Kalėjimas, budelis ir subjektyvus žvilgsnis į Europos literatūrinį žemėlapį
LAIMANTAS JONUŠYS
Pirmadienį Frankfurto knygų mugėje paskelbta ir įteikta Vokiečių knygos premija (Deutscher Buchpreis) už geriausią metų romaną – laureate tapo Berlyne gyvenanti vengrų kilmės rašytoja, literatūros vertėja iš gimtosios kalbos į vokiečių Terézia Mora (g. 1971), įvertinta už romaną „Das Ungeheuer“ („Pabaisa“). Pasakojimas (antra numatytos trilogijos dalis) apie darbą ir mylimą žmoną praradusio vyro klajones romanui pasirodžius praeitą mėnesį sulaukė teigiamų recenzijų. Žinomas literatūros kritikas Karlas Marcus Gaußas „Süddeutsche Zeitung“ rašė, kad knygoje randant tiek „rafinuotumo“ galima atleisti ir jos ilgumą (beveik 700 puslapių).
Deutscher Buchpreis finalinis romanų šešetukas jau buvo pristatytas Mariaus Buroko „Užkietėjusio skaitytojo kronikose“ („Bernardinai.lt“). Vokiečių žiniasklaidoje kilusios diskusijos parodė skirtingus požiūrius į literatūros premijų tikslus. Laikraščio „Die Welt“ literatūros skyriaus redaktorius Richardas Kämmerlingsas sukritikavo, jo teigimu, kai kuriems kritikams būdingą požiūrį, kad bet kokia rašytojo sėkmė tarp platesnės skaitytojų publikos yra įtartina. Pasak Kämmerlingso, kaip tik todėl į šešetuką nepateko kai kurie populiarūs autoriai, o ypač apmaudu esą dėl Danielio Kehlmanno romano „F“, kuris esąs „rafinuotai sukonstruotas, kupinas įtampos, virtuoziškas kūrinys, sujungiantis šeimos dramą ir finansinę krizę, menininko mitą ir sandėrį su velniu, autobiografines slėpynes ir gausias aliuzijas“. Romanas „F“ Vokietijoje jau iškopė į perkamiausių knygų sąrašų aukštumas, o ankstesnis Kehlmanno romanas, „Pasaulio matavimas“ (2005, liet. 2007), buvo tapęs tarptautiniu bestseleriu.
Tačiau kalbėdamas per „Deutschlandradio Kultur“ literatūros kritikas Jörgas Magenau aiškino, kad šios premijos funkcija yra iškelti tuos rašytojus (paprastai 30–50 m., parašiusius 3–4 knygas), kurie gerai vertinami literatūros ekspertų, bet tarp plačiosios publikos pasisekimo dar neturi. Tad, pasak jo, nereikia stebėtis, kad Kehlmanno romanas į šešetuką nepateko, antra vertus, gal tuomet nereikėtų sakyti, kad premija įvertinama būtinai geriausia knyga.
.
Amerikiečių slavistas Haroldas B. Segelis (g. 1930) prieš dešimt metų išleido informatyvią knygą apie Rytų Europos literatūrą „The Columbia Guide to the Literature of Eastern Europe Since 1945“, kur, be kita ko, parodė neblogai išmanąs naująją lietuvių literatūrą. Jo naujausioje knygoje vėl grįžtama į Rytų Europą, bet šį kartą be Lietuvos ir be visos buvusios sovietinės erdvės. Tai yra nemaža kalėjimo literatūros (1945–1990) antologija „The Walls Behind the Curtain“ („Sienos už uždangos“). Tarp autorių – Adamas Michnikas, Václavas Havelas, Tiboras Déry, Milovanas Djilasas ir daug kitų. „Times Literary Supplement“ (TLS) recenzijoje (IX.6) tarp įvairių išgyvenimų minimi ir tie atvejai, kai kalinami autoriai kęsdavo skaitymo „abstinenciją“ ilgai nematydami jokio spausdinto teksto:
Jeigu abstinencijos laikotarpis peržengia tam tikrą ribą, rašytojas liausis kreipęs dėmesį į teksto turinį – tiks bet kas. [Rumunas] Paulis Goma autobiografiniame romane „Gherla“ aprašo siurrealistinį epizodą. Gydytojui sugirdžius sirupo nuo kosulio, jam pavyksta nudžiauti buteliuko etiketę (kurios jis neturėjo matyti arba laikyti). Grįžęs į savo kamerą, brangina tą popieriaus skiautę. „Ten buvo užrašyta „Sirupas nuo kosulio“ ir dar keli žodžiai, bet ne tai svarbu. Tai yra svarbu tik tiek, kad tai parašyta, išspausdinta! Suprantate, išspausdinta! Beveik devynis mėnesius nebuvau matęs spausdinto žodžio.“
.
Britų literatūrinės spaudos dėmesio sulaukė, žiūrint šių dienų akimis, keista knyga, kurios pagrindą sudaro Niurnbergo oficialaus budelio dienoraščio vertimas – „The Faithful Executioner“ („Ištikimas budelis“). Per savo ilgą karjerą XVI–XVII a. Frantzas Schmidtas į mirtį pasiuntė ne vieną šimtą žmonių, dalį jų prieš tai kankindamas. Ir vis dėlto laikė save padoriu piliečiu, pavyzdingu liuteronu, vykdančiu būtiną pareigą, o ir dalies miestiečių buvo tokiu pripažįstamas, be to, buvo blaivininkas.
Šios knygos recenzijos sudomino dar ir dėl to, kad labai gyvai priminė absurdistinį Herkaus Kunčiaus romaną „Pelenai asilo kanopoje“, nors ten laiko ir vietos ašimi galbūt galima laikyti gana sąlyginę XVIII a. Prancūziją, bet pagrindinio veikėjo budelio portretas daug kuo įtaigiai panašus į recenzijose aprašytąjį, nors kai kuo iš esmės skiriasi. Niurnbergo budelis vis dėlto iš principo negalėjo būti priimtas į padorią visuomenę, nors stengėsi prie tokio statuso priartėti.
Jo dienoraštis, suprantama, atrodo gana košmariškas. Kaip rašoma TLS (IX.6) recenzijoje, egzekucijos buvo vykdomos įvairiai – pakariant, nukertant galvą, o kartais prieš egzekuciją pasmerktasis būdavo kankinamas, pvz., jam sulaužomi kaulai. Budeliui reikėjo fizinės jėgos, meistriškumo ir žmogaus anatomijos išmanymo.
Rugpjūčio „Literary Review“ akcentuojama, kad šiais laikais moralės principai yra smarkiai pasikeitę, nors kankinimų ir žudymų pasaulyje tebėra nemažai. Vis dėlto JAV ir Japonija tėra vienintelės liberalios demokratinės valstybės, praktikuojančios mirties bausmę, „egzekucijos jau ilgą laiką suspenduotos net Putino Rusijoje“.
Knygą pagyrė ir Hilary Mantel (dukart Bookerio premijos laureatė) – už tai, kad „atkuria socialinį kontekstą, kuriame reiškėsi ekscentriškas žiaurumas, taip sunkiai suvokiamas vėlesniais šimtmečiais“.
.
Minėtose „Užkietėjusio skaitytojo kronikose“ Marius Burokas papasakojo apie įdomų vienos britų literatės užmojį – per metus perskaityti bent po knygą iš kiekvienos pasaulio valstybės. Šis sumanymas mano mintį nuvedė truputį kitu keliu. Tiek jau to San Tomė ir Prinsipė, bet – kokių Europos šalių literatūros aš nesu skaitęs?
Atsiverčiu žemėlapį ir žvelgiu nuo vakarų, žiūrėdamas, suprantama, į mažesnes, tolimesnes valstybes. Islandija be problemų: dar sovietmečiu Halldóras Laxnessas, o šiais laikais – Sjónas ir ypač Hallgrímuro Helgasono „101 Reikjavikas“ (beje, latviai yra išsivertę, tad reikėtų ir mums – juk yra autorius skaitęs savo kūrybą Jurbarke).
Skandinavų literatūros pas mus verčiama daug, yra ką skaityti, o tarp to daugelio rekomenduočiau norvego Pero Pettersono „Vogti arklius“ ir linksmuosius suomio Arto Paasilinnos romanus.
Olandų skaičiau tuos, kuriuos skaito pasaulis: Harry Mulischą (jau mirusį) ir Ceesą Nooteboomą, o va su belgais telieka krapštyti pakaušį – juk nelaikysi Eduardo Cinzo belgu. Simenoną gal ir galima priskirti Belgijai, ir jau tikrai Maeterlincką, bet iš naujesnių laikų lyg ir niekuo negaliu pasigirti. Spraga. „Ir kamgi reikia skaityti kiekvienos Europos šalies literatūrą? – girdžiu dabar jus (ir dalį savęs) klausiant. – Svarbu skaityti geriausias pasaulyje knygas.“ Tikrai nereikia, tik šiaip įdomu. Be to, didžiosios Vakarų šalys linkusios net neproporcingai savo dydžiui dominuoti ir užgožti mažesnes literatūras.
Su Portugalija bėdos nėra: Pessoa ir Saramago – pasaulinio lygio talentai. Iš šveicarų, be jau klasikų Roberto Walserio, mano garbinamo Frischo ir mažiau patrauklaus Dürrenmatto, galima prisiminti keistų istorijėlių pasakotoją Peterį Bichselį, Martiną Suterį, Ursą Widmerį ir kt.
Persikėlus į rytinę žemyno pusę, žioji skylės. Slovakija – Dekšnys težino, ką reikia skaityti slovakų, kuriuos mūsų skaitymo patirtyje yra užgožę čekai.
Su Vengrija kiek paprasčiau – Antalis Szerbas, Sándoras Márai, Imre Kertészas, László Krasznahorkai ir kiti. Bulgarija – pastaruoju metu skaitytas, euroromano šlovę įgijęs Georgijaus Gospodinovo „Natūralus romanas“ patraukė ne „natūralumu“, o originalumu, bet galiausiai šiek tiek nuvylė, o dar sovietmečiu simboliniu „barjero peržengimu“ įvairialypiai sužavėjo šiaip jau gana kukli, tada dar rusiškai skaityta Pavelo Vežinovo apysaka „Barjeras“ (vėliau pasirodė ir lietuviškai).
Graikija – Sofoklis, Sapfo! Blėnys visa tai – antikinė Graikija su dabartine teturi tiek bendrumo, kiek Mindaugo laikų Lietuva su šiuolaikine. O Kavafis ir Kazandzakis neatperka šiuolaikinės graikų literatūros neišmanymo.
Bene apmaudžiausia skylė mano literatūriniuose skaitiniuose – Rumunija, nes ši šalis mane savaip traukia ir manau joje esant kultūros gėrybių. Rumunijoje gimusio, bet Amerikoje angliškai rašančio poeto Andreiaus Codrescu vienas puikus romanas šios skylės niekaip neužpildo. Klausimas: kada pastarąjį kartą į lietuvių kalbą išversta rumunų autoriaus knyga? Ir čia svarbiausia, ką noriu pasakyti. Iš kitų nedidelių šalių skaitytos literatūros pavyzdžio ir iš to, ką esu skaitęs apie mano neskaitytą tokių šalių literatūrą, drįstu daryti išvadą, kad mums lieka nežinoma dalies Europos talentų žemė. Čia visų pirma turiu galvoje modernius ir postmodernistinius, tarkim, pastarojo penkiasdešimtmečio Rumunijos, Graikijos, Belgijos, Slovakijos ir kitų Europos valstybių autorius. Nes kai esu sugretinęs kai kurių visame pasaulyje verčiamų, tarkim, šiandieninių britų autorių kūrybą su kai kuriais mažesnių šalių pavyzdžiais, tai galiu pasakyti, kad nebūtų buvę juntamo kultūrinio nuostolio, jeigu kai kurios angliškai parašytos knygos ir nebūtų pasirodžiusios lietuviškai.
Bet palaukit, dar juk nepabaigėme keliauti per Europos žemėlapį. Buvusios Jugoslavijos margumynas glumina, ir čia skylių daug, išskyrus gal tik Serbiją, na ir slovėnų poetus. Bet dabar, kad ir kaip nemalonu, reikia sugrįžti prie politikos, nes valstybių sienas perbraižė ne tik kruvini, bet ir savo išdavomis kontroversiški gana neseni įvykiai. Taigi, Juodkalnijos literatūra susidomėčiau tik, jeigu man kas nors išaiškintų, kuo ji skiriasi nuo serbų literatūros. Manau, kad tokios valstybės kaip Kosovas ir Moldova apskritai nenusipelno savo apgailėtinos egzistencijos. Kosovas turėtų natūraliai tapti Albanijos dalimi, o Moldova – prisijungti prie Rumunijos (kaip ir buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą).
Ir pabaigoje – tai, kas visai arti: Baltarusija. Negi nieko neskaičiau baltarusių? Sunku pačiam patikėti, bet, regis, taip. Čia neminėsim keleto Andrejaus Chadanovičiaus eilėraščių – kalbame apie knygas. Sovietmečiu buvo propaguojama baltarusių literatūra apie „Didįjį Tėvynės karą“, baltarusių partizanus, ir tai visai netraukė, tad neskaičiau Vasilio Bykavo ir Alesio Adamovičiaus karo istorijų, nors gal jos ir vertos dėmesio. O kas dabar? Nežinau. Galgi ne garbi žurnalistė Svetlana Aleksijevič, kuriai kai kas keistokai pranašavo šių metų Nobelio literatūros premiją.
.
Šiame britų autorės pasiaukojamame žygyje per pasaulio šalių literatūrą minima, žinoma, ir Lietuva – be kita ko, teigiamai vertinamas Giedros Radvilavičiūtės tekstas antologijoje „No Men, No Cry“. Tuo metu, matyt, dar nebuvo angliškai išleista Radvilavičiūtės knyga „Those Whom I Would Like to Meet Again“ (vertė Elizabeth Novickas). Ją išleido ne itin didelė, nesiorientuojanti į komerciją, bet elitinė amerikiečių leidykla „Dalkey Archive Press“, be kita ko, globojanti avangardinę ir verstinę literatūrą, šiaip jau Amerikoje dažnai ignoruojamą.
Internete pasirodė gana įdomi Radvilavičiūtės knygos vertimo recenzija. Nors amerikietis autorius Danielis Greenas gal truputį per ilgai pedantiškai aiškinasi apie Lietuvos realijų konteksto stoką, bet įžvalgiai kalba apie eseistikos ir fikcijos sluoksniavimąsi, o ir šiaip yra įdomu, kaip iš šalies atrodo mūsų autorės tekstai bei amerikietiškų realijų atspindys jos knygoje. Šios recenzijos vertimą paskelbė „Lietuviškų knygų“ portalas.
