Genijus ir jo mūzos
ELVIRA LINDO
Taip, mes, merginos, buvome labiau linkusios romantiškai svajoti, o gal net ir visiškai (fiziškai) atsiduoti savo svajonėms. Nežinau, ar ir dabar taip yra, bet maždaug prieš tiek metų, kiek Ispanijoje gyvuoja demokratija, mes, literatūros liga užsikrėtusios gimnazistės, būtume atsidavusios pirmam sutiktam rašytojui. Pavojinga. Mūsų gimnazija buvo įsikūrusi nelabai toli nuo kavinės „Gijón“, kurioje rinkdavosi geidulingi rašytojai, pasiruošę suvilioti tas kelias merginas, kurios tais laikais išdrįsdavo įkelti ten koją. Jei tik būtų norėję, jie būtų galėję patraukti Prado gatve, užlipti į Mojano kalną ir tuomet į tą kitą statesnį, kuris veda link Madrido astronomijos observatorijos. Už observatorijos, pačiame Retiro parke, lyg kokiame Edeno sode, apie kurį svajoja kiekvienas lolitų mylėtojas, buvo pasislėpusi Izabelės I Katalikės (tuo metu mergaičių) gimnazija. Joje buvo tokių, kurios svajodavo apie sveikata trykštančius ir provokuojančiu elgesiu pasižyminčius vaikinus iš Statybos instituto, ir tokių, kurios skaitydavo… Pastarosios būtų galėjusios paaukoti jaunystę, kad galėtų rūpintis sergančiu poetu. Tačiau, jų laimei, rašytojus nugalėdavo tingumas, o gal įsitikinimas, kad merginos pačios turi užeiti į kavinę, taigi už gimnazijos sienų slankiodavo tik neaiškūs tipai, kurie pabėgdavo išsigandę merginų ar kokio nors sužadėtinio šūksnių. Mes, literatūros fanės, buvome ne mažiau pakvaišusios negu muzikos fanės, nors pastarosios turėjo daugiau patirties, nes muzika keliauja paprasčiau ir yra ne tokia senamadiška.
Joyce Maynard buvo viena tokių merginų. Tokia kaip aš. Ar kaip jūs – neapdairi, dar nepatyrusi skaitytoja. Nei daugiau, nei mažiau kvaila. Ji buvo ką tik atvykusi į Yale’io universitetą ir universiteto žurnale publikavusi savo apsakymą. Po mėnesio ji gavo laišką, parašytą tokiu stiliumi, kokį mėgo Houldenas Kolfildas, romano „Rugiuose prie bedugnės“ pagrindinis veikėjas. Laišką pasirašė knygos autorius, nors jis atrodė apsėstas nepatenkintos ir kandžios, nekaltos ir priekabios, arogantiškos ir pažeidžiamos savo personažo dvasios. Staiga jaunutė Joyce pasijuto išskirtinė, nes galėjo susirašinėti su būtybe, aprašiusia vieną gyvenimo etapą, su personažu, kuris buvo virtęs visų jaunų skaitytojų, skaičiusių jo nuotykius, įvaizdžiu.
Likusi istorijos dalis yra gerai žinoma, ją papasakojo pati jos veikėja savo atsiminimų knygoje „At Home in the World“. Joyce paliko Yale’į ir ėmėsi rizikingesnės ir, kaip jai tuo metu atrodė, didingesnės misijos, nei praleisti ketverius metus užrakintai universiteto miestelyje. Ji ėmėsi rūpintis tų laiškų autoriumi, kuris jai sakė: „Nesugebėčiau sukurti tokio personažo, kurį mylėčiau taip, kaip myliu tave.“ Jaunoji Maynard nusprendė viską mesti ir apsigyventi su Houldenu Kolfildu, nors, savaime suprantama, atsidūrė pas Salingerį, 53 metų rašytoją. Kaip bet kuris subrendęs žmogus būtų galėjęs numanyti, tai buvo nelygiaverčiai santykiai: Maynard atsižadėjo savo gyvenimo, o Salingeris neatsižadėjo nieko. Santykiai pavirto į tam tikrą mokytojo vertybių skiepijimą. Vos tik patenkinęs savo užgaidą ir atskleidęs nekaltybės paslaptį, jis įdavė į jau ne tokios tyros merginos rankas 50 dolerių ir išsiuntė ją namo.
Vietoj bagažo Joyce parsivežė dvilypę naštą, susidedančią iš lengvo įtarimo, kad ja buvo pasinaudota, ir griežto mokytojo nurodymo neviešinti jo privatumo, kuris, kaip visi jo gerbėjai žinojo, buvo neliečiamas. Nors kartais į Salingerio privatumą ir buvo kėsinamasi, savo skaitytojams jis buvo tarsi šventasis, pasitraukęs į užtarnautą dvasinį poilsį, kurio nevalia trikdyti.
Dabar su Salingeriui nebūdingu triukšmu pasirodo biografija, dokumentinis filmas ir ekstravagantiškas pažadas, kad paties autoriaus pageidavimu nuo 2015 metų bus publikuojami jo neišleisti darbai. Jei taip iš tiesų bus, atsiskyrėlis Salingeris atsiskleis kaip žmogus, sugebėjęs padaryti didelę įtaką būsimoms kartoms ir puikiai išmanęs marketingą. Aš pati nežinau, ką dar galima sužinoti apie genijų. Be abejo, perskaitysiu šias naujai atskleistas jo gyvenimo paslaptis, tačiau nesu tikra, kad tai darydama jausiuosi patogiai. Ne iš pagarbos jam, kuri tokiose aukštumose jo niekaip negali paveikti, bet todėl, kad įtariu, jog kiekvienas naujas jo gyvenimo momentas atskleis jo apsukrumą ir savanaudiškumą.
Rugsėjo 14 dieną laikraštis „The New York Times“ išspausdino Joyce straipsnį „Ar Salingeris buvo pernelyg tyras šiam pasauliui?“ („Was Salinger Too Pure for This World?“) Klausimas, į kurį ji pati atsakė tvirtu „ne“. Tyros, nekaltos buvo merginos, užsikrėtusios jo literatūra, su kuriomis jis nuolatos flirtuodavo. Biografijos autoriai Salerno ir Shieldsas remiasi idėja, kad nekęsti ištvirkusio pasaulio ir nepailstant ieškoti tyrumo autorių privertė Antrojo pasaulinio karo trauma. Tyrumą jis rasdavo tarp 14–18 metų paauglių merginų. Ir tas tyrumas trukdavo neilgai. Jų persisotinęs ir pastebėjęs pirmuosius brandos bei ištvirkimo požymius, rašytojas jas paprasčiausiai išvydavo.
„El país“, IX.22
Vertė Vaida Bitinaitė
