Ar politikai turi teisę disponuoti morale kaip įrankiu?
ARTŪRAS UŠČINAS
Kuo skiriasi politikas nuo filosofo? Politikas žino, kaip viskas yra iš tiesų, o filosofas – ne. Kai politikui užduodamas klausimas, kas yra moraliai teisinga vienu ar kitu atveju, jis atsivertęs savo butaforinę ideologinę bibliją pateikia konkretų ir nekvestionuojamą atsakymą. To paties negalima pasakyti apie filosofą. Žmogus, kuris save laiko filosofu ne vien tik formaliai, išgirdęs klausimą apie tam tikro atvejo moralinį teisingumą, pirmiausiai pasistengtų išlįsti iš platoniškosios olos ir susilaikytų nuo neargumentuotų spontaniškų vertinimų ir atsakymų, nes žodis „moralė“ savaime jam atrodytų mistika. Taigi, savo straipsnyje norėčiau iškelti konkrečią problemą: ar politikas, kalbėdamas savo ideologiniais postulatais, gali reikšti pretenziją į moralinį objektyvumą ir juo disponuoti priimdamas atitinkamus politinius sprendimus?
Politiniame diskurse normalu kalbėti apie tam tikro veiksmo moralumą arba amoralumą. Dalis dešiniųjų apologetų mėgsta radikaliai teigti, kad abortai bet kokiu atveju yra nemoralus ir nepateisinamas veiksmas, nes tokiu būdu žudoma tik užsimezgusi gyvybė, o kairieji mano priešingai – tai yra moralu, nes žmogus su savo kūnu gali daryti ką nori. Matome keistą dalyką – du priešingi teiginiai vienodai reiškia pretenziją į moralę. Taigi rebusui išspręsti lieka tik du būdai: besiginčijančioms pusėms išsiaiškinti, kas yra moralinis teisingumas, arba savo teiginius atmesti kaip su morale neturinčius nieko bendro.
Norėdami atsakyti į anksčiau iškeltą klausimą, kas yra moralinis teisingumas, turime būtinai prisiminti Platono filosofiją ir eidos teoriją. Jei bent vienas iš politikų sugebėtų įrodyti, kad žino tiesos eidos, ir juo grįstų savo teiginį, Platonas į tai reaguodamas pasakytų, jog mąstančiojo svarstymas yra neabejotinai teisingas. Deja, antikos filosofui idėjos yra ne grynoji duotybė, o tik siekiamybė, kuri ir tampa pagrindiniu filosofijos tikslu – loginio samprotavimo būdu pažinti išorinį pasaulį postuluojantį metafizinį centrą arba eidos. Visgi jau Michelis Foucault kalbėjo apie diskurso tvarką. Foucault teigė, kad diskursas, nesvarbu, jis būtų referuojantis į politinę ar į kitą socialinę ar kultūrinę sferą, yra konstruojamas, „gaminamas“ ir jam iš išorės daroma įtaka, todėl būtų labai sunku įsivaizduoti, kaip dedukcijos veiksmas iš tiesos eidos į konkretų ir neredukuojamą moralinį teiginį būtų perteikiamas diskursyviai. Politikoje taip niekada ir nebūna. Savo teiginius politikai dedukuoja iš tariamai „objektyvių“ instancijų, kurios mažiausiai yra tokios. Konservatyvesnis dešinysis savo teiginį pabandys pagrįsti katalikų tikėjimu ir besivadovaudamas Dievo žinia kaip objektyvia duotybe savo propoziciją laikys neabejotinai moralia, o kairysis apologetas priešingai – bandys įrodyti, kad nėra jokio metafizinio centro, viskas yra subjektyvu, ir todėl dešiniųjų išsakyta pozicija yra neteisinga. Reikia pabrėžti, kad tokia kairiųjų pozicija, iš pirmo žvilgsnio atrodanti kaip steigianti subjektyvumą ir atmetanti bet kokį objektyvumą, iš tikrųjų yra tiek pat objektyvistinė kiek ir dešiniųjų, nes jau pats nuomonės teigimas pretenduoja į kažką objektyvaus. Platonas politiniams apologetams nustatytų vienintelę diagnozę – skendimas doxa, arba nuomonės, srityje. Tai parodo vienintelį dalyką – savo subjektyvios moralinės tiesos universalizuoti neįmanoma. Kodėl taip manau? Paanalizuokime politikų argumentus plačiau, tai, manau, padės suvokti moralės koncepcijos aprašymo sudėtingumą.
Kodėl Dievas kaip metafizinis centras negali tapti atspirties tašku argumentuojant moralės objektyvumą? Uždavęs tokį klausimą, atsidūriau ganėtinai paradoksalioje situacijoje, nes pats save identifikuoju kaip tikintį kataliką, bet šiuo atveju noriu atsiriboti nuo bet kokio konvencinio angažuotumo ir logiškai parodyti, kodėl Dievas negali tapti moraliniu argumentu.
Pirmiausiai reikėtų filosofiškai atsakyti į klausimą, kas yra Dievas. Ar Dievas yra ekvivalentiškas katalikiškam Dievui, o gal islamiškam Dievui? Tai nėra nei viena, nei kita. Dievas, mano manymu, yra, kaip anksčiau jau minėjau, metafizinis centras arba Platono eidos. Jeigu priimame Dievą kaip kažką, kas yra objektyvu ir nedekonstruojama, susiduriame su tokia pačia aporija kaip ir su Platono eidos teorija. Tada mes tiesiog negalime Dievo mąstyti. Mes galime tikėti jo egzistavimu kaip aukščiausiu objektyvumo laipsniu, bet negalime naudotis kaip įrankiu grįsdami savo įsitikinimus. Reikia pabrėžti, kad Dievu dabartinėje visuomenėje vis dar yra smarkiai manipuliuojama. Pavyzdžiui, dešinieji griežtai pasisako prieš homoseksualų santuokas, nes tik vyro ir moters santuoka atitinkanti Katalikų bažnyčios moralinio mokymo postulatus. Iškelkime klausimą: ar Bažnyčia tikrai remiasi Dievo mokymu? Ar tikrai Dievas mus moko, kaip pasakytų kolega filosofas Simas Čelutka, iš viešojo politinio gyvenimo eliminuoti tam tikrą socialinę grupę žmonių kaip politinį subjektą? Į šį klausimą atsakysiu taip: Dievas nieko nemoko, nes Dievas nėra mąstomas. Taip moko krikščioniškoji konvencija, kuri kyla iš tam tikros hermeneutinės prieigos prie mokymo šaltinio – Šventojo Rašto. Noriu pasakyti, kad joks sukonstruotas socialinis mokymas neturi nieko bendro su metafiziniu Dievu, nebent tik tam tikra grupė žmonių, šiuo atveju dvasininkų ar teologų, sugeba „ištraukti“ objektyvų metafizinį turinį iš Šventojo Rašto ir jį redukuoti iki moralinių normų, kurios vėliau tampa spekuliatyviu įrankiu politinėje arenoje. Tokia prieiga man atrodo visiškai netinkama, todėl prisimenu taiklią Foucault „ganytiškosios technologijos“, kai Dievas tampa tik simuliakru, įrankiu valdyti bandą – visuomenę, sampratą.
Toks Dievo suvokimas man yra nepriimtinas, nes santykis su Dievu kiekvienam žmogui yra asmeninis, ir jo redukavimas iki socialinės normos nepretenduoja į jokį objektyvumą, o kartu ir į moralę.
Pastarojoje pastraipoje išsakiau kritiką dešiniajam flangui, bet dabar norėčiau pažerti kritikos ir lietuviškajai kairei. Visiems puikiai žinoma, kad mūsų Seime sėdi viena didi politikė žmogaus teisių gynėja, kuri labai mėgsta apeliuoti į moralę kalbėdama, pavyzdžiui, homoseksualų teisių tema. Homoseksualizmas nėra amoralus dalykas, nes tai neprieštarauja mokslui. Winstonas Churchillis yra pasakęs tikįs tik ta statistika, kurią pats suklastoja. Šia citata noriu pasakyti, kad bet kokia statistika ir moksliniu objektyvumu galima pagrįstai abejoti, kai tai susiję su morale. Moksliniai faktai nieko daugiau neparodo, kaip tik pačius faktus. Todėl, jei net homoseksualizmą moksliškai galima verifikuoti kaip įgimtą habitus, tai dar neturi visiškai jokios koreliacijos su morale ir jos turiniu, nebent moralė yra sausai aprašoma remiantis kiekybiniais duomenimis. Toks požiūris man yra nepriimtinas, nes faktai kalba tik apie faktus, o ne konceptualizuoja moralę, todėl kairiojo flango apeliavimą į moralę remiantis tokiais argumentais galima pagrįstai atmesti.
Nei dešiniųjų, nei kairiųjų požiūris į moralę ir jų disponavimas ja kaip politiniu įrankiu man neatrodo priimtinas. Elementari problema yra ta, kad moralė neįspraudžiama į jokius konceptualius rėmus, kaip ir Dievas ir Platono eidos. Moralė, kalbant Immanuelio Kanto terminais, yra autonomiška, bet kodėl ji tokia yra, neketinu dabar pateikti jokio atsakymo, nes tam reikia atskiro straipsnio. Summa summarum politikams nesugebant reflektuoti moralės autonomiškumo reikia atsisakyti vartoti šią sąvoką savo politiniuose debatuose, o žvelgiant iš amerikiečių filosofo Johno Rawslo perspektyvos moralė turėtų būti visiškai atskirta nuo politikos. Taigi, norėčiau baigti Kanto citata, kuri puikiai atitinka straipsnio temą ir problematiką: politinis moralistas nebūtinai yra moralus žmogus.
