Apie „Poetinio Druskininkų rudens“ linksmybes
Ulisavimai
JURGA TUMASONYTĖ
Prisėdusi rašyti apie „Poetinį Druskininkų rudenį“, kažkodėl vis pradedu sentimentalia pastraipa, ją ištrinu, o tada vėl rašau ir trinu: „…prieš išvažiuodama į 24-ąjį PDR, žiūrėjau festivalio nuotraukas feisbuke – ten visos sudėliotos į katalogus pagal metus. Stebėjau tuomet gyvus gyvutėlius dabar jau numirusius, jaunus ir gražius dabar jau pasenusius ir ilgėjausi.“ Blogai.
Tačiau šių rudenėlio linksmybių ilgesio iš tiesų būta. Man atrodo, kad, kvailai nusiromantizavusi praėjusio dešimtmečio nuotaiką nuotraukose, atsidūriau Druskininkuose su kažkokiu naiviu idealizavimu, įsivaizdavimu, kad pasinersiu į tą keistą, kelias dienas trunkančią atmosferą ir vėl patirsiu lengvą transo būseną. Klaida galvoti, kad jeigu atsiduri dešimtąjį dešimtmetį menančioje erdvėje su beveik nekintančia renginių koncepcija, viskas bus kaip iš anų laikų. Juk jau praėjusiais metais Marija, kuri filmavo Kęstutį Navaką, užsidėjusį aukcione nusipirktas poetės kelnaites ant galvos, sakė, kad seniau būdavę šėlsmo – dabar jau tik linksmybių rudimentai.
Šiemet aš irgi supratau, kad anais laikais būta linksmiau – taigi tada, kai seniems PDR vilkams jau atrodė geležies amžius. Vidinė nykumos būsena neaplenkė ir žmonių, su kuriais tą festivalio nykumą aptardavau. Naktį 98 % dalyvių nebetęsė linksmybių bokštelyje iki ryto, nebuvo ryškesnių išsišokimų ar į istoriją įeisiančių nusišėliojimų. Viskas kuklu ir politkorektiška.
Na, o jeigu į festivalį važiuojate su intencija ne nusišvęsti, o tvarkingai dalyvauti renginiuose, pakvėpuoti Druskininkų oru ir išsimiegoti minkštoje „Širdelės“ lovoje, derėtų pasakyti, kad ir čia aš įžvelgiau nykumą. Diskusijoje „Politinis korektiškumas ir poezija“ festivalio svečiai ir pakviestieji dalyviai sėdėjo ratu, nusukti nuo žiūrovų, ir mėgino dėstyti savo argumentus, aiškiai skildami į dešinę ir kairę. Taigi ir jų pozicija buvo gana tvirta, tarsi nekeičiama kitų oponentų argumentais. Nors pradėta nuo spėliojimo, ar poezijoje galimi nekorektiški, įžeidūs žodžiai, pereita prie Valdo Gedgaudo recenzijos ir nūdienos įvykių, kai trys žmonės pakeitė lytį Lietuvos himnui. Žavu, kad kai kurie klausytojai taip pat neliko abejingi ir įsitraukė į diskusiją pereidami prie uždarojo stalo. Kiti iš savo vietų netgi kūrė „performansus“. Tiesa, tie „performansai“ sulaukė kreivų šypsenų.
Antrąkart supratau, kad kažkas čia ne taip, per jaunųjų skaitymus, kuriuos organizavo Ernestas Noreika ir Nerijus Cibulskas. Vedėjai stengėsi elgtis neformaliai, tačiau jų familiarumas rodėsi perspaustas ir neskoningas. Galbūt tai kilo ir dėl to, kad beveik visi skaičiusieji buvo draugai, kuriuos į sceną galima pakviesti: „Nešk savo subinę čia“ (tiksli citata). Tuokart sėdėdama su sulčių stikline pačiame salės gale galvojau, kad keistas tas žodis „jaunieji“. Panašiai kaip „kregždės“ arba „obuolių sultys“ – apie vienodo amžiaus žmones pasakantis lygiai tiek pat NIEKO. Kitą dieną vyko jaunųjų poetų aptarimas, klausiausi jų iš kito kambario ir vėl mąsčiau apie tai, kad nėra tokio dalyko kaip „viena karta“. Nežinau, kaip būdavo tais laikais, kuriuos idealizavau žiūrėdama feisbuko nuotraukas, tačiau dabar aiškiai matomas susiskirstymas į skirtingas (paprastai į dvi didesnes) „chebras“, siejamas kitokių bendravimo, estetinių ar vertybinių diskursų. Kaip tuomet šiuos skirtingus žmones suskliausti po vienu žodžiu? Kaip tuomet tiems žmonėms kartu krėsti išdaigas iki ryto, konstruoti naujas šventės taisykles? Ne, visa tai tikriausiai vis dar turi daryti seni PDR vilkai, kurie šiais metais arba paseno, arba tingėjo, arba neatvažiavo.
Tačiau negalvokite, kad viskas buvo taip blogai. Štai šeštadienį festivalio svečių laukė staigmena – Alvydo Šlepiko ir Artūro Valionio sukurtas spektaklis „Didysis Vilniaus gaisras“. Vietoje su celofanais dengtomis lubomis ir senomis kėdėmis įvyko juokingas pasirodymas, kuriame berdami rimuotus žodžius įdomius vaidmenis gavę rašytojai inscenizavo gaisrą. Šalia manęs sėdintis vyrukas vis plojo ir rėkė: „Geriau negu Nekrošius!“ Na, tuo metu tai atrodė tikrai geriausias spektaklis, kokio tik galėjo sulaukti nesąmonių ir juoko ištroškę žiūrovai.
Kitas visai nenykus dalykas – Andriaus Jakučiūno pasirodymas su Pegasėliu (žaislas vėliau atsidūrė ir „Literatūros ir meno“ viršelyje). Laudacija Ramunei Brundzaitei taip įsismarkavo, kad tarsi medžio šaknys, geriančios vandenį, sugėrė publikos dėmesį ir plojimus. Atrodė, kad čia svarbesnis buvo jis, o ne Jaunoji jotvingė. „O tikrai korektiška minėti tokias asmeniškas Brundzaitės gyvenimo detales?“ – pakėlė antakį kolega. Sutikau, kad tikriausiai ne, bet klausytis smagu.
Įdomūs buvo ir užsienio svečiai, atvežę savo poeziją iš skirtingų Žemės rutulio vietų (Japonijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Rusijos ir kt.). Kitoniškos ne tik eilės, bet ir jų perskaitymo būdas, pačių rašytojų tipažai. Pavyzdžiui, vienas svečias savo poeziją skaitė tarsi piktasis burtininkas. Draugai suskilo į tuos, kuriems labai patiko, ir tuos, kuriems tokia poezija pasirodė kalbėjimas apie nieką. Po renginio draugė priėjo prie poeto pagirti jo poezijos, o jis nudžiugo: „Man dar niekada niekas nėra to sakęs.“
Sekmadienį, kai dalyviai krimto paskutinius kiaušinienės likučius ir gėrė paskutinius kavos gurkšnelius, supratau, kad visgi gaila. Štai vėl baigėsi „Poetinis Druskininkų ruduo“, tuoj įjungs šildymą ir užeis ilga ir šalta žiema. Praleidžiant naujas pažintis ir atradimus, kiekvienas dalyvavimas festivalyje yra tarsi savo paties vidinio užtaiso pasimatavimas, pažiūrėjimas, kaip pasikeitei per metus, kaip keičiasi kiti. Taigi veikiausiai vien dėl to verta periodiškai apsilankyti Druskininkuose. Ypač tada, jei nesi poetas.
satenai.lt
