Žvelgiant į Raveną

MICHAŁ SZYMAŃSKI

Eidamas iš stoties buvau pasirengęs nusivilti. Viskas savo vietoje – tiesios platanais apsodintos gatvės ir neįdomių namų eilės. Rytmečio šešėlio užklota bazilika, kurią karo metais sugriovė sąjungininkų bomba, viduje choro giesmės iš pailgų garsiakalbių ir išlikę balintos kavos spalvos, naivūs mozaikų fragmentai.

Keliautojas naujokas. Diena iš dienos atnaujina troškimą pačiam sau pasirodyti įžvalgiam, numoti ranka į šimtus perskaitytų ir neperskaitytų knygų, pamiršti kad ir jaunojo Iwaszkiewicziaus priešinimąsi: „Negi dar kartą turiu kalbėti apie tai, kas jau tiek kartų pasakyta? Turėjau kalbėti apie Dantės mirtį išvydęs Raveną, jeigu ten gėriau puikų vyną iš apipinto butelio.“¹ Pamiršti Gombrowiczių, pavergiantį skrybėle ir tramvajų aprašymais romėnų madonas. Pamiršti iškilius sakinius apie italų meną ir itališką kraštovaizdį, vienodai spindulingus kiekvienai plačiai atmerktai akiai. Mano padėtis nebuvo beviltiška. Nevažiavau į Raveną dėl jos įžymybių, anaiptol ne tik dėl jų, norėjau pažvelgti į miestą šnairai, iš man ramybės neduodančios mįslės, kurią užminė trys poetai, pusės.

1991 metų Velykos. Šventiniame leidinio „Czas Krakowski“ numeryje išspausdintas Zbigniewo Herberto eilėraštis „Chodasiewiczius“. Kritikai, iš pradžių sutrikę, netrukus prabyla vienu balsu – tai smulkmeniškas ir neteisingas, brutalaus stiliaus puolimas prieš Czesławą Miłoszą. Nematomas ginčas, kurio kulminacija tapo tas eilėraštis, brendo keliolika mėnesių. 1990 metų liepą poetas nusiuntė į Ameriką atviruką, kuriame buvo pavaizduotas viščiukas ir virš jo pakibusi dramblio koja. „Nemindžiok“, – užrašė kitoje pusėje. Prieš dvi savaites, tikriausiai Paryžiuje, jis pradėjo skaityti šviežiais dažais kvepiančią „Rok myśliwego“ („Medžiotojo metus“), o joje Miłoszo, dienoraščio autoriaus, įrašus apie lenkų devintąjį dešimtmetį ir knygos „Hańba domowa“ („Namų gėda“)² istoriosofinius naivumus, kurie priminė jam posakį „dramblys ir lenkų reikalas“. Knygelėje „Rovigo“ (1992) šalia eilėraščio „Chodasiewiczius“ atsidurs dar eilėraštis „Czesławui Miłoszui“. Vėl kritikai vieningi – Herberto net ir pagyrimas su pašaipos pamušalu.

Mano rūpesčiai dėl „Chodasiewicziaus“ radosi iš intuityvaus nesutikimo su niūriu vienareikšmiškumu, na, ko būtent? Paskvilio? Pamfleto? „Pamfletu perrengto paskvilio.“³ Jeigu norėjo sumušti, – klausiau pats savęs, – kam teigė, kad kalba apie Władysławą Felicjanowiczių, įžymų simbolistą? Nerimą žadino subjekto plepėjimas ir tyla kaltinamojo, kuris paskutiniuose posmuose demonstratyviai miršta – panašiu būdu Herbertas ne kartą signalizavo apie nešvarius kalbančiojo kėslus. Bet tie pėdsakai buvo silpni, dviprasmiški, embrioniniai, o smūgiai galingi, nepaliekantys abejonių: „Buvo hibridas, kuriame viskas svyruoja“, „Vieną kartą marksistas, kitą – katalikas“, „Pats nežinojo, kas buvo Chodasiewiczius.“ Rankraščio antro puslapio apačioje įskaitoma, kad kūrinio atsiradimo laikas ir vieta lyg stebuklingos koincidencijos mechanizmo pajudėjimas: „Ravena, 1990.X.24.“

Akimi išdaviko tu žiūri į Raveną,

spindinčius mozaikų akmenėlius,

paskui plunksna, dezertyro ranka,

norėtum mintims suteikti pavidalą tvarų –

bet štai atsiradusios raidės

tau į snukį spjovė. Eilėraštis miršta.⁴

Czesławas Miłoszas praėjus keliems mėnesiams po „Rovigo“ išėjimo, keliasdešimčiai metų po „Poemat dla zdrajcy“ („Poemos išdavikui“) paskelbimo skundėsi laiške, kad yra bejėgis ir gal „būtent taip, kaip Herbertas, visi lenkai mane mato arba matys ir kad du eilėraščiai: Gałczyńskio „Poema išdavikui“ ir Herberto „Chodasiewiczius“ – tikrai dera kažkam, apie ką Zbigniewas Uniłowskis galėtų pasakyti: „Tave Lenkija išspjaus [...].“⁵ Į tuos plačia laiko juosta atskirtus eilėraščius paslaptingai įpinta Ravena – vakarietiškos imperijos merdėjimo, barbarų triumfo, Bizantijos viešpatavimo miestas, kuriame silpo kraujo ryšiai, maišėsi papročiai, religijos, kalbos, meno ir kovų stiliai, o visa toji pynė išliko iki šiandienos pastatų sienose ir garsių mozaikų raštuose. Stovėdamas prieš vieną jų 1978 metų vasarą Herbertas nutarė nutraukti abipusę tylą, kuri įsiviešpatavo tarp jųdviejų po dramatiško konflikto Berklyje, kai Miłoszas – pasak „Rovigo“ autoriaus pasakojimo – ėmęs paistyti apie istorinę būtinybę prijungti Lenkiją prie Sovietų Sąjungos, Herbertas – anot kitos versijos – prikaišiojęs bičiuliui jo bailumą okupacijos metu. Kaip buvo iš tikrųjų, gal niekada nesužinosime, tad mums turi pakakti žinių, kad vakarienės metu jie valgė pikantiškos žuvienės (bouillabaisse), solidžiai užgerdami vynu ir burbonu. Paskui kažkas skilo, perlūžo visam laikui.

Į Galos Placidijos mauzoliejų, nedidelę bažnytėlę, pastatytą apie 450 metus, įeinama iš saulės išdegintos aikštės. Dar už keliasdešimties metrų didingas gotiškos-bizantiškos San Vitalės (Šv. Vitalės bazilikos) masyvas. Tas neregėtas sakralinis kompleksas išnyra ūmai iš slegiančio pakrantės pastatų bjaurumo, bet būtent čia buvo antikinio miesto centras, kažkur netoliese stovėjo rūmai imperatoriaus Honorijaus, kuris perkėlė imperatoriaus dvarą į Raveną vildamasis, kad aplinkinės pelkės ir jūra apsaugos nuo užpuolikų. Nuėjo niekais nesėkmingi bandymai derėtis, derybomis pasibjaurėjęs Alarikas nusiaubė Romą ir pagrobė Galą Placidiją. Iš pradžių vestgotai palankiai traktavo tamsiaplaukę Honorijaus seserį, nors, anot kai kurių šaltinių, Alariko įpėdinis privertė ją ištekėti (romėniški apdarai, epitalamos, šokiai su brangenybių ir monetų pilnais padėklais), bet išrinktoji – tai šį tą reiškia – nesipriešino. Jos pasaulio matymas, ką liudija veiksmai, buvo neįtikėtinai įžvalgus, jos ateities vizijos buvo tamsios – ji viena iš nedaugelio suvokė, kad civilizacijos krizė nėra laikinas romėnų hegemonijos silpimas. Po vyro mirties pažeminta ir išsiųsta broliui, ištremta į Konstantinopolį, ji grįžo į Raveną 425 metais gelbėti savo civilizacijos likučių. Čia įsakė pastatydinti kuklų mauzoliejų, jo nišoje stovi lyg iš jūros dugno ištrauktas beformis sarkofagas, virš kurio šv. Laurynas išskleistais apdarais kairę pėdą atplėšia nuo žemės, kad priartintų prie įkaitinto aukuro. „Žiūrėdamas į tą mozaiką, – rašė Herbertas į Berklį 1978 metų liepą, – mąsčiau, ar ne geresnė staigi mirtis ugnyje už lėtą degimą ant laiko aukuro. Bet tai nepasirenkama.“⁶

Ilgainiui iš to atviruko išskaitau pasmerktos dviprasmiškiems žaidimams ir dvigubiems dugnams kalbos dramą, bendravimo nykimo įrodymų. Nieko keista, kad skaudžios patirties prislėgtas Miłoszas į šitaip nustatytą buvusio mokinio balsą neatsakė. Lakoniškais sakiniais Herbertas informavo apie lektūras („Dieviškoji komedija“, skaitoma „kančiose ir palaimoje“), apie apsilankymą prie Dantės kapo („padėjau Tavo vardu gėlyčių“), reiškė susirūpinimą sunkia Jankos⁷ liga ir šifravo naujas aliuzijas. Be abejo, į „išdaviko akį“ iš gerai žinomos poemos, gal į Miłoszo deterministinius polinkius („Laiko aukurus“) – tas Pono Cogito autorius atkakliai sekė ir garsino, net galima pasakyti, kad su paties iš dalies projektuojamu Miłoszo kaip istorinės būtinybės išpažinėjo paveikslu grūmėsi atkakliausiai. Rašė tarsi iš Galos Placidijos, kuri, suvokdama nesustabdomą įvykių raidą, vis tiek metė iššūkį istorijai, tamsiai mėlyno kapo tamsos. Norint iš to vidaus pasitraukti, reikėtų nusisukti nuo kankinio apdarus svilinančių liepsnų ir pažvelgti į jaunatvišką Kristaus – Gerojo Ganytojo, apsupto avių „nesunaikinamų formų pievoje“⁸, – veidą.

Ferdinandas Gregorovius, neprilygstamas keliautojas, galėjo aplankyti Raveną XIX amžiaus viduryje dėl naujai nutiestos Adrijos geležinkelio linijos. Jis išvydo išmirusį miestą, mozaikomis išpuoštą praeities kapą. Aprašė jos sustingusius pėdsakus, neįsiminė – išskyrus romėnų mozaikininką ir žilaplaukį grafą, saugantį koplytėlės su Dantės palaikais raktą, – gyvų žmonių. Susidariau panašų įspūdį. Lyg ir nedaug yra vietų, kuriose materialiosios imperijos žlugimo, tautų klajonių, germanų karalysčių Italijoje paminklai išliko tokios geros būklės, lyg būtent čia Bizantijos kultūra išsaugojo savo išsamiausią pavidalą, bet Ravenos praeitis neveikia arba kitaip – veikia pagal savo keistus dėsnius, labai muziejiškai. Žinoma, mauzoliejuose, baptisterijose, San Vitalėje pajutau vadinamąjį gyvosios istorijos dvelksmą, kuris nebuvo mechaniniu turistinio ritualo vaidinimu. Ir kuris dingdavo, išnykdavo vos išėjus į orą. Vaikščiojant po atviru dangumi lydėjo pojūtis, kad žiūriu į raudonai rudų plytų, trachito, akmens dekoracijas. Pastatai, išrauti su šaknimis iš įvairių laiko klodų, netvarkingai išmėtyti tarp žolynų ir dėžučių formos namų. Gal būtent čia glūdėjo paslaptingas mokėjimas išsaugoti, kuriuo taip žavėjosi Wojciechas Karpińskis? Paskutiniai imperatoriai atvykdavo ir išvykdavo, gotų ir Bizantijos kultūra niekada neįaugo į miesto audinį. Tai, kas vertingiausia, kas žavi, traukia žiūrovus, gyvai, pulsuojančiai Ravenai buvo ir lieka svetima.

Keliauti reiškia patirti laikinumą su retomis darnos prošvaistėmis, tačiau Ravenos laikinumas buvo kitos rūšies – priklausė labiau jai negu man. Mažai kas iš didžiųjų sugebėjo įleisti čia šaknis ir šiuo požiūriu dabartiniai gyventojai buvo teisėti karvedžių, imperatorių paveldėtojai – jie priminė keliautojus, kurie baigia gerti kavą su baime, kad paskutinis traukinys išvyks be jų. Odoakras, imperijos budelis, Ravenoje viešpatavo trumpai, žuvo kažkuriuose rūmuose nuo ostgotų karaliaus Teodoriko smūgių. Šis, savo ruožtu, tikriausiai neraštingas, sumaniai derino gotų ir romėnų tradicijas, arijonizmą su katalikybe, be to, tvirtino mūrus, gerino kelius ir statydino mauzoliejų dinastijai, kuri turėjo viešpatauti amžius. Dar vyko Šv. Vitalės bažnyčios statyba, kai į Raveną įžengė Belisarijas ir pajungė miestą Bizantijos imperatoriui. Bizantijos amatininko ranka nutrynė nuo rūmų koplyčios (dabar Šv. Apolinaro Naujojo bazilika) mozaikų arijoniškus ženklus. Plikas Šv. Vitalės bažnyčios sienas uždengė imperatorių poros – Justiniano ir Teodoros – mozaikiniai atvaizdai. Paradoksaliai Ravenos simboliais tapo spindulingi atvaizdai valdovų, kurie niekada neįžengė pro miesto vartus. Ir Dante, florentietis, visų rašytojų tremtinių patronas.

Žiūrėdamas į Raveną 1990 metų rudenį Herbertas turėjo atminti „Poemą išdavikui“, parašytą politinės ir egzistencinės grėsmės slėgio sąlygomis (1951 metais, stalinizmo bedugnėje), vietomis labai artimą eilėraščiui „Chodasiewiczius“. Čia ir ten emigracija smerkiama be jokių išlygų: Herberto kūrinyje tai vienišos klajonės su palapine, Gałczyńskio – svetimi grindiniai ir į lagaminą iškeista Lenkija. Poemoje, parašytoje po Miłoszo sprendimo nutraukti saitus su Varšuvos vyriausybe, ugninga pasija jungiasi su poetiniu lengvumu ir socrealistine simbolika, susipina dvi antinominės erdvės – gyvybinga lenkiškumo versmė (šienapjūtės, zylės, pušys, debesėliai, kalvelės) ir itališkų miestų pašaipus puošnumas, kur išdaviko dezertyro poezija neišvengiamai išdžius lyg drožlės. Atsiranda Palermo, Taorminos, Pesto, Romos, du kartus Ravenos pavadinimai. Skaitant iškyla klausimas, ar tai „išdavikas“ nevertas puikių mozaikų, ar gal Vakarų menas priklauso dezertyrui kaip bausmė už nuodėmes. Stebina gerai visuomenės nuomonėje įsišaknijusio vaizdo kūrimo būdo nuoseklumas – pas mus beveik vien gamta, ten, užsienyje, pastatai, fontanai, menas. Gałczyńskis privačiai aukštai vertino Viduržemio jūros kultūrą ir ja domėjosi, bet poemoje rekomendavo būti atsargiems ir nenutraukinėti ryšių su idiliškai socialistine tėvyne, nes iš tų ryšių, stiprinančių rašytojo ranką, anot jo, randasi tikroji poezija. Apie sudėtingą motyvaciją poeto, kuris tuo pat metu užkeikė tikrovę žodžiu („O tu esi dezertyras. / O tu esi išdavikas, / tamsa – / pelėsiai – / baimė –“) ir bandė įsiteikti valdantiesiems („Štai mūsų / Šopeno mintis – / štai mūsų / stalininė sargyba“), Miłoszas mąstė dar ir devintojo dešimtmečio pabaigoje, aiškindamasis dienoraštiniuose „Medžiotojo metų“ įrašuose Ravenos kaip ženklo, aliuzijų pėdsakus:

„Bet kodėl, pone Czesławai, – paklausė perskaitęs [Gałczyńskio] eilėraštį Stanisławas Vincenzas, – kodėl jis jus įkurdina Ravenoje? [...] Juk Ravena tai Dante, o Dante – tai poetų tremtinių patronas. Jis jums tarsi merkia akį.“

Vincenzas žinojo, kad egzorcizmas, nors šiek tiek kičinis, man daro poveikį, tad norėjo mane paguosti. Tačiau kažko toje Ravenoje yra. Nors interpretuoju tai kitaip negu akies pamerkimą. Eilėraštis plėtoja tam tikrą argumentaciją, kad paremtų bėgliui mestą prakeiksmą. Ką tas bėglys išdavė? Ar šalį, ar iš išorės primestą santvarką? Sustiprinimui įvestas Kochanowskis (važinėjo į užsienį, bet grįždavo). Gałczyńskio inteligencija staiga pakiša jam mintį apie Dantę: juk vienas didžiausių Europos poetų buvo tremtinys ir nepripažino Florencijos valdžios. Gal Miłoszas sugebės pasinaudoti laisve, kurios Lenkijoje nėra? Ne, tai neįmanoma, jis nesugebės:

O tu manei, kad tau bus geriau,

o tu manei, kad liutnia – krautuvėlė,

su kuria per grindinius klajosi.

Taigi, šį kartą jau reikia egzorcizmų dėl savo dvejonių.⁹

1990 metų rudenį Zbigniewas Herbertas ne tik prisiminė kaltinančias „Poemos išdavikui“ frazes, bet ir buvo susipažinęs – bent su fragmentais – su birželį išėjusia knyga „Medžiotojo metai“, kurią vis labiau suirzęs skaitė kelis mėnesius. Tada jis apsigyveno nedideliame viešbutėlyje Feraroje, daug kartų lankėsi netoli esančioje Ravenoje, rinkdamas medžiagą planuojamai apybraižai apie buvusios imperatorių buveinės žlugimą. Dar atidėliojo sugrįžimą. Tvarkė paskutinius reikalus. Spalio 24-ąją, trečiadienį, – rašau tai atsargiai, suvokdamas to įkvėpimo ir popieriaus lapo lipdinio nepagaunamumą, – monotoniškoje lygumoje išsidėstęs miestas pagimdė portretą Protėjo, vidujai nevientiso komedianto, amžino emigranto ir amžinos nuostabos poeto, kuris, neišsiugdęs tvirto charakterio, pasirinko lengvesnį kelią, nutarė savo silpnumą perrengti kaip jėgą. Jeigu pernelyg spalvingas Miłoszas, kokį parodo eilėraštis „Chodasiewiczius“, paniręs į judėjimą Miłoszas būtų egzistavęs iš tikrųjų, Ravena, kaip ir jis nevientisa ir atkirsta nuo praeities, būtų jam namais, tėvyne. Čia, tarp dekoracijų spindesio švelnioje tremtyje, jis galėtų „tarp veidrodžių gyvent nerūpestingai“, „palapinėje be bičiulių, giminių“. Čia jo nestabiliam vidui antrintų suskilusi erdvė. Čia tapatybės pojūčio nykimas nebūtų problema.

O vis dėlto kas kalba eilėraštyje, kas atsiskleidžia žodžiuose: „Mano pažįstamas iš antologijos rimuojančių slavų / (neprisimenu jo eilių, bet ten buvo drėgmės)“? Negi pats Herbertas, pakurstytas kultūrinių persilaužimų, nutrūkusių siužetų ir neaiškios tapatybės miesto? Dalykas ne toks paprastas – norint tai suvokti, pakanka pasitelkti tekste herojui metamus priekaištus. Dauguma jų susiję su konkrečiais Miłoszo pozicijos aspektais, net su konkrečiomis knygomis, ir dauguma jų prieštarauja kontekstui, apverčia Nobelio premijos laureato kūrybą aukštyn kojomis. Iš kur turi „drėgmės“ tas, kuris liko ištikimas sausoms sieloms, griovė sentimentalumą? Kokia „šlovė“, jei apkaltintasis nuosekliai vengė dirbtinio šlovinimo? Czesławas Miłoszas, plaukiantis „ant įaudrintos bangos [...] tarsi dumblis“? Antinatūros rašytojas degraduotas iki sūrių vandenų dumblių lygio? Fragmentas „Swedenborgą su Hegeliu taikė ir velniai žino ką“ yra aiški aliuzija į „Ulro žemę“: „Tai yra tarsi Hegelio nuojauta ir iš anksto paruoštas antihegeliškas skiepas.“¹⁰ Miłoszas nekalba apie „taikymą“, yra, iš teisybės, priešpriešinimas – svedenborgiškos dieviškos žmonijos vizijos kaip vaistų nuo Hegelio ateistinio įkandimo.

Paslėptų prieštaravimų sąrašas liudija, kad dešimtojo dešimtmečio literatūrinė kritika kaip reikiant eilėraščio neperskaitė, apsiribojusi teiginiais: „Chodasiewiczius“ – tai Miłoszas, Herbertas išprotėjo iš pavydo, „čia dvokia pamazgomis“¹¹. Bet juk jeigu poetas būtų norėjęs tik pažeminti Miłoszą, šį eilėraštį būtų parašęs kitaip: be intertekstinių aliuzijų, rodančių Nobelio premijos laureatą atvirkščiai, be žaidimo su rusų poeto šešėliu. Ravenoje jis visų pirma parengė naują kalbėjimo strategiją, tai yra „anti-milošinę“ dikciją, nustatė savo balsą, matavosi kaukę. Pusiau karnavalinę, pusiau riterišką kaukę tauškaliaus, kuris pasaulį rodo apytikriai supaprastinęs, ignoruodamas bet kokius niuansus, o vėliau ją naudojo publicistinėse kovose už tautinės tapatybės pavidalą. Vis silpnesnis, prikaustytas prie lovos, užsidėdavo ją duodamas interviu, rašydamas poleminius straipsnius, kur tardavo žodžius, netelpančius siauruose poetinės kalbos rėmuose. Tai buvo jo kaip publicisto persona, kuri padėjo plėtoti spaudą dirginantį didžiųjų kūrėjų ginčą. Kovojo su Miłoszu, kurį pats sukūrė Ravenoje, galiausiai užčiuopiamu, vienareikšmišku. Būdavo brutalus, kartais prasilenkdavo su tiesa, bet povandeninės srovės liko tos pačios – istoriškumas, nepajudinamų vertybių kodeksas, jo kartos žuvusieji ir jiems atliekamas Didžiųjų Vėlinių ritualas.

Stinga sudėtingos dėlionės detalės? Konteksto, kita šviesa nušviečiančio svarbiausią ir labiausiai falsifikuotą XX amžiaus lenkų literatūros ginčą? Išsilaisvinimo simbolio, atsvaros Orvjetui – miestui, kurį jaunasis Herbertas gavo dovanų iš vyresnio poeto? O gal akies mirktelėjimo, paslėpto teigimo: netaikyk mano žodžių sau? Be abejo, kažko esama toje Miłoszui visai abejingoje Ravenoje. Pervažiavo ją jaunystėje, važiuodamas į Italijos pietus, užsukdavo čia atostogaudamas Europoje. Niekur neužfiksavo savo įspūdžių apie ją, neskyrė jai nė eilėraščio eilutės. Itališki kraštovaizdžiai, tokie reikalingi Herbertui, kad ir kelios savaitės prieš mirtį planavo dar vieną kelionę, Lokio Viršūnės gyventojui veikiau kėlė nuobodulį, negu inspiravo. Tai jam buvo kažkas, prie ko galima tik prisiartinti. Tik pirmas bandymas. Reikės pakartotinių.

Zbigniewas Herbertas neparašė Ravenos nuosmukio istorijos. Paliko chaosą piešinių ir užrašų. Po ramaus važiavimo traukiniu valandos – Ferara. Geras miesto, kuriame buvo „girtas iš laimės“¹², ritmas. Miesto, primenančio Lvovą.

„Zeszyty Literackie“, 2012, Nr. 4 (120)

Vertė Kazys Uscila

___

¹ Jarosław Iwaszkiewicz, „List o piesku naczelnika stacji w Conegliano“, Wiadomości Literackie, 1924, Nr. 28.
² Jacek Trznadel, Hańba domowa, Paryż, 1986. Tai rinkinys interviu su lenkų literatūros kūrėjais apie jų pozicijas stalinizmo metais (vert. past.).
³ Aleksander Fiut, Ukryty dialog, kn. A. Fiut, W stronę Miłosza, Kraków, 2003, p. 240.
⁴ Konstanty Ildefons Gałczyński, Poemat dla zdrajcy, 1951.
⁵ 1993.I.7 laiško Stanisławui Barańczakui fragmentas, kn. Zbigniew Herbert, Czesław Miłosz, Korespondencja, Warszawa, 2006, p. 282.
⁶ Zbigniew Herbert, Czesław Miłosz, Korespondencja, p. 117.
⁷ Miłoszo žmona Janina.
⁸ Czesławo Miłoszo eilėraščio Na pożegnanie mojej żony Janiny („Atsisveikinimui su mano žmona Janina“) fragmentas.
⁹ Czesław Miłosz, Rok myśliwego, Kraków, 2001, p. 139.

¹⁰ Przemysław Czapliński, Herbert kontra Herbert, kn. Dialog i spór. Zbigniew Herbert a inni poeci i eseiści, Lublin, 2006.
¹¹ Mateusz Werner, „Rovigo“: Portret na pożegnanie“, Teksty Drugie, 1993, Nr. 3, p. 47.
¹² Zbigniewo Herberto 1990.X.13 Feraroje rašyto laiško Barbarai Toruńczyk fragmentas. Vienuolika dienų vėlesnė data parašyta po eilėraščiu „Chodasiewiczius“.