Tvirtumas ar tikėjimas?
ir tu manęs neišgirsi?
Arba rėksiu: „Smurtas!“ –
ir tu manęs negelbėsi?
Kodėl rodai man nusikaltimus
ir žiūri į vargą?
Mane puola ir prievartauja;
vaidai kyla, barniai nesiliauja. Tuomet VIEŠPATS man atsakė ir tarė: – Užrašyk regėjimą, įrėžk taip aiškiai į lenteles, kad ir bėgikas jį perskaitytų. Paskirtu laiku išsipildys regėjimas, dabar jis skuba prie galo ir nemeluoja. Jei atrodo, kad jis gaišuoja, lauk; tikrai jis išsipildys, nesuvėluos. Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.
Hab 1, 2–3; 2, 2–4
Pranašo Habakuko knyga prasideda vizija, kuri yra paties pranašo šauksmas ir klausimas. Smurtas, nusikaltimas, vargas. Hebrajiškai hamas, oven, amal. Skaitant šį lietuvišką Habakuko variantą tikrai ima nuostaba, kaip įdomiai pranašas mato viziją – kaip savęs paties puolimą ir prievartavimą. Ir nepaprastai įdomu, kad jam rodomas nusikaltimas, o pats Dievas žiūri į vargą. Ir visa tai lyg priekaištingas pranašo klausimas. Tada gaunamas trumpas atsakymas, raginant užrašyti regėjimą, kuris išsipildys, negaišuos, ir ištarmė: „Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.“
Jeigu kas merginai bagažinėje būtų davęs tokį atsakymą į jos pagalbos šauksmą, ar ji būtų supratusi? Kai kas nors prieš mane smurtauja, koks man skirtumas puikuolio dvasios doros lygis ar kad teisusis gyvena tikėjimu? Apaštalas Paulius ne kartą šiuos žodžius apie teisųjį cituoja, kai nori užtikrinti, kad nuteisinimas, kuris suteikia gyvenimą, gaunamas tikėjimu Kristumi, t. y. Mesiju. Galbūt ir taip. Kas gali ginčytis su kieno nors tikėjimu, tuo labiau jei jis padeda gyventi? Bet lietuviškas posakis „teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“ gali reikšti ir tai, jog teisiam žmogui pakanka tikėjimo, kad būtų gyvas, t. y. kad gali būti gyvas vien tikėjimu, kaip sakoma, gyvas vien duona ar, priešingai, „žmogus gyvas ne vien duona“… Vėl dėl minties tikslumo teko žvilgterėti į hebrajišką tekstą. Ir čia radau (cituoju pažodžiui): „Štai, pasipūtusi, netiesi jo siela jame, o teisusis savo ištikimybe gyvena.“ Žodžiu ištikimybė verčiu hebrajišką žodį emuna, kuris reiškia patvarumą, patikimumą, ištikimybę. Į graikų kalbą kažkada buvo išverstas žodžiu pistis, kuris krikščionybėje įsitvirtino tikėjimo reikšme, ir tokiu būdu daugumoje vertimų ši pranašo Habakuko eilutė vis tebeskaitoma: „Teisusis gyvena savo tikėjimu.“ Ištikimybė, patikimumas, patvarumas tam tikra prasme taip pat gali būti suprantami kaip tikėjimo modusai. Bet tai savybės, kurias žmogus gali turėti ir nepriklausomai nuo tikėjimo. Tokių herojiškos ištikimybės, nepaisant tikėjimo, teisingiau – jo sudužimo, pavyzdžių daug epinėje literatūroje, tarkim „Mahabharatoje“, „Ramajanoje“. Ištikimybė tiesiog savo duotam žodžiui, savo įsipareigojimui, savo draugystei, net jei draugas nueina ne tuo keliu, tampa niekšu. Ištikimybė ir patvarumas savo įsipareigojimuose ir galbūt savo įsitikinimuose, o gal ir pasitikėjime, nepaisant nieko. Tada ir pirma eilutės dalis pasirodo aiškiau susijusi su antrąja: patvarumui, ištikimybei, kurie yra tiesumo modusai, priešpriešinama tai, kas nepatikima, nepatvaru ir kam dažniausiai taikomas netiesumo (netiesi, lo yašra – nuo yašar, tiesus (nepainioti su „teisiu“, nes tiesus ne visada teisus ir atvirkščiai) epitetas. Tokiu būdu priešprieša ne tarp nedorumo ir tikėjimo (žodžiai, kurie lietuviškai turi dažnai išpūstas moralistines konotacijas), bet tarp tvirtumo, ištikimybės (tiesumo) ir to, kas tam yra priešinga ir kas pagal apibrėžimą yra tai, į ką negalima atsiremti, į ką niekas, kas nori statyti ką nors patvaraus ir ilgalaikio, negali remtis. Tekste tai net nėra įvardijama daiktavardžiu, nors daug vertėjų užsispyrę bando teisiajam priešpriešinti nedorėlį. Tai nurodoma įvardžiu jis, ir jam priskiriama savybė turėti savyje pasipūtusią netiesią sielą. Ir pats terminas pasipūtusi (ufla) kiek keistai čia pavartotas. Dažniau Biblijoje aptinkama daiktavardinė forma ofel, kuri reiškia gumbą, kalvą, t. y. kažką, kas yra iškilę lygioje vietoje. Ufla kaip metaforą galima suprasti savybę tapti kažkuo panašiu į gumbą. Ar gumbas, ar kalva nėra tai, ant ko tvirtai laikomasi, jei nėra specialiai pritvirtinta.
Tačiau vis viena neaišku, kokiu būdu tai būtų galima laikyti atsakymu pranašui, šaukiančiam apie smurtą. Nesileisdama į ilgus aprašymus, galiu tik šiek tiek pakoreguoti vertimą, kuris žinią gerokai sujaukė. Hebrajiškame tekste ne pranašas prievartaujamas, bet jam regėjime atskleidžiamos smurto, prievartos ir vargo vizijos, kurios sukrečia jo sielą taip, kad jis klausia Dievo, kiek dar ilgai jis gaiš ir neatsilieps, o tik rodys jam tą siaubą, leis jam regėti neteisybę ir vargą. Tai yra pranašui Dievas leidžia regėti smurtą, neteisybę ir vargą, kurie egzistuoja šalia jo, ką vertėjas, gal ir nesąmoningai, bandė sutelkti į patį pranašą, lyg patiriantį smurtą. Ir ne Dievas (tik) žiūri į vargą, nieko nesiimdamas, bet leidžia pranašui jį matyti. Ir iš mūsų realybės žinome, kad galima smurto, neteisybės ir vargo nematyti, net jei jis čia pat. Įvairios ideologijos, pasiteisinimai ir pateisinimai gana sėkmingai veikia, kad visa tai nebūtų pastebima ir matoma, o keliantys ir keliančios klausimus apie tai tildomi patyčiomis. Gal ir gyvens ir išgyvens tokiomis sąlygomis, kokiomis mes gyvename, tie, kurie turės tvirtumą. Dėl tikėjimo nežinau.
-akp-
