TOMAS PETRULIS. Eilės

visi gyvi

ėmusiems rankas laižyti
suaugusiems paukščiams tariau
sveikinkit mane saulutės sveikinkit

o aš klausysiuosi radijo
sielą pakoręs ant raibulio
pas viršininką akyje
kur muistos raudona avis

●

patys gražiausi gėlynai
riedantys traukiniai
mašinisto pražydus kepurė
prie stoties botanikos sodo
prilipęs dangus
daugiabučiai kitapus bėgių
ką tik apdulkinti
visi vabzdžiai jau sutūpę
ant pilsudskio širdies

delčiai

nėra tavęs tik skeletas
su dylančios odos mantija
apie savo buvimą šį bei tą pasakai
tiktai kai atsimerki ir šypsaisi
bet vis viena kai būsi toli
nerašysiu laiškų kad ir kaip pasiilgčiau
kad ir kaip svaiginančiai grotum
savo kaulų švilpynėm

nekalbėsiu nieko gražaus
nes gražu juk vaizduotis tave
o patirti sunkumas

Stalas

Liudiju savo trapumą
į mane susigėrusioms dulkėms,
pilnoms šviesos latakėlių,
ir visiems kitiems sutvėrimams,
mano tekančios išraiškos
drumstoje srovėje -
jokių žodžių netardamas
ir beveik nekrutėdamas -
leidžiu būti kitiems

sąžinė

ir balsas man aiškiai pasakė
kad žemesnis jau vargiai ar būsiu
nebent kojų netekčiau

●

Štai planeta su savo
apvalumais ir nelygumais,
ar galima ją priimti
kaip įrodymą,
jog dievybės nėra?
Kai vėjas perbraukia kaktą
ir saulė virpina orą,
tai tik saulė ir vėjas –
šita popietė – tuščias suolelis
laikų pabaigoj,
ar galėtų taip būti?

●

jeigu niekas mūsų nešiltins

tai gyvensim šaltai

nesvarbu namuose ar gatvėj

jau dabar mes šiek tiek kristalai

oi kas bus kas kas nutiks tada

visiems vyrams ir moterims

jeigu dievas staigiai nutols

jei išskris mūsų lyderis

raketa raketa

Apie kaitą

Pauzės tarp žodžių ir garsų
yra meilės vietos,
atsirandančios vėlyvą popietę
autobuse, tą vienintelį kartą,
kai veiksmas, atliekamas
bilietėlį perkančios moters,
sutampa su saulėtom
langų dulkėm
ir mano akių žvilgsniu –
nei šališku, nei matuojančiu –
mano buvimo tinklu,
leidžiančiu jai, neįskaudintai,
užimti savąją vietą.