Skolų knygelė f generacijai (3)
Spalio 7 d.
1944 m. mirė poetas Vytautas Mačernis (g. 1921).
Jeigu tyrinėčiau Vytautą Mačernį (pavyzdžiui, rašyčiau monografiją), pradėčiau nuo laiškų Bronei Vildžiūnaitei; nuo jų slinkčiau prie poezijos. Kažkada klausiausi Rimanto Bagdzevičiaus skaitomų jo eilėraščių per radiją (lyg laidoje „Po lyros ženklu“) – žinoma, užkliuvo eilutės: „Mergaitės yra neprotingi padarėliai, ir / jos žaidžia jaunystės spalvomis.“ Vėliau paaiškinimą radau Martino Heideggerio „Meno kūrinio prigimtyje“: „Beje, jauną mergaitę, susidūrusią su pernelyg sunkiu uždaviniu, vadiname dar per jaunu padaru (atseit, daiktu), bet tik todėl, kad čia mes tarsi pasigendame žmogiškosios būties pilnatvės ir jau tariamės suradę, kas sudaro daikto daiktiškumą.“ Žodis „padaras“ labiau asocijuojasi su gyvūnais. Heideggeris atkreipia dėmesį, kad jų vis dėlto nelaikome daiktais.
Spalio 8 d.
1930 m. gimė sociologas, visuomenininkas Vytautas Kavolis (m. 1996).
Aktualiausia (suprantama, man), ką Vytautas Kavolis sakė apie autobiografijas: „Sakykime, senosiose kinų autobiografijose nieko nekalbama apie vaikystę. Reikšmingas gyvenimas prasideda tada, kai tampi mokslininku. Kalbėti verta apie intelektualinį brendimą, o ne apie kokius nors vaikiškus išgyvenimus – tokia konvencija. [...] Netgi sovietinio laikotarpio veikėjų autobiografijos išreiškia tam tikrą savęs interpretavimo konvenciją, tik ta konvencija yra primesta, valdžios nustatyta, o ne individo laisvai pasirinkta. Blogiau, kad tos autobiografijos yra prastos!“
Beveik neabejoju – turėta galvoje ir V. Mykolaičio-Putino autobiografija. O dėl vaikystės eliminavimo konvencijos – bijau (o gal ir laimei), Europos kultūroje neįmanoma išvengti įvairių ir dar ilgai truksiančių psichoanalizės modifikacijų.
Spalio 10 d.
1980 m. mirė rašytojas Bronius Radzevičius (g. 1940).
Kai mąstau apie Bronių Radzevičių, keista, nubraukiu šalin tekstologines „Priešaušrio vieškelių“ problemas: esminis jo biografijos momentas atrodo savižudybė (kad ir mistifikuota). Ne Arvydo Šliogerio aprašytoji išėjimo situacija solipsistinėje visatoje, bet konkretus mirties užvaldymo faktas. Šiandien daug diskutuojama apie savižudybę kaip laisvą žmogaus apsisprendimą: egzistenciniu, ontologiniu požiūriu. Autoritetingų menininkų ir filosofų pasirinkimai ją visiškai reabilituoja. Ypač sėkmingai kanonizuojama savižudybė sovietmečiu: esą tai visai kas kita negu dabar. Neretai įsivaizduojama, kad psichologinė pagalba yra silpnų, nesavarankiškų, lengvai interpeliuojamų individų prieglobstis, o tas paslaugas teikia intelektualiniu požiūriu neprogresyvūs, tačiau gudrūs manipuliatoriai (spėju, tikrovėje pasitaiko ir atvirkščiai). Būdama dvidešimtmetė, žavėjausi Albert’u Camus ir jo suicido filosofija: žmogaus teisių konvencijoje jie pamiršo teisę pasitraukti ir teisę sau pačiam prieštarauti – taip, atrodo, jis yra rašęs; negaliu patikrinti tikslios citatos. Bet dabar turiu nuojautų, kad dažnu atveju (kalbant plačiau, ne vien apie B. Radzevičių) renkasi ne žmogus, o depresyvi būsena. Nors gal reikėtų labiau niuansuoti šį reiškinį pagal individualias aplinkybes – ribinė būsena, krizė, afektai, alkoholis. Ir beribis beviltiškumas turėtų būti baigtinis, mąstant materialistiškai. Netikiu, kad intelektualų registrus užčiuoptų pompastiška telefoninės pagalbos akcija, tačiau neneigiu jos reikalingumo.
Spalio 16 d.
1947 m. mirė Balys Sruoga, poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas (g. 1896).
Ekspresija, emocingumas, polinkis eksperimentuoti, gaji komparatyvistinė nuovoka – už kritiką Balys Sruogą kritikas V. Mykolaitis-Putinas smarkiai santūresnis ir konservatyvesnis. Net formaliu lygmeniu – B. Sruogos šauktukų tvanas ir slapyvardžių kuriami vaidmenys. Iš jo dramų, gėda prisipažinti, labiausiai mėgstu „Apyaušrio dalią“. Už kažkokį anapus ideologijų tvyrantį švelnumą.
Spalio 18 d.
1909 m. gimė literatūros tyrinėtojas ir kritikas Kostas Korsakas (m. 1986).
Autorės nuotrauka
Neseniai skaitinėjau Kosto Korsako „Literatūros kritiką“ („Vaga“, 1982) – nors studijų laiku buvo pabrėžiama, kokio puikaus kritiko būta, jo tekstai anuomet taip ir liko neanalizuoti. Labai įdomi 1938 m. „Prošvaistėje“ publikuota K. Korsako recenzija „Tezių romanas“ apie Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Krizė“ – joje jis bando aiškintis autoriaus politines pažiūras. Tačiau tos pažiūros ne tokios jau vientisos, kaip būtų galima spręsti vien iš grožinės literatūros.
Ta proga privalau grįžti prie jau įkyrėjusių temų apie literatūros kritikos anemiją, ridikais badinamus šunis ir pan. Vilniaus knygų festivaliui skirtame leidinyje „370“ Alvydas Šlepikas, atsakinėdamas į Mariaus Buroko klausimus, pataria: „Galų gale, jeigu apninka tokia paranoja ir pradedi manyti, kad visos šiemet pasirodžiusios knygos yra šlamštas, galima pasiimti pernykštes knygas. […] Susidaro įspūdis, kad dejuoja dėl literatūros kokybės tie, kurie tiesiog tingi skaityti arba a priori žino, kad viskas neįdomu, viskas nuobodu. Taip nebūna. Literatūros kritikui, taip dejuojančiam, reiktų pasiūlyti kiek pailsėti nuo prievartinio skaitymo, pabandyti skaityti tik savo malonumui ir pamažu literatūros paveikslas sugrįš į pakenčiamas ribas.“ Labai teisingai konstatuota. Akademinė disciplina nuolat slopina žmoguje id impulsus, todėl jie prasiveržia netikėčiausiais būdais, kartais ir gan komiškais. Menschliches, Allzumenschliches.
Jeigu kalbama apie „kritikos krizę“, iš tikrųjų reikėtų kalbėti apie literatūrologinės valios nebuvimą. Aišku, toji frazė šleikšti – ir depresininkui, ir alkoholikui, ir neapsigynusiam doktorantui tūlas žinovas baisiai greit prirašo „bevališkumą“ (nors didžiai abejoju, ar romanui parašyti reikia mažesnės valios negu, tarkim, disertacijai). Vis dėlto argumentas „kultūrinėje spaudoje nėra ko skaityti“ (neva viskas taip prasta, kad neverta brangaus mokslininkų laiko) kvepia sukčiavimu: Andrius Jakučiūnas, rašydamas kiekvieno mėnesio apžvalgas, kaip tik ir mato reikalą papriekaištauti ekspansyviems autoriams, diletantams ir redakcijoms – kitaip sakant, turi drąsos užsitraukti įsižeidusiųjų rūstybę. Yra pastebinčių čia pozityvių ženklų. Literatūrologams kur kas saugiau rašyti akademinius straipsnius, sulaukiant kolegų pagyrimų, negu „nusižeminti“ ligi recenzijos lygio. Ir tai rodo – papiktnaudžiausiu šia bjauria, iš politinio gyvenimo ataidinčia fraze – jų valios stoką, kuri ir yra vadinamosios „kritikos krizės“ priežastis. Iš mandagumo dar norėjau pridėti perkūnsargį „čia ne apie visus“. Bet padarysiu kitaip – čia apie visus.
Spalio 19 d.
1882 m. gimė Vincas Krėvė-Mickevičius, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, ministras pirmininkas (m. 1954).
Seminaristo Vinco Krėvės užrašai („Metai“, 2007, Nr. 10, iš lenkų k. vertė ir parengė Mindaugas Kvietkauskas) – ironiški, visai nekrėviško stiliaus, nė iš tolo neprimenantys jo įprastinės prozos. Perskaičiusi nejučia pagalvoji, kad gal už juos ir buvo išmestas iš seminarijos. Pavyzdžiui: „Jeigu Dievas ir galvoja, tai tik apie kunigus, ir tikriausiai dabar vargšas sėdi kaip katorgoj arba tariasi su Šventuoju Petru, kaip užrašyti atviruką popiežiui, o gal geriau būtų tą atviruką nusiųsti kokiam vyskupui, pavyzdžiui, Lietuvos. Vargšas tas Ponas Dievas.“ Taip ir įsivaizduoju – kas nors iš vadovybės aptiko ir perskaitė.
Spalio 20 d.
1876 m. gimė rašytojas, literatūros kritikas Juozapas Albinas Herbačiauskas. Vienas esė pradininkų lietuvių literatūroje (m. 1944).
„Užkietėjusio skaitytojo kronikose“ kadaise buvo nuoroda į nuotrauką su Alleno Ginsbergo lėle-suvenyru. Toks simpatiškas gnomas su barzda ir akiniais – pasistatyti sekcijoje ar ant rašomojo stalo. Svarsčiau, ką iš lietuviškų autorių būtų galima panašiu būdu reprodukuoti – neabejotinai J. A. Herbačiauską (žr. nuotrauką).
Spalio 25 d.
1925 m. mirė rašytoja, visuomenės veikėja Liudvika Didžiulienė-Nitaitė (slapyvardis Žmona; g. 1856).
Televizoriumi ir feisbuku atslinko emocijų banga: prieš daugiau nei metus įvykusi feministinė akcija, vadinamasis himno išdarkymas, kvietimai į teismą, grasinimai kalėjimu. Problemos absurdiškumą sustiprino tai, kad kaip tik dieną prieš tai per žinias rodė siužetą – Europoje esame treti nuo galo pagal sąlygas vaikams auginti („lenkia“ tik latviai ir rumunai). Parodė kelias šeimas, besimaitinančias iš šimto litų per mėnesį, – ant duonos tepamas sviestas, vaikai susėdę valgo. Mamos pasakoja, kad neišgali vyresnių vaikų leisti į būrelius, čia pat psichologas pritaria, kad tai lemia kriminogeninę situaciją. Koktu ir komentuoti. Nebent tai, kad gyvename itin represyvioje, griežtai reglamentuoto elgesio visuomenėje, o autodestrukcija (kaip išveika) reiškiasi karu keliuose, smurtu šeimoje, patyčiomis mokykloje, emigracija, savižudybėmis ir t. t. To daug mažiau, tarkime, Prancūzijoje – jie ten net per gatvę eina degant raudonai šviesai, o vairuotojai kantriai laukia. Turbūt nereikia lakios vaizduotės, kas nutiktų, jeigu kritinė masė pas mus drįstų taip atsipalaiduoti gatvėje…
Bet kuo ši banali publicistinė tirada susijusi su L. Didžiulienės-Žmonos (ir pasirink tu man tokį slapyvardį) paminėjimu? Man rodos, įsisenėjusiu konfliktu tarp estetizmo ir aktyvizmo: vis dar „nepakankamai meniška“ yra tai, kas „moteriška“, kas randasi iš socialinės būtinybės (o ne iš dramblio kaulo bokšto). Tačiau jeigu būtų geriau išmanančiųjų Žemaitės ir Šatrijos Raganos radimosi kontekstą, galbūt padaugėtų ir atvirumo šiandieninėms feministėms. Talentas beveik niekada neatsiranda vienas, pats iš savęs: jį turi maitinti sociokultūrinės aplinkybės.
-gk-
