KAMILĖ ASADAUSKAITĖ. Eilės
deo-logai. šeima
Juozapai, amatą savo pažįsti, tačiau
tikėjimas Apvaizda prabunda
daiktams pasivaidenus
rakursais išklypusiais, šešėliais luošais
kur reikalinga kartais rankos išmanančios
šildančiu delnu
smaugiančios ir
Viešpaties, pagal panašumą
į mus
sukurto
●
tvarstai delnais
plūstantį
kartoji
Nekaltas
prasidėjęs
su jais
●
Moterys, veltui sielvartaujate
žiūrėkite savojo žlugto
nepamirškite, esat
retkarčiais
pagyjančios prisilietus
prie rūbo
●
Mano įsčias apleidai
suplėšydamas
Pirmutinė giesmė visų lūpose
gimstant – rauda
šitą šlovinimą moka visa kūrinija
Tavo Tėvo ausims jinai maloninga
Mano mažas sūnau,
krūtin įsikibęs nagučiais
lig kraujosruvų gniaužei godus
maudeisi savo motinos piene
buvai instinktas gyventi
iš kito instinkto
pakilęs
●
Sūnau mano trejybės, regiu
malonę sugniaužęs į trupinius
randėji ir traukies
išsyk, vos užsitraukus žaizdai
naujai nuplėšdamas šašėjimą
prisimeni tą vasarą, kai
pražydinai erškėčius
tyškančiais kraujo lašais –
●
Žmogus esti ręstas ritmu
artėjimų ir atsitraukimų
ritmu tarp kūno
ir kryžiaus glotnaus
sugludimo
ritmu plaktuko
ir vinies
mano Tėvas buvo dailidė
deo-logai. mokinys
koks rūstus Tavo baltas šiugždantis rūbas
svetimas mano dulkėtam priplėkusiam kambariui
gal todėl taip retai aplankai mano celę
o ir gatvėj šitoj lig nevarstomų durų vis lyja
bet juk vaikštančiam vandeniu balos įveikiamos – kreivai šypteliu
ir nesiūlyk, nealkstu gėdinga piršti duoną jeigu pats Tu jos nekepi
akyse Tavo blyksteli supratinga užuojauta
taip, tiesa – tai tik meilės išsiilgusios priekaištai
nežiūrėk į mane šitaip Viešpatie
ta tamsa kurios manyje taip bodiesi – dirvonuojanti
vienatvè išarta išakėta
išaugina saldžiausius tikėjimo vaisius
