Iš Kauno bohemos gyvenimo

KĘSTUTIS NAVAKAS

Nuo ko tai prasidėjo… Gal nuo to, kaip klasiokas Audrius, norėdamas nusipirkti vyno „Mečka krev“, kad įrodytų esąs pilnametis, vietoj paso parduotuvėje parodė pažymių knygelę. Gal nuo „jubiliejinių“ vrangliorų, suplėšytų lipant per tvorą į šokius Profsąjungų rūmuose. Arba nuo diskotekų, kadaise vestų nežinia kur, beveik katakombose, kartais turint tik vieną kolonėlę.

Bet ne, jau gana anksti mes iš debesų nukritom prie „Laumės“, vienos labiausiai legendinių Kauno vietų, nors ligi šiol nesuprantu, kodėl Kauno hipiai, bohemininkai ir valkatos savo dolce far niente sesijoms pasirinko saldainių parduotuvę. Saldainių ten buvo daug, mūsų irgi. „Perleista“ kava ten kainavo tris kapeikas, ją ir sveikiau būdavę pirkti, nes į „tikrąją“ dėdavo kalio permanganato, „dėl spalvos“.

„Laumė“ kažkaip visus sujungdavo, subendravardiklindavo, kaip lygūs su lygiais ten lalėdavo ar tylėdavo ir poezijos meistrai, ir pirmosios hipių bangos atstovai, ir, tarkim, toks Birutka, gyvenęs šiluminių trasų tuneliuose.

Iš „Laumės“ dažnai tranzuodavom, tokia buvo mada, šv. Kerouacas įpareigojo. Su drauge taip buvome nusigavę iki Leningrado, visiškai išsekę, nes pakelės Taline tevalgę melioną, neturint peilio mūsų pjaustytą metaliniu rubliu, faktiškai – Lenino galva. Pasėdėjom su ta drauge ištryptoj pievelėj už tenykštės koldūninės ir grįžom. Ką daugiau veiksi Leningrade.

Kauno menininkai po pasiplaukiojimo Kauno mariose. 1986. Nuotrauka iš autoriaus archyvo

Su kita drauge ir dar keliais hipiais žiemą nutranzavom iki Preilos, kur gyveno kažkokia Džeinė. Klaipėdoje visus, išskyrus mane, apvogė. Manęs ne, nes vienintelis miegojau nenusimovęs kelnių. O pinigai juk kur? Jose gi jie. Vienam bendrakeleiviui iš kišenės pavogė net kažkokį jogos pradžiamokslį. Įsivaizdavau, kad vagys, jį paskaitę, susikėlė kojas ant sprandų ir nebesugebėjo nuimti, tad vagių trumpam pasidarė gaila.

Tuomet Juodkrantės restorane visą dieną vaišinau šampanu perbalusius iš negandos bendrakeleivius ir mes buvome vieninteliai žmonės žieminėje Juodkrantėje. Tiesa, buvo dar dvi padavėjos, žiūrėjusios į mus kaip į žaliąsias musmires. Vėliau sustirę nubridome pas Džeinę, nakčiai sustatėme įšalusius batus ant kažkokio pečiuko ir ligi ryto visų jų padai susproginėjo. Teko pirkti kitus, bet įperkami buvo tik itin idiotiški slidžių batai, su kuriais atrodėme kaip meškų cirkas.

Buvo dar viena kelionė, su dar viena drauge, rytinė, į Klaipėdą, susistabdėme kažkokią belangę būdą, vežančią naujausius laikraščius, suverstus kaugėmis. Į ją mus uždarė, Klaipėdoje atidarė kaip Tutanchamono kapą, o ant naujausios spaudos pamiegoti irgi visai įmanoma, „Komjaunimo tiesos“ logotipas ant skruosto neatsispaus.

Dar veikė Kauno menininkų namų kavinė, kur ponia Janina paslaugiai pilstydavo skiestą konjaką, o sykį atvykusi prancūzų ar kokių kitų švedų delegacija buvo labai nustebusi, kad, norint ten įeiti, reikia peržengti per tarpduryje miegantį legendinį tapytoją Kampą. Rūsyje tuo metu repetuodavo Kęstutis Lušas, Arvydas Jofė & Co. Užeidavome, repetuoti netrukdydavome, išgerti sutikdavo visi, išskyrus vieną Nepriklausomybės Akto signatarą. Tas tai ne, nors matėsi, kad norėdavo. Jofė periodiškai krisdavo ant būgnų ir mums tai atrodė perkusijos kulminacija. Paplodavome. Visi, išskyrus Nepriklausomybės Akto signatarą. Nors matėsi, kad norėdavo.

Link Rašytojų sąjungos skyriaus langų stiebėsi beržas. Ėjo kalbos, kad neatmenamais laikais tuo beržu į skyrių bandęs užlipti Gintaras Patackas, iškritęs, susilaužęs koją ir sugipsuotas išvažiavęs į kažkokį Pavolgį, kur turėjęs vykti literatūrinis nežinia kas.

Tiesa, ten jis (gal per tą sugipsuotą koją) nenusimovė scenoje kelnių, tai atsitiks daug vėliau, adresu Užupio g. 2, ir šių eilučių autorius taps kukliu tokio didelio triumfo stebėtoju. Tąsyk su triumfuotoju ir grįžome baltu mikroautobusu, pilnu vadinamųjų manekenių. Jų kontekste atrodėme kaip du būgnų komplektai šalia išilginių fleitų tymo futliaruose. Būgnai pasigirdo vėliau, prie vienos merginos durų. De jure ten turėjau užeiti aš, bet de facto norėjo ir Patackas. Teko eiti ristynių ir savo intelektualiais profiliais akėti asfaltą. De jure laimėjau aš, de facto – jis. Po to dar ilgai piktdžiugiškai galvodavau: kaip gerai, kad jis kadaise iš beržo iškrito. Vis kažkokia satisfakcija, nors ir retrospektyvi.

Anksčiau minėtose Rašytojų sąjungos patalpose dažnokai rinkdavosi vadinamoji Kauno jaunųjų rašytojų sekcija, kuriai priklausė itin įvairaus amžiaus ir išvaizdos figūrantai, nebūtinai jaunieji. Kurį laiką teko tai „sekcijai“ vadovauti. Vieno ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo proga nupirkau metalinę statinę alaus – aštuoniasdešimt litrų. Pastačiau referentės kabinete, į svečius atvykęs Julius Keleras taip nuo tos statinės ir neatsitraukė. Kiti buvo kuklesni, tad alaus liko ir statinę teko pergabenti į savo namus. Troškulį jaučiantys kolegos prie jos pradėjo būriuotis jau kitą rytą. Alus vis neseko, tačiau statinę reikėjo grąžinti bravorui. Teko pilti alų į visus įmanomus indus: stiklainius, virdulius, galiausiai – dubenis. Alaus buvo pilnas kambarys, vis dar užeinantiems kolegoms paslaugiai padėjau du samčius. Nuo to laiko žinau, kad aštuoniasdešimt litrų yra visai nemažai.

Ankstyvuoju brendimo laikotarpiu intelekto senbuviai vedžiodavosi pas vieną tapytoją pažiūrėti jo samovarų kolekcijos, o pas kitą – sofos panėšėti, mat tas, žiūrėk, vėl kraustosi. Vėliau su sofos savininku nuėjom į „Metropolį“, gerai pailsėjom, tik tiek, kad niekas su juo nėjo šokti, tad jis guodėsi išeiginiu kostiumu braidydamas po restorano baseinėlį. Taip ir subrendau, nirvana samsara tu mano.

O tada, kaip sakoma, vartai atsivėrė. Pro juos išskrido Jerofejevo angelai ir pasakė, kad Kauno geležinkelio stoty yra chereso. Chereso nebuvo, buvo paskutinį kvapą gaudančių sardelių, tačiau sardelių nenorėjau, o po laikrodžiu lygiai ketvirtą nakties manęs laukė mergina, gyvenanti Meilės alėjoje (Freda, Kaunas, kiek į kalną). Su mergina naktiniu geležinkelio tiltu per Nemuną ėjom link Meilės alėjos ir prisiminiau, kad pas ją gi buvau lygiai prieš pusdienį, virve po kaklu pasirišęs Bibliją, ir visiems pranašavau ateitį (daugeliui, beje, išsipildė). Ėjome džiaugdamiesi, kad per mus nevažiuoja traukiniai, Meilės alėja artėjo, lyg motume jai pirštu, priartėjo, nutolo, o po poros metų mergina išdilo man visiškai neaiškiuose Šalčininkuose.

Po to buvo Kauno gatvės, praeiviai keistais – lyg išskleistais – veidais ir tapytojų studijos, kur eidavom kaip į naktinį klubą. Apie postimpresionizmą diskutuodavom retai, nors kraštutiniu atveju ir taip įvykdavo. Šokdavom dažnai, jei nebūdavo muzikos – pasišvilpaudavom. Trankiausi šokiai vykdavo pas tapytoją Antaną Obcarską, gal dėl to, kad jo studijoje buvo gelžbetoninis stulpas. Kam nepakakdavo merginų, šokdavo su stulpu. Kiek negerai, nes po eilinės šokių su stulpu sesijos žemiau gyvenančio profesoriaus Leono Gudaičio lubose atsiblokavo kažkokios sandūros ar kas ten tose lubose būna. Teko stulpą atremti į sieną ir vedžiotis daugiau merginų, kurias postimpresionizmas, tiesą sakant, domino labai ne itin.

Kažkodėl iš sruogiškosios triados – smuklė, bažnyčia ir univerka – mums labiausiai rūpėjo pirmoji ir trečioji, bažnyčia buvo našlaitė. Tačiau ne visiems. Štai sykį bardas Alfredas Kukaitis koncertavo Vytauto bažnyčioje. Po koncerto jau ruošėsi išeiti ir čia staiga prasidėjo mišios. Teko pulti ant kelių etc., o galiausiai kunigas pasiėmė masyvų krapylą („tokį – karvių kaimenėms šventinti“) ir ėmė visus taškyti. Kukaitis išsyk sumetė, kad jo gitarai tai ne į naudą, tad, artėjant kunigui, ėmė trauktis, paskui bėgti. Kunigas – vytis, kad tik kas neliktų nepašventintas. Tikintieji visą akciją stebėjo priščiuvę, tik aktorius Egidijus Stancikas kažkodėl puolė šokčioti ir ploti. Galų gale ir bardas buvo gausiai pašventintas, vėliau išpylė iš gitaros vandenį, atlaisvino stygas ir nieko baisaus neįvyko.

Daug kur vaikščiodavome, buvome tikri peripatetikai. Sykį užėjome pas šviesaus atminimo hipių muzikos žinovą Šiaurį Narbutą. Dalyvavo visų menų atstovai, įskaitant merginas, kurios jau savaime yra menas. Viskas vyko prašmatniai, net žvakė degė polkos ritmu. Ir visai nei iš šio, nei iš to, visai nelauktai netikėtai Šiaurys pareiškė, kad šalia stovinčio „Veto Bank“ gitaristo Arūnčiko džinsai lenkiški.

Ne, jau geriau žaibas ar ta žvakė būtų mus sudeginę… Juk tikri levakai! Iš to apmaudo ir neteisybės puoliau Šiaurį plūsti, o jis staiga drįso įžeisti mane veiksmu. Vejuosi jį ilgu koridoriumi, norėdamas prikulti, o jis replikuoja, kad tik ne į veidą, nes jam ryt filmuotis. Ai, filmuokis, galvoju, terminatoriau. Kažkam irgi nervai neišlaiko ir mums pavymui paleidžia lėkštę. Kol ji skrieja dviem koridoriaus sienomis sugnybtu oru, pakeliui iš tualeto išeina tapytojas Obcarskas, staigiai atidaro duris, lėkštė į jas dūžta ir še tau – pirmasis kraujas. Meninės merginos puola prie bintų, bet nelabai randa ką bintuoti, Obcarskas išėjo dar įkalti. Tad subintuoja niekuo dėtą pianistą Aleksandrą, nors tas ir nekraujuoja. Pianistai niekada nekraujuoja, net nežinau kodėl.

Galų gale mums nusibosta visa šita betvarkė, užrakiname Šiaurį jo paties bute jo paties raktu, o raktą išmetame į sniegą. Ir važiuojame toliau diskutuoti apie postimpresionizmą.

Nebūdavę lengva grįžti, stabdydavom pravažiuojančias mašinas. Vieną vėlią naktį grįždami su dviem merginom iš ilgų diskusijų susistabdėm policijos automobilį. Ir policininkai paslaugiai mus parvežė. Tuomet, visiškai neaišku kodėl, pasakiau, kad jiems derėtų eiti kartu, nes aš paruošiu jiems šparagų. Dar labiau neaišku kodėl, bet jie nuėjo. Paruošiau šparagų, jie buvo skanūs, policininkai šypsojosi kaip koks Statkevičius, viena merginų sėdėjo ant kėdės, kuriai trūko kojos, ir nuolat nuo jos krito, bet visa kita buvo labai gerai temperuota. Dvylikos garsų oktava.

Keistas laikas, išsprūdęs iš laikrodžių, net sieninių.

Ar dar ką nors veikdavome, išskyrus tai? Visai nieko. Kurdavome.