Gebėjimas atsitolinti nuo to, kas tave veda į narvą

Albertas Belas (g. 1938) – vienas ryškiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, per pusę amžiaus praturtinęs nacionalinę literatūrą 22 prozos knygomis, iš jų 15 – romanai. Tai psichologinio žanro meistras, pirmasis latvių egzistencialistas, tyrinėjantis, kas nutinka individui ir visuomenei tiek totalitarizmo, tiek kapitalizmo sąlygomis.

2013 m. A. Belui buvo įteiktas aukščiausias Latvijos literatūrinis apdovanojimas – už viso gyvenimo nuopelnus. Nuo 1999 m. rašytojas yra Latvijos mokslų akademijos garbės narys.

Lietuvių kalba išleisti jo romanai „Tardytojas“, „Narvas“, „Šauklio balsas“, „Slėptuvė“, „Žmonės valtyse“ (Latvijos valstybinė literatūros premija), „Nemiga“.

Pateikiame Lianos Langos ir Guntaro Guodinio pokalbį su rašytoju.

Guntaras Guodinis: Kaip tu jauteisi iki 1971 metų gyvendamas kaip Janis Cyrulis, o paskui – kaip Albertas Belas? Ar tai ne asmenybės dvilypumas?

– Aš neturiu jokių problemų. Kaip aš gavau tą antrą pavardę? Tai buvo seniai, kai Mirdza Kempė vieno mano apsakymo paraštėje užrašė pastabą: „Klaikiai velniškai geras pasakotojas“ (Baigi ellīgi labs stāstnieks). Sudėjus pirmąsias raides, išėjo akrostichas – BELS. Kai pradėjo gimti vaikai, savo kūrinius norėjau pasirašyti kita pavarde. Prisiminiau Kempės užrašytą pastabą ir pradėjau gyventi kaip Albertas Belas.

G. G.: Apie Heinrichą Bölį nebuvai girdėjęs?

– Tuomet dar ne. Vėliau sužinojau, skaičiau jo knygas.

Liana Langa: Ar tiesa, kad tuomet, svarstant tavo slapyvardį, esi pasakęs, kad dar negali žinoti, kuris kurio šešėliu liks?

– Tai pasakė kažkas kitas, bet tas pasakymas priskirtas man. Aš abejoju, ar tos sutampančios pavardės man būtų kenkusios.

L. L.: Kokia buvo tavo motyvacija dvidešimto amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje pasirinkti studijas Maskvos cirko meno mokykloje? Mane tai domina dėl asmeninių priežasčių, nes ir aš penktoje klasėje buvau nusprendusi tapti klounu, net parašiau laišką į Maskvą garsiajam klounui Karandašui. Gal tai buvo vidinis balsas, kuris tais niūriaisiais metais sakė, kad tiktai klounas visada liepia šypsotis ir jaustis laimingesniems.

– Jaunystėje visada svarbu ieškoti nuotykių. Ir aš jų ieškojau. Kažkaip savaime pasirinkau Cirko mokyklą. Iš pradžių ne viskas sklandžiai klostėsi. Nusiunčiau dokumentus ir supratau, kad labai prastai moku rusų kalbą. Ėmiau baimintis, ar išlaikysiu stojamuosius egzaminus. Buvo ir rusų literatūros egzaminas. Tada iš bibliotekos pasiėmiau Tolstojaus romaną „Karas ir taika“, Dostojevskio „Idiotą“ ir Turgenevo „Medžiotojo užrašus“ rusų kalba ir per tris mėnesius perskaičiau. Šių autorių kūrinius buvau skaitęs latvių kalba, todėl jau buvau susipažinęs su turiniu. Per tris mėnesius be vadovėlių ir žodynų išmokau tokio lygio rusų kalbą, kad literatūros egzaminą išlaikiau penketui. Egzaminuotojas pasakė, kad mano žinios yra geros, bet nepaprastai senoviška kalba.

L. L.: Vis dėlto nepasakei, kas tave siejo su cirku.

– Tai galima vertinti kūno galimybėmis. Jaunystėje patiko gimnastika, akrobatika, sportas.

G. G.: Sportinė dvasia dar nedingusi. Tavo butas pilnas svarsčių, svarmenų.

– Tuomet judėjimą ir cirką buvau susiejęs su gyvenimo prasme. Kaip žinome, cirkas yra visur – literatūroje, politikoje…

L. L.: Jei kalbame apie mūsų politiką, kuris tau atrodo pats ryškiausias cirko numeris?

– (Ilgai galvoja.) Galbūt žvėrių dresūra. Politikai nori, kad darytume tik jų nustatytus judesius. Jie ramsto mus vieną su kitu, tada aukštai stovintysis paduoda lanką, kad suktume jį aplink liemenį ar rankas. Mes bijome. Mums tai atrodo rizikinga. Sakom: „Ne, mes paliksime ten, kur stovėjome!“ Tada mus pradeda vilioti mažu mėsos gabalėliu. Jei nepadeda, pasiima botagą.

G. G.: Bet romano apie cirką tu vis dėlto neparašei.

– Tačiau yra apsakymų apie cirką, rinkinyje „Ryšulys“ net keli.

G. G.: Liana norėjo paklausti apie tavo jaunystės interesą – cirką, tačiau mano klausimas kitoks, jį jau seniai norėjau užduoti. Romanuose „Narvas“ ir „Tardytojas“ raiškiai įžvelgiami egzistencializmo požymiai. Ar tuomet sąmoningai gilinaisi į egzistencializmo filosofiją? Skaitei Camus, Sartre’o kūrinius? Sovietmečiu socialistinio realizmo fone egzistencializmas buvo iššūkis ir gyvenimo prasmė.

– Albert’o Camus kūrinius aš tuomet žinojau. Tačiau buvo ir labai asmeniška. Uždraudus romaną „Nemiga“, suvokiau padėtį, supratau, kad grotos labai arti. Tas gyvenimas buvo savotiškas „narvas“. Kai tik įeini į intelektinę erdvę, iškart jauti, kad tave varžo, suspaudžia ir tavo dvasinis kūnas tampa tarsi kvadratas. O grynai fiziologiškai – mes juk gyvename šonkaulių narve, esame užrakinti savyje ir laukan nepatenkame iki paskutinio atodūsio.

L. L.: Ši knyga parašyta totalitarizmo aplinkybėmis, bet narvo metafora yra daug universalesnė. Narvo sąvoka aktuali ir šiandien. Sovietmečio terminai automatiškai pakeičiami, pavyzdžiui, vietoj „cenzūra“ sakome „politiškai korektiška“, „sovietinį optimizmą“ pakeitė „pozityvizmas“. Mes vis dar esame narve. Ar yra koks nors išėjimas iš jo?

– Manding, budistai yra arčiausiai šios išsilaisvinimo filosofijos, kuri reiškia darbą su savimi, tam tikro lygmens santykių su bendruomene kūrimą ir gebėjimą atsitolinti nuo to, kas tave veda į narvą. Nėra konkretaus recepto. Žmogus yra pasmerktas tokiam ratui, tokiam voverės bėgimui.

G. G.: Išsivadavimas, išsilaisvinimas turi psichologinį pavaldumą ir priklausomybę. Panašiai kaip ir tikėjimas. Visi meldžiasi ir garbina Dievą, bet jeigu jis iš tiesų ateitų ir pasirodytų, ko gero, visos baimės spruktų. Laisvė glumina. Apie tai rašė filosofas Erichas Frommas savo kūrinyje „Laisvės baimė“. Kaip tau su „narviškumu“ čia, Uždauguvės bute?

– Indams žmogaus amžius turi tris gyvenimus: pirmasis – mokinio gyvenimas, antrasis – šeimos gyvenimas ir trečiasis – gyvenimas be įprastinių ryšių su bendruomene. Aš dabar gyvenu trečiąjį laikotarpį, nors turiu tvirtus ryšius su vaikais ir vaikaičiais. Kartą per metus nueinu į Rašytojų sąjungą ir sumoku nario mokestį. Vis dėlto dabar esu trečiajame gyvenime.

G. G.: Atvykęs iš Maskvos į Kūrybinių sąjungų plenumą Rygoje pasakei: „Dabar, kai saugiausia susisiekimo priemonė yra tankas, aš vis dėlto surizikavau įsėsti į lėktuvą, kad atskrisčiau į Rygą“ ir sukėlei tikrą audrą valdžios vyrų vandens stiklinėse.

– Šį posakį daug kas prisimena, bet pamiršta, kad tai nutiko atvirame Kūrybinių sąjungų plenume, kuriame buvo kalbama apie cenzūrą. Taip, aš kalbėjau plenume. Tai buvo pirmas atvejis Sovietų Sąjungos istorijoje, kai cenzūrą vertino ne siaurame rate, koridoriuje ar virtuvėje, o plačiai, viešai. Po pasisakymo plenume prasidėjo nemalonumų grandinė, kol galų gale man uždraudė ginti diplominį darbą. Tuomet mokiausi Aukštuosiuose scenaristų kursuose Maskvoje. Diplominis darbas buvo parašytas ir jau palankiai įvertintas, visgi ginti neleido, jis staiga tapo nekokybiškas. Vienas mūsų kurso studentas dirbo Politbiure Brežnevo padėjėju. Kai grįžau į Maskvą, mane tuojau pradėjo kamantinėti, kas nutiko Rygoje. Ataskaita apie mano elgesį jau buvo padėta Brežnevui ant stalo. Aš savo kalba įžeidžiau Latvijos komunistų partijos CK pirmąjį sekretorių Pelšę, tai buvo palaikyta chuliganizmu. Pranešimas apie plenumą jau buvo pasiekęs Maskvą. Ne tik uždraudė man ginti diplominį darbą, bet dar panoro išmesti iš bendrabučio. Tuomet gyvenau viename kambary su estų poetu Matsu Traatu ir sprendėme, kas bus. Esu dėkingas kolegoms iš Latvijos, kurie užtarė mane, tad bendrabutyje dar pragyvenau tris mėnesius, bet diplomo taip ir negavau. Man jau buvo numatyta vieta Rygos kino studijoje, bet po viso triukšmo darbo negalėjau gauti nei Latvijos, nei Maskvos kino studijose.

L. L.: Tuo metu taip ryškiai pasipriešinai totalitarinei galybei – tam reikėjo didelės sielos. Ar gailiesi tai pasakęs?

– Ne. Apibūdinsiu padėtį. Iki 1956 metų Latvijoje buvo žiauri okupacija – žmones šaudė, trėmė, bet po 1956 metų, vartojant šiuolaikinę terminologiją, padėtį buvo galima vertinti kaip „švelniąją okupaciją“. Ir vėlesniais metais šios „švelniosios okupacijos“ apraiškos tęsėsi. Po Brežnevo mirties atėjo Andropovas, Černenka… Į žmogų buvo įsismelkusi iliuzija, kad su tais, kurie valdžioje, galimas dialogas. Ir aš turėjau tokią iliuziją. Tuomet įžvelgiau nors nedidelę, bet pastebimą pažangą.

G. G.: Ar ne todėl įstojai į partiją?

– Aš pažinojau kitus kolegas rašytojus, kurie, būdami partijos nariai, stengėsi judinti „mūsų reikalus“. Mano stojimas į partiją buvo juokingas. Prieš daugelį metų tai aprašiau viename laikraštyje. Rašytojų sąjungos darbuotojai mane agitavo, sakė: jeigu būsiu partijoje, galėsiu šį tą daugiau nuveikti, gal net pasiseks išspausdinti „Nemigą“. Praėjus kandidatavimo metams, užsiožiavau ir tariau: „Nestosiu!“

G. G.: Vis dėlto įstojai.

– Taip, įstojau ir sugadinau savo biografiją. O mano įsitikinimo apie priartėjimą prie priešininko, kad jį nugalėčiau, prireikė, kai mane tardė „Nemigos“ byloje. Į prokuratūrą kvietė tris kartus. Ar tai buvo sutapimas ar ne, bet visada ketvirtadieniais. Pirmą kartą labai svarbių bylų tardytojas apkaltino aštuoniolika punktų. Kaltinimai buvo juokingi, ir aš juos paneigiau. Kai nuėjau antrą kartą, iš aštuoniolikos punktų buvo likę šeši. Tačiau antrą kartą pasiėmiau Lenino rinktinių raštų tomus. Juos buvau perskaitęs kiaurai ir į kaltinimus atsakiau Lenino citatomis. Kamantinėtojai buvo sutrikę.

G. G.: Ką konkrečiai tau inkriminavo?

L. L.: Ar tai, kad kažkas šį rankraštį norėjo išvežti į užsienį?

– Ne, greičiau buvo duota užduotis bet kokiomis priemonėmis sustabdyti „Nemigos“ išleidimą.

G. G.: Latvių literatūros vertėja Ita Saksa man yra pasakojusi, kad vieną tavo romano juodraščio egzempliorių slėpė savo vasarnamio pašiūrėje Muhu saloje.

– Matyt, Maris Čaklajis buvo įdavęs Itai, kad neatimtų visų egzempliorių. [...]

G. G.: Ar nenorėjai aprašyti šį kvotimą romane?

– Ne, bet tai būtų įdomu. Buvo įvairių kuriozų. Pavyzdžiui, mane kvočiant įeina dar vienas, kuris kalba tik rusiškai. Jis nieko nesako, tik paskui staiga mesteli frazę: „Kaip žmogus gali vaikščioti su tokia šukuosena! Kiek laiko reikia užsiauginti tokius plaukus?“ Tada mano plaukai buvo tamsūs, ilgi ir vešlūs. Kaip Guntaro. Mane ši pastaba įžeidė. Norėjau jam taip rimtai atrėžti. Pažvelgiau pro langą, išvydau Lenino paminklą, parduotuvę ir ant jos sienos Brežnevo portretą. Aš jam rusiškai ir sakau: „Plikių laikai baigėsi!“ Ir jis užsičiaupė. Ruso puolimas buvo psichologinis asmenybės teroras. Aš žinojau, kad tenai reikia laikytis kaip ponui, nevalia baimintis. [...]

G. G.: „Narve“ ir „Tardytojuje“ suskamba kriminaliniam romanui būdingi motyvai. Net „Šaknyse“ vyksta teismo procesas prieš brakonierius. Ar nekilo noras parašyti tikrą kriminalą?

– Man patinka amerikiečių kriminalinių romanų rašytojas Raymondas Chandleris. Jis yra vienas geriausių kriminalinių romanų autorių, rašiusių apie gyvenimą Kalifornijoje praėjusio šimtmečio ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje. Savo kūriniuose fantastiškai aprašo žmogaus psichologiją, kuria socialinių vaizdų eskizus. Taip rašant kriminalinį romaną galima pasiekti puikių rezultatų. Norint rimtai užsiimti kuriuo nors literatūros žanru, reikia daug dirbti, reikia ruoštis, reikia mokytis. Rašymas primena augalininkystę. Sodininkas prižiūri kiekvieną augalų rūšį, stebi, kaip ji vystosi, keičiasi. Panašiai turėtų elgtis ir rašytojas. Prisimenu, vienu metu domėjausi trumpu apsakymu. Buvau surinkęs ne tik latvių rašytojų apsakymų knygas, bet ir daugelio užsienio rašytojų rinkinius, net Naujosios Zelandijos autorių apsakymų rinktinę. Aš rimtai ruošiausi rašytojo darbui. Tuometinė Latvijos rašytojų sąjungos literatūros konsultantė Mirdza Kempė sakė, jog reikia studijuoti bent aštuonerius metus, kad galėtum parašyti vieną gerą apsakymą. Tada aš taip ir dariau. Grįždamas prie literatūros žanrų temos, noriu pasakyti, kad reikšmingas ne tik geras kriminalinis romanas, bet ir tos knygos, kurias aš vadinu prieglobsčio literatūra. Pavyzdžiui, Tolkienas yra vienas ryškiausių prieglobsčio romanų autorių. Žmogus, skaitydamas Tolkieną arba kitų panašių rašytojų panašius kūrinius, gali išsigelbėti, pasislėpti nuo šio apokaliptinio likimo ir nuo kosminių baimių, meteoritų, kurie gali sunaikinti Žemę. Ir šiame fone žmogus skaito knygas, pavyzdžiui, apie hobitus ir psichologiškai išsivaduoja iš baimių – žmogus suranda prieglobstį.

L. L.: Ar manai, kad ir pas mus turi būti toks literatūros žanras?

– Neabejotinai. Skaitymo procesas formuoja žmogaus mąstymą ir jo žodžių rinkinį. Tas, kuris neskaito knygų, negeba išreikšti savo minčių. Skaitymas padeda žmogui būti gudresniam, be to, literatūra padeda plėtoti fantazijas, nuklysti į paralelinę dimensiją, žmogų ruošia kažkam – kai jis jau bus miręs.

L. L.: Ar prisimeni, kuri knyga buvo įkvėpimas ir leido suprasti, kad tapsi rašytoju, knyga, kuri buvo lemtinga?

– (Atsistoja, prieina prie knygų lentynos ir atneša vieną knygą.) Kai grįžau į Latviją iš Maskvos studijų, suvalgiau kažkokią bjaurastį, apsinuodijau ir patekau į infekcinę ligoninę. Ten į lauką neleido. Karantinas. Ligoninės skaitykloje paėmiau Konstantino Paustovskio knygą „Aukso rožė“, kurioje išdėstyti patarimai rašytojams. Negalvokit, kad aš ją numečiau, tai buvo manoji! Aš ją perskaičiau ligoninėje ir supratau, kad literatūra gali papasakoti, pasakyti labai daug. Paskui tuojau parašiau savo pirmą apsakymą. Kai jau turėjau kokius dvidešimt, nuėjau į leidyklą ir pasakiau, kad norėčiau juos išleisti. Iš manęs pasijuokė ir pranešė, kai konsultantas perskaitys, tada bus matyti, taip paprastai tokie dalykėliai nedaromi. Laimė, konsultante buvo Mirdza Kempė. Mirdza buvo asmenybė, kuri gyveno tarsi trijose dimensijose. Ji buvo liaudies rašytoja, atiduodanti duoklę to laiko valdžiai, antroji Kempė buvo tikra poetė, rašanti meilės eilėraščius, o trečioji – nepaprastai protinga moteris, išmananti pasaulinę kultūrą, Indijos filosofiją ir religiją, mokanti anglų ir prancūzų kalbas. Aš su ja susitikau toje trečioje erdvėje. Ir man tai buvo labai svarbu. Kempė pasiūlė, kokias knygas reikia skaityti. Aš paklausiau ir, nuėjęs į biblioteką, skaičiau Kantą, Hegelį, Nietzschę…

L. L.: Kaip tada klostėsi publikavimo reikalai?

– Visaip buvo. Vienus apsakymus spausdino, kitus atmesdavo. Pamenu, 1963 metais parašiau nedidelį etiudą pavadinimu „Karas buvo gražus“. Dirbau nepaprastai rimtai, trumpinau, taisiau. Įteikiau žurnalui „Karogs“. Arvydas Skalbė atmetė. Atidaviau žurnalui „Zvaigzne“, irgi išbrokavo. Nunešiau į „Literatūra un Māksla“ – taip pat. Ir „Padomju Sieviete“, ir „Padomju Jaunatne“ atmetė. Tada įteikiau žurnalui „Liesma“. Priėmė, bet atmetė. Apėjau visus žurnalus ir laikraščius. Po kurio laiko paskambino iš „Dzimtenes Balss“ ir pasakė: „Jums toks trumpas apsakymėlis pasirašė, mes norėtume spausdinti.“ Apsidžiaugiau. Pagaliau ir tenai tas apsakymas nepasirodė. Bet vertėja Tamara Zalytė tą apsakymą išvertė į anglų kalbą, ir jis pagaliau buvo paskelbtas angliškajame „Dzimtenes Balss“ priede. Taigi šis apsakymas pirmiausia pasirodė ne latviškai, o angliškai. Su kitu nutiko kitaip. Jį daugkart perdirbinėjau. Kai man atrodė, kad jau parengtas, nunešiau Evaldui Vilkui į „Zvaigzne“. Vilkas perskaitė ir tarė: „Albertai, aš tokį apsakymą galiu parašyti per pusvalandį kaire koja.“ Supykau, pasiėmiau apsakymą, parėjau namo, suradau visus juodraščius, taisymus. Buvau rimtai padirbėjęs. Surinkau kokį šimtą puslapių, didžiulę šūsnį. Visa tai nunešiau Evaldui ir pasakiau: „Pažiūrėk, kaip aš rašau kaire koja.“ Po poros dienų Vilkas man paskambino ir pranešė: „Mes spausdiname!“ Aš jam piktai atkirtau: „Tu pakeitei savo požiūrį?“ Jis neatsakė.

G. G.: Darbas su žodžiu, fraze, kompozicija ir stiliumi jaučiamas visuose tavo tekstuose. „Šauklio balso“ skyrius „Karlsono apmąstymai apie žodžius“ primena poetinę prozą. Tekstas poetiškas, ritmiškas, su daugelio žodžių žaisme.

– Kalba – pagrindinis literatūrinio darbo elementas ir esmė. Man patinka, ką Uldis Bėrzinis išdarinėja su kalba, džiaugiuosi Ledinio ir Boiko kūriniu „Zun“, Janis Streikas irgi yra įdomus. Šiuose darbuose gali rasti įvairiausio kalbos grožio ir vingrumo. „Šauklio balse“ irgi truputį pažaidžiau su kalba. Iš principo šis romanas buvo antitotalitarinis. Spausdinimo pradžia buvo sunki, galvojau, kad uždraus. Išėjus romanui, mane iškvietė į Partijos istorijos institutą ir iškeikė, kad esu diskriminavęs ir degradavęs istoriją. Aš buvau gana įžūlus ir pasakiau, kad jų išsilavinimas kitoks, o manasis yra tautos mokykla, be to, mano darbas labai plačios apimties, o jų darbų niekas neskaito.

L. L.: Įkvėptai perskaičiau tavo naujausius kūrinius. Žinoma, tenai jaučiamas tavo įprastinis stilius, bet kartu ir labai konkretus turinys. Šiuose kūriniuose tu numatai, kas Latvijoje nutiks po daugelio metų. Romane „Ugnies atšvaitai ant kiaušinių kevalų“, kuris išėjo gerokai prieš mūsų ekonomines krizes, tu numatei, kad bus milijonai bedarbių, kuriems primokės už tai, kad jie nedirba, kad darbas bus privilegija ir dirbti galės tik išrinktieji.

– Ačiū už tavo teigiamus žodžius. Kritikai stipriai kritikavo mano naujausius romanus. Galimas dalykas, jie nesuprato, kad trilogiją reikia skaityti kaip vienetą, o ne kaip tris atskirus kūrinius. Aš šiuose romanuose panaudojau koliažo stilių, dabar tokią populiarią interneto dienoraščio rašymo manierą, kai žmogus anonimiškai išsako savo požiūrį.

L. L.: Ten yra ir trumpųjų žinučių principas, fragmentiškumas. Bet tai būdas tiksliai apibūdinti mūsų laiko stilių. Per savo herojus pasakai tai, ką mes šiuo metu išgyvename.

– Galbūt kritikai šiuose romanuose norėjo įžvelgti užbaigtumą, klasikinį variantą, koks romanas turi būti. Vis dėlto daugeliui žmonių patiko. Mane labiausiai nudžiugino vienas vyras iš Buolderajos, jis paskambino ir pasakė: „Pone Belai, kas jums papasakojo mano gyvenimą?“

L. L.: Kaip matyti, turi aiškiaregio gebėjimų. Todėl noriu paklausti: kokia tavo artimiausių dvidešimties metų prognozė?

– Mums būtina laikytis svarbiausios nuostatos – Latvijoje gyvena latvių tauta ir jai draugiškos tautinės mažumos. Aš turiu galvoje ir dvi senas tautas – lybius ir romus, kiti yra kitataučiai ir jų bendruomenės, kurios mažiau ar daugiau draugiškos mums. Visa tai kuria visuomenę, bet tai nėra tauta. Latvių tauta formavosi tūkstantį metų. Tautos atsiradimas – didelis ir reikšmingas įvykis. Tai mums reikėtų suvokti ir gerbti. Tautos formavimosi principus reikia pastebėti ir suprasti. Sovietmečiu buvo kuriamas sovietinis žmogus, kažkas neįsivaizduojama, absurdas. Ir dabar regiu, kad Latvijoje taikomas tas pats sovietinis tautos formavimo principas. Daugelis sako ne „latvis“, o „Latvijos tauta“. Nereikėtų skubinti šio klausimo ir karštosiomis integruoti kitataučius. Aš manau, kad rusas Latvijos teritorijoje vis dėlto labiau norėtų likti rusas, baltarusis irgi norėtų būti baltarusis. Tai juk netrukdytų Latvijai likti stipriai. Pirmosios nepriklausomos Latvijos metais taip ir buvo. Nevalia prie žmogaus prikibti ir sakyti – tu darysi taip ir taip. Tai sujaudina, jie nesupranta, kas vyksta. Kasdien girdime, kaip daugeliui aukštų latvių politikų problemiška ištarti sąvoką „latvių tauta“, jie kankinasi ir svyruoja sakydami „Latvijos liaudis“, „Latvijos gyventojai“ ar dar baisiau – „Latvijos žmonės“. Tai juokinga. Pavyzdžiui, Anglijoje kitataučių bendruomenės yra uždaros, jos išlaiko savo gyvenimo būdą, tradicijas; žinoma, jos laikosi Anglijos įstatymų, moka anglų kalbą.

G. G.: Ar artimiausiu laiku laukti tavo naujo romano?

– Yra vieno rankraščio juodraštis, prie kurio reikia dar daug padirbėti. Jo negaliu vadinti grynąja literatūra. Greičiau tai gyvenimo knyga, toks biografinis kūrinys. Bet šiuo metu esu įstrigęs, noriu keisti formą, kad nebūtų nuobodu skaityti. Dar reikia padirbėti.

„Latvju Teksti“, 2013, Nr. 2

Vertė Arvydas Valionis