Dabarties klounai svarbesni negu klounai iš praeities
VYGANTAS VAREIKIS
Praeitą mėnesį iš Vilniaus senamiesčio į ūkinės bendrovės kiemą buvo išvežtas rašytojo Liudo Giros paminklas, nuo, kaip buvo įprasta sakyti, „brandaus socializmo“ metų stovėjęs prieš Švietimo ir mokslo ministeriją. Buvusio švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus prašymu jis ir buvo pašalintas. Motyvacija paprasta ir suprantama. Nepatiko jis tremtiniams, politiniams kaliniams, tautininkams, liberalams ar dar kai kam, nes važiavo į Maskvą „Stalino saulės“ parvežti ir aktyviai bendradarbiavo su sovietais okupuojant Lietuvą. „Todėl šiam paminklui miesto centre – ne vieta“, – konstatavo vienas interneto portalas.
Kaip čia pasakius… Šis menkos meninės vertės paminklas Vilniaus centre lyg ir niekam netrukdė. Ir netgi priešingai – simbolika buvo gana tiesmuka, atrodo, ministrai ir Vilniaus tarybos nariai perskaitė tiktai paskutiniuosius Liudo Giros biografijos puslapius.
O Liudas Gira buvo ne tik poetas, kuriam pagarbą jautė Bernardas Brazdžionis už jo „Gale lauko toli“, ar žurnalistas, rašęs į lietuviškus leidinius. Jis buvo susijęs su lietuviškomis mokyklomis, švietimu ir mokslu tiesiogine prasme. Dalyvavo Lietuvių mokytojų sąjungos veikloje, aktyviai veikė kuriant Lietuvių mokslo draugiją, prieš Didįjį karą lenkiškame Vilniuje redagavo ir leido lietuviškus leidinius. Ir dar kokius!
Pagūglinę nesunkiai galime rasti informacijos apie jo kūrinius. „Mylėkime savo kalbą!“, „Mylėkime mūsų tėvynę!“, „Kas yra lietuviai ir Lietuva“, „Cit, paklausykit!: parinktos iš lietuvių poetų geriausios eilės tinkamos skaityti viešuose vakaruose ar šiaip susirinkimuose“, „Vaikai ir alkoolio nuodai: alkoolio kenksmingumas į vaikų protą ir organizmą“ ir taip toliau. O ir nepriklausomoje Lietuvoje jis išleido „Lietuvių rašybos vadovėlį“ ir knygą „Poezijų raštai: parinkti Lietuvos mokyklų jaunimui“. Tad kur tokiam paminklui stovėti, jeigu ne prie Švietimo ir mokslo ministerijos? Čia jau ir patriotams turėtų patikti. Nepaisant to, Gira dar baigė ir kunigų seminariją.
Ir dar kyla įtarimas (arba kas gali paneigti), kad Liudo Giros paminklo nukėlimu buvo suinteresuota Lenkų rinkimų akcija. Liudas Gira gi savanoriu išėjo tarnauti į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, trumpai buvo Vilniaus miesto komendantu. Dar rašoma, kad Liudas Gira organizavo būrį savanorių, kurie 1919 metų sausio 1 dieną virš Gedimino pilies iškėlė lietuvišką trispalvę. Šiandien ši data Lietuvos patriotų minima kaip Vėliavos diena.
Liudas Gira organizavo ir Lietuvos žvalgybos veiklą ir nuo 1919 metų rugpjūčio iki lapkričio buvo Krašto apsaugos ministerijos Žvalgybos skyriaus vadas, ne be jo aktyvaus dalyvavimo buvo atskleistas lenkų organizacijos POW surengtas sąmokslas nuversti Lietuvos Vyriausybę. Atskleidus sąmokslą kito poeto Czesławo Miłoszo tėvas turėjo bėgti į Lenkiją. Už POW sąmokslo atskleidimą Liudas Gira gavo ir Lietuvos valstybės ordiną.
Jonas Aistis „Milfordo gatvės elegijose“ rašė: „Yra žmonių, kurių vieno pilnas miestas ir pilna šalis. Toks buvo Liudas Gira [...]. Buvo labai socialus žmogus [...]. Man, senam kauniečiui, atrodė, kad Gira užgimė ir užaugo Kaune, ir jis man atrodė senesnis už patį miestą, neišskiriant ir pilies griuvėsių. Ir jis miestą papildė. Buvo šaunus, jei ne kitiems, tai bent pats sau. Jame buvo vienas labai moteriškas bruožas: jis žinojo savo įdomumo giliausius užkabarius, tai yra, jam, kaip moteriai, negalėjai pasakyti nieko, ko jis pats apie save būtų nežinojęs. Žodžiu, jis buvo be galo įdomus. Kompanijoje auksas. Gyvas kaip kielės uodegėlė ir gyvas sidabras drauge.“
Nors kartais elgėsi kaip klounas, nebuvo naivus, mokėjo gyventi, o iki senatvės liko gyvybingas. Bet čia jau detalės. Nuo 1937 metų, anot to paties Aisčio, jis pradėjo linkti prie komunistuojančio Paleckio, lankytis sovietų ambasadoje, bendrauti su Pozdniakovu: „Vėliau Giroje seno Giros jau visai nebuvo. Jau nešiojo pigius, iš piršto išlaužtus gandelius ir jau visai atvirai rausėsi po pamatais. Porą kartų bandžiau jį pakalbinti kaip tik tais klausimais. Jis sakė, kad reikia eiti su gyvenimu, bet jis tai sakydavo jau taip, lyg būtų tai iš ko nors išmokęs, o ne pats tą mintį priėjęs. Ir nusikalbėdavo gana bjauriai ir su tam tikra įžūlia drąsa, jog buvo jaučiama, kad jis turi kažką baisiai galingą už savo pečių. Ir aš tada pamačiau, kaip klounai gali būti pavojingi ir žiaurūs.“
Matyt, Aistis būtų pritaręs paminklo Girai pašalinimui, juo labiau kad estetinis vaizdas tokioje erdvėje nebuvo ypatingas. Tačiau čia kyla klausimas apie tam tikrą veidmainystę. Paminklai, skirtingai negu žmonės, niekam pakenkti nebegali. Tegul geriau jie lieka simboliai, mūsų atminties liudytojai, kurie bylotų apie sovietmečio laikus. Laikus, kurie, nori ar nenori, deja, buvo.
Tik kaip su tais gyvaisiais atminties liudytojais, valdininkais, teisėjais, politikais ir universitetų profesoriais, kurie rašė disertacijas apie socializmą ir tą pačią 1940 metų socialistinę revoliuciją, už kurią buvo demontuotas paminklas Liudui Girai? Beje, o kaip bus su paminklu Petrui Cvirkai Pamėnkalnio gatvėje? „Cukrinių avinėlių“ autorius taip pat vyko parvežti „Stalino saulės“.
