Žmonijos pasąmonės vilkatas atsėlina metaforomis
Debiutai
ROSANA LUKAUSKAITĖ – poetė, neseniai debiutavusi knyga „Meilės nerasi konservų dėžutėje“. Kalbamės apie poeziją, piešimą, vilkatus, filologijos studijas, homofobiją ir kitas aktualijas.
– Ne taip seniai išleidai pirmą savo poezijos knygą. Eilėraščiai joje drąsūs, ironiški, intertekstualūs. Toks stilius – ilgų metamorfozių ar iškart atsiradusio savito kalbėjimo būdo rezultatas? Nuo ko prasidėjo poezija?
– Pirmas eilėraštis, kurį parašiau būdama 12–13 metų, buvo įkvėptas Rabindranatho Tagorės. Kai dar mokyklos laikais regioninis laikraštis iš manęs ėmė interviu, šio autoriaus pavardės, žinoma, gerai neužsirašė, todėl padarė „ideologinę cenzūrą“ ir pataisė mane – neva įkvėpę lietuvių poetai. Neatsimenu turinio, bet beveik neabejoju, kad tai buvo melancholiškas, misticizmu iš nuobodulio bandančio išsivaduoti vaiko eilėraštukas. Kažkas savitesnio ir laisvesnio atsirado daug vėliau. Dar, pamenu, ketvirtoje klasėje parašiau kalėdinę pjesę, ją palydėjo kritikų liaupsės. Ir net vaidmenį joje sau sukūriau – lapės, nes jau turėjau namuose uodegą. Tiesa, juodą, bet nesvarbu. Mano eilėraščiai iš tikrųjų daugiau paties poetinio kalbėjimo parodija. Aš stand-up comedy poetė, tik kad atsistoti taip niekad ir neišdrįstu…
Rosana Lukauskaitė
– Knygoje ištartame „Leidėjo žodyje“ sakai, kad neįsivaizduoji, kas tavo adresatas. Kaip manai, jis labiau vilkatas (šis minimas net keliuose tavo tekstuose) ar labiau žmogus? Kokias savybes priskirtum mįslingajam vilkatui?
– Manau, vilkatas – tai iš bendros žmonijos pasąmonės ateinantis kažkokio vitamino ar mineralo trūkumo simbolis. Todėl, kai sapnuoju, kad keturiomis lakstau po apsnigtus laukus, žinau, kad laikas atnaujinti papildų atsargas. O man pačiai jis – tai šiurkštaus, bet tikro, visus karštai mylinčio ir dar karščiau nekenčiančio storžievio, kuris žino visus atsakymus, bet nesivargina pasidomėti, į kokius klausimus jie atsako, metafora. Labai tikiuosi, kad tikrasis Vilkatas nesužinos, ką čia apie jį parašiau…
– Knygos „Meilės nerasi konservų dėžutėje“ viršelį ir kitus puslapius puošia tavo pačios iliustracijos. Kiek savo laiko ir kūrybinės energijos skiri piešimui?
– Neseniai po ilgokos pertraukos vėl pradėjau piešti. Bet mano specifika labai siaura – mane domina tik žmonių veidai. Tai, matyt, labai natūralus poreikis matyti savo rūšies atstovų veidus, ypač jei sutikęs bijai akių kontakto… Tikroviškiausiai atvaizduoti sekasi juodaodžius, gal dėl to, kad jau įvaldžiau… hm… šešėliavimą(?). Viena recenzentė rašė, kad viršelyje mano autoportretas, bet noriu užkirsti kelią šiai neteisingai prezumpcijai – įkvėpimo sėmiausi iš vienos švedų manekenės fotografijos. Nieko negaliu padaryti, jei mano kuršiškas veidas turi skandinaviškų bruožų. Viliuosi, kad man negresia jokios sankcijos už autorių teisių pažeidimą…
– Tavo eilėraščiuose ne tik dažnai skamba repas, bet taip pat pasirodo kadrai iš Lyncho, Coppolos filmų. Tiki literatūros ir kino dialogu? Kaip vertini intermedialumą?
– Manau, tai tobulas būdas tokiems kompleksuotiems provincialams kaip aš parodyti, kad irgi turiu šiokios tokios nelegalaus parsisiuntimo iš interneto patirties. Tarsi sakyčiau: „Ei! Aš čia esu ir aš irgi lyčinu.“ Menų sintezė nuostabus dalykas – per vieno menininko patirtį gali atrakinti kito. Tik gaila, kad rašymo didžiajam ekranui, televizijai kultūra Lietuvoje labai menka.
– Knygos apatiniame viršelyje parašyta, kad studijuoji lietuvių filologiją ir švedų kalbą. Kaip manai, filologijos studijos poeziją rašančiam žmogui būtinos, reikalingos, o gal žalingos? Pasidalink įspūdžiais apie savo studijų patirtį.
– Beskaitydama knygą „Dalykai, kuriuos mėgsta baltaodžiai“ („Stuff White People Like“), supratau, kad vis dėlto patenku į tą grupę privilegijuotųjų, kurie laiko save liberaliais, žinias gauna iš satyrinių laidų „The Daily Show“ ir „The Colbert Report“, juokiasi iš Saros Silverman pokštų ir, galiausiai, renkasi studijuoti, hm, nežinau… tarkim – literatūrologiją, nes negalėtų rinktis ko nors ne tokio pretenzingo su darbo perspektyvomis ir skaityti Joyce’ą vakarais, pavyzdžiui. Ką galiu bepridurti – man patinka skaityti pagal konkretų literatūros sąrašą. Verta studijuoti vien tam, kad užtiktum Ievos Simonaitytės autobiografinėje knygoje parašytus tokius žodžius: „Aš būsiu juk tam tikra kovotoja ir net… Kaip čia pasakius? Ech tiek to.“
̶– Daugelį poetų ir poečių galima sutikti įvairiuose renginiuose, poezijos skaitymuose. Kaip vertini tokius susibūrimus? Ar pati juose dalyvauji? Kodėl?
– Nelabai dalyvauju, nes į tokius renginius reikia eiti per lauką ir šiaip turiu ką veikti: namuose manęs laukia šviežia Howardo Sterno keturių valandų trukmės radijo laida arba susapnavau ką nors įdomaus ir turiu detaliai užsirašyti. Be to, pats viešas skaitymas mane varo iš proto – pasaulyje nėra tiek mėtinių pastilių, kad neužkimčiau ties antra eilute. Turiu tris balso tembrus: pelytės, peliuko ir Mikimauzo. Mano kai kieno „vyriška“ pavadinta poezija prarastų paskutinę gyvastį perskaityta tokiu balsu ir dar klausiamosiomis intonacijomis, lyg kiekvieno sakinio gale klausčiau: „Ar ne?“ – „Nežinau, tu – poetė, tu man ir pasakyk!..“
– Kuo, tavo manymu, poezija gali būti įdomi šiuolaikiniam žmogui?
– Šiuolaikinis žmogus daug praranda, jei praleidžia tokią puikią progą apsimesti intelektualus ir giliamintis – per gerą valandą perskaitoma knygelė gali suteikti daugiau street cred tarp draugų hipsterių ir net jei kas paklausia, ką manai apie knygą, neprivalai pateikti konkretaus atsakymo, nesgi tai poezija!.. „Na, žinai, šios poetės debiutinė knyga man nelabai patiko, bet antrajame jos poezijos rinkinyje girdžiu brandesnį kalbėjimą ir įsiklausymą į save.“ BUM! Artimųjų pagarba ir susižavėjimas garantuoti.
– „Tu kovoji prieš blogį, / o aš prieš lokį“, – rašai viename savo eilėraštyje. Prieš ką kovoti niekuomet neišdrįstum?
– Yra toks posakis: „Rinkis savo mūšius.“ Ne su visais žmonėmis verta diskutuoti tam tikromis temomis. Pavyzdžiui, man kartais apmaudu, kad dėstytojai išreiškia homofobiškas mintis, ir pajuntu déjà vu, lyg kažkoks verpetas mane ir mano šunelį Toto būtų įsukęs ir nukėlęs atgal į aštuntos klasės tikybos pamoką katalikiškoje gimnazijoje, kur 45 minutės buvo labai produktyviai panaudotos detaliai gėjų ir jų slaptų kėslų analizei. O dabartyje irgi išgirstu visokių seniai nuneigtų pseudomokslinių idėjų ir pasibodėjimo: „Juk taip nenatūralu!“ (Žinot, kas dar nenatūralu – sėdėti ant kėdės.) Paguodžiu save tik tuo, kad ši, taip šnekanti, karta vieną dieną išmirs (juk taip natūralu), ir tik gaila, kad jų protingas ir gilias mintis mano atmintyje užgoš tokie svaičiojimai. Vienas iš geriausių savų vertybių patikrinimo būdų yra retorinis klausimas: „Ar naciai su tuo sutiktų?“ Jei mintyse palinksi fiureris, laikas permąstyti savo nuostatas. Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad esu labai tolerantiška ir empatiška – iš tikrųjų tai mano egoizmas kalba: jei ne homoseksualūs žmonės, neturėčiau ko skaityti (David Sedaris), klausytis (Frank Ocean) ir žiūrėti („RuPaul’s Drag Race“). Kai pagalvoju, kad už tokius žodžius Rusijoje būčiau patraukta teisminėn atsakomybės už gėjų propagandą, mano ego, t. y. širdis, paauga dar labiau. Dabartinė situacija Lietuvoje primena tarpukario laikus, kai kaimynai vieni su kitais atsargiai kalbėdavosi, nežinodami, kurie yra už rudmarškinius, o kurie už komunistus – turi atsargiai kalbėtis su pašnekovu, kad pajaustum, ar jis neturi nieko prieš LGBT, ar gal tiesiog niekad savo galva nepamąstė ir tėvų pamokytas kartoja: „Man šlykštu, kai vyrai su vyrais.“ Žinoma, kad šlykštu – visi intymūs santykiai, kuriuose dalyvauja bent vienas vyras, yra ganėtinai atgrasu, štai kodėl didžioji dauguma žmonių žiūri tik lesbiečių pornografinius filmus. O aš? Aš paprastas aseksualus platoniškai mylintis žmogelis, kurio nepamatysi raukančio nosį prieš kitų žmonių poreikį gyventi taip, kaip jie nori. O jeigu begyvendami dar sukuria ką nors unikalaus ir artistiško, aš tikrai nemesiu plytos į jų komposto dėžę.
Kalbėjosi Agnė Alijauskaitė
___
ROSANA LUKAUSKAITĖ
Pilnatis veriasi
kapitonas sužinos kad ji išskrido anapus vandenyno pas savo pirmąjį mylimąjį vis myli kitą bet tą patį žmogų vonios vanduo kurį ji išstumia užlieja tave milžiniška cunamio banga tai švelni mirtis po kurios gyvenimas pasileidžia iš naujo
Lietuvenas – kas, kur ir kaip
prisipažįstu esu patenkinta vidutinybė paprastas žmogelis Getsbio kaimynė policijai įskundinėjanti jo triukšmingus vakarėlius prisiekiu „Eurovizijos“ atrankose daugiau nedalyvauti galiu savo meilės dainą paskolinti jų meilės parodijai tai įrodymas kad neprisirišu prie mitinių būtybių kaip sakė RuPaulas ieškau tokios meilės apie kurią neužsimenama dainose (jis gėjus) o mano lyrinis subjektas aseksuali tipelė
bet jeigu labai skubate ir jau ketinate apvogti banką dėl pinigų savo mylimojo lyties keitimo operacijai (šuniškos dienos popietę?) verčiau pabuskite kartu su Clooney ir išsirinkite namą kuo toliau nuo amerikietiškosios svajonės - tai neskamba kaip poezija - viskas skamba kaip poezija kai turi ligą nuo vėjo satenai.lt
