Vakar tobulos moterys gėrė vyną
EGLĖ RAMOŠKAITĖ
Apie tai, kokia turėtų būti tobula moteris: kai balkone su taure vyno nostalgiškai stebėjau kates, spoksančias į mano pučiamus dūmus kamuoliais, rutuliais, taurėmis ar netgi kotletais ar bulvių koše. Manau, kad, jei būčiau vyras, galėčiau be paliovos grožėtis moterimi su taure vyno rankoje. Kaip ji elegantiškai viena ranka beria druską, minko mėsą ir taip, kaip niekas kitas daugiau nesugeba šiam pasauly, po truputį gurkšnoja raudonąjį sausą vyną, kuris, regis, tik jos lūpų neraukšlėja. O pamenu, kitados vienas vyras priėjęs prie manęs ir ėmęs kalbėtis tik todėl, kad niekad anksčiau nebuvo matęs moters, kilnojančios litro talpos bokalą alaus; tuomet šaukiausi viešpačių ir prašiau jų parodyti tam vyrui tikrą gyvenimą ir įlieti šiek tiek kartumo į jo pastelines moteris. O dabar geriu vyną, skutu bulves ir visai mielai apspjaučiau kokią katę, kuri man primena jaunystės dienas, dar besitęsiančias, tačiau jau kitokiais gėrimais, kitokiais rytais ir kitokiais vyrais: per greitai iššokusias per balkoną ir negrįžusias. Ir dar ta tobula moteris turėtų būti prie meno, nes, jei būčiau vyras, norėčiau girtis savo moterimi, o meno prieskonis būtų papildomas bonusas prie namų šeimininkės, neblogai gaminančios, pakenčiamai valančios, pakankamai patenkinančios ir nepaleidžiančios iš rankų taurės.
O jei tik būčiau tobula moteris (nors pakaktų bent jau neturėti minčių spjaudyti į kates), apie tai, koks turėtų būti tobulas vyras, galvočiau tik tais atvejais, kai nebeturėčiau apie ką galvoti gerdama vyną arba, dievai neleiskite šito, kai išsektų vyno atsargos.
Ištaikau progą kartais paskaityti įvairius literatūrinius tinklalapius, kurių dominuotojos tikrų tikriausiai tobulos: vynas, cigaretės, vyrai ir dar gurkšnis vyno prie visos šitos tirados. Tik kad ta tobulybė kažkokia niūri vis, bet čia tikriausiai tik dėl to, kad simbolistai dar nesiėmė postmoderniųjų simbolių interpretavimo darbų, arba dėl to, kad vakar sutikau vyrą iš praeities, kuris anuomet mane užkalbino, o dargi tada atrodė, kad džiaugėsi tai darydamas, kai tobulai sėdėjau bare su post simboliu rankoje, šalia ant stalo jaukiai gulėjo cigarečių pakelis ir meiliai žiūrėjo į mane. Pažinau jį: kaip ir aną kartą, jis sėdėjo vienas, intelektualiai sunėręs rankas po smakru ir, tikėtina, į niekur įsmeigęs nenupasakojamą, o tik gerai įsimenantį žvilgsnį. Bet ne dėl jo tobulos moterys tamsoje skendi, o dėl to, kad negeria alaus iš litro talpos bokalų, nes šį sykį jis nepriėjo nei prie manęs, nei prie kurios kitos, nebuvo tobulas, nebuvo ir jos, o vynas, kaip ir pinigai mano kišenėje, negailestingai seko…
Šįvakar pasteliniuose pataluose guliu ir žengiu į tobulybės dugną, tobulam vyrui paskambinus ir paklausus, ko namuose trūksta, paprašau alaus. Litrą. Ne, šį kartą paimk du: abiem po vieną.
