Rūdys

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

Persirgau rugsėjį, „viržių mėnesį“, kai tie trapūs augalėliai laiko apkėtę miesto namų palanges puriu rausvu kilimu. Mielai panardinčiau pirštus į drėgną vazono žemę, tik tas blyškus veidas lange su balta skepeta, užvyniota ant pakaušio, man primena liesą mergaitę geležinkelio stotyje…

Purškė įkyrus lietus, tamsgymiai svetimšaliai paskubomis pirkosi bilietus prie kasos; stovėjo viena – galėjau kiaurai permatyti kampuotą figūrėlę, neįtikėtinai panašią į marionetę lange, išbalusią, truputį svyrančią nuo ilgų šilkinių kaspinų, įrištų viršugalvyje. Norėjau prieiti ir timptelti už virvelių, ir tarti – dviese šiaurėn – tik stabtelėjau atminęs, kad ūkanotos klajojančių akys kitapus lietaus užuolaidos įžvelgia namus ir medelius, užaugintus iš citrinos sėklų, kvapnius šarme balintus skalbinius ir netgi vašką, ką tik išimtą iš avilių… Tokie namai – lyg iš legendų – jų ieško liesos mergaitės, šąlančios geležinkelio stotyse, nežinau, ar svarbu, dviese į šiaurę ar pietuosna…

Pasiimu iš stalčiaus plunksną, pamirkytą juodame rašale, skiautelę popieriaus – vis lapai iš pernykščio kalendoriaus – delsiu, nes veidą gožia skepeta, ugnies atošvyčiai ir tumulai eglinių dūmų… Jeigu palikčiau viską taip, jau kitąryt nuo šalto geležies prisilytėjimo pridygtų popieriaus lape rūdžių, rusvų it džiūstantys viržiai…

___

Virsmai

Viršum laukymės mainosi dangus. Užlietam griovyje tirštai sužėlę karklai, drumstas vanduo… Atsibudau iš sapno, tokio gyvo, kad visą dieną su savim nešiojiesi jo skonį, kvapą, lyg šnervėse aštriai, iš niekur būtų dilgtelėjęs alyvų kvapas… Štai kilo nenumaldomas noras išsitraukti namo dokumentus ir surasti datą – 1971, kad staiga suvokčiau, jog iki tol čia buvo niekas, laukymė, nenusausintas molynas, kuriame ir dabar retkarčiais atkapstai juosvą vingeliais išrantyto puodo šukę ir supranti, iš kur tie sapno klystkeliuose šmėžuojantys svetimi žmonės, statūs laiptai, girgždančios lentos…

Vakare puriomis klostėmis stogą nugula sniegas, pirmasis šiemet. Galvoji, kaip jaustumeisi būdama čiagimė, ar beįmanoma dar labiau pajusti buvusius prieš tave. Sninga ir sninga, kol kietai įmingi, ir jei ne stogo čerpės, apsnigtų tave visą, kaip laukymę, kaip viską aplinkui, ir tamsūs paukščiai naktį tylomis nematuotų erdvės virš tavo galvos, o rytmetį nerastum išpėduotų takelių šalia pastogės lango.

Sapnas buvo aiškus, turėjai knygą ir net galėjai išskaityti, kas joje parašyta, oras lyg prieš lietų, eini gatve ir sutinki vis tą patį žmogų, su kuriuo nepasisveikini… Tačiau jausmas toks geras, atrodo, galėtum įsmegti į tą sapną ir niekados neišeiti. O žmonės per pūgą – jie atrodė kitokie, lemtingi, ir automobiliai, po savęs paliekantys ledo kristalų sūkurius, turėjo galutinį kelionės tikslą. Netiesa, kad mūsų niekas neprisimena. Jaučiuosi lyg saulės lepinama ožkarožė, įaugusi karštose smiltyse, aš maitinuosi tuo, kas buvo, akmenys man kalba, o paukščiai rašo ant sniego.

●

Žmonės, užlipdysiu jus it atviruką baltame pūgos voke, net nepajusite, kaip žemė alksta baltų dangaus kąsnių, ir balandžiai, išsirikiavę ant stogų atbrailų, suklaidinta gauja, pakėlusi klegesio ir plunksnų debesį, puola lesti ledo trupinių, jie pinasi tau į plaukus ir kelia šypseną nepažįstamiems, kokia tu alkana šypsenų, ypač rytais, kai stoja tokia tyla, nepučia vėjas, kabo permatoma prieblanda ir žmonės nuščiūva, it prieš mušant varpui, ar kaip upės pasineria po ledu, klausosi lėto almėjimo savo viduje, visai negarsaus, o kiek daug jis reiškia –

…Ir geni medžius, karklus pjauna, bet iš vytelių nenupins nė vieno krepšio, greičiausiai jos sutreškės ugnyje, skleisdamos aštroką žemės syvų kvapą…

●

Kai sniegas taip be perstojo krenta, užpildo erdvę sūkuriuojančiom ledo visatom, galvoju apie niūkius, tačiau nepaprastai baltus rytmečius, apie tai, kaip žvakė apreiškia savo šiltą buvimą pro stiklo ledelius lange, pro visą pūgos siautimą ir sumaištį, ir lieka savyje susikaupusi, lyg šaltos visatos lauko pusėje nė nebūtų, ir tas vaškas aukso spalvos, nors visa aplinkui balta – dangus, stogai, šakos ir apsnigti žmonės.

Pūgai siaučiant, visi keliai lemtingi, nieko nesama banalaus ir kasdieniško, trapi ta riba tarp šilto žvakės budėjimo ir chaoso už lango. Su žvake nebijočiau būti užpustyta, kaip olose įstrigę alpinistai nebijo mirties, jei tik turi degantį žiburį – kas užtrins šitoje žiemos pastelėje mano pėdas, kas užtušuos dvi landas – juodiems balandžiams ir baltiems, jei tamsumos ir tylumos kaip vandenys apsupusios šią belaikę žemės skiltį, atriektą lyg gabalėlis obuolio, nutrūkusio nuo šakos, bet dar nepalietusio žemės.

…Lendrės, vaikai ant užšalusio tvenkinio, papuvęs medinis kryžius, ar tai mano sapno peizažas, ar ne aš svajojau gyventi laukuose be aptvarų, kur sniegas ištrina ežias, jei jos yra…

Išgerk sutemų –

●

…Atsisuk į langą, kai ilgai sėdėjusi pajunti, kad už nugaros susikaupė kažkas neapibrėžtas, sunkus ir pilnas vėsos, net priverčia krūptelėti, nors tai tik vasario pavakarys, blandus ir drėgnas, nusėjęs lango stiklą retais lijundros lašeliais… Kaip keista, esi čia, bet galėtum būti visai kitur, kitu laiku, gal ten netvyrotų tokia siaubinga ramybė, toks visa apimantis apleistumo dvelksmas, esi užutėky lede įstrigęs nendrės akuotas, ir pavasaris dar toli.

●

Dešimt vakarų prie žvakės. Apsvilę popieriaus kampeliai, ar jums žinoti, kokia plati žemė, kai jūs tyliai gulite susisluoksniavę stalčiuje kaip upės ledas atodrėky, sotūs savo uždaru buvimu, o ir man šįvakar netrūksta nei duonos, nei ramybės, kaip keista, kai visa tai ateina tik užžiebus žvakę. Kai pagalvoju, kiek pasaulių jau pagimdžiau, kiek moterų suteikiau fatališkus bruožus popieriaus lakšte, atrodo, kad žemė išdžius ir daugiau nenukris nė lašas. Bet štai ledonešis, dirva maišosi su vandeniu ir oru, betrūksta tik ugnies, reikia, kad kas nors uždegtų žiburį lange, upės posūkyje virš vandens, tolumoje. Žmonės, reikia uždengti jiems akis, kad nesivaikytų žaltvykslių, jos tokios trapios, tikri žvėriukai…