Palikimas
INDRĖ ČESNAUSKAITĖ
Anika, vakarais užtraukdama užuolaidas, kartkartėmis visai netyčia palikdavo tarpelį tarp jų, ir giedrą ar vos vos debesuotą rytą, jei tąkart miegodavo kairėje lovos pusėje, ją iš sapnų ištraukdavo spindulys, įkyriai degindamas dar sukibusius vokus. Bet ir apsiniaukusį rytą ji žinojo – saulė atsisukusi į josios langą. Kitais rytais Anika pabusdavo nuo kaimynų šuns kaukimo ar vaikų šūkalojimų kieme, negrabaus pianino klavišų maigymo penktame aukšte, skardžiabalsės diktorės orų prognozės ar spigaus žadintuvo, nelygu koks tai būdavo laikas: darbo diena, savaitgalis, mokslo metai ar atostogos.
Trečiadienio parytį, 04:17, Aniką iš miego pažadino tėvo balsas, odiniais liežuviais plakantis ausis. Kol girdisi iš vieno fronto į kitą šaudomi kaltinantys žodžiai, tol viskas gerai. Tik jei pasigirsta parlekiančių bombų – pagalvės, knygos, stalinės lempos – garsai, kūną ima tampyti šaltas virpulys, širdis kamšo išsiderinusio kvėpavimo skyles, o stačios ausys stengiasi perprasti kiekvieną trakštelėjimą.
Tuokart karas neprasidėjo. Už keleto minučių frontai jau buvo sumigę ar bent užgesinę šviesas. Bet Anika liko sargyboje. Ji atsigulė ant nugaros ir tarsi tikrindama kambario inventorių akimis lietė daiktus, kurių kontūrai kur ne kur buvo šviesesni. Gulėdama it prasikaltusi, it prieš patikrą, it žinotų, kad tuoj „reikės pasišnekėti“, Anika tikrino, ar viskas vietose. Atsilupęs tapetas – vietoje. Jis nuolat atsilupa. Ir nuolat toje pačioje vietoje. Julės „Balerina“, seginti tiulio sijonėliu, avinti puantais, sustingusi, nešokanti – stovinti ant vienos kojos atsukusi nugarą, grakščiai išrietusi rankas ir pasukusi galvą į kairę pusę, it norėtų dirstelėti, ar kas nors į ją žiūri – koks žavus jos kaklo linkis. Pati Julė, uostanti rausvų bijūnų puokštę po diplomų įteikimo. Julė, dabar besimokanti skanduočių, tvarkingų rikiuočių ir kariškos disciplinos. Štai ir jie visi – motina, tėvas, Julė ir Anika. Šeima, išdidžiai stovinti ant Palangos tilto. Dar pačios pradžios. Vėjas suvėlęs visų plaukus, Anikos baltas megztukas išteptas šokoladiniais ledais, bet motina tuokart jos nesubarė. Nesubarė ir kai, grįžusi namo, Anika susizgribo tąjį megztuką palikusi paplūdimyje. Visi tik stovi ir šypsosi išdidūs. Keturi veidai žiūrėjo į Aniką, susirietusią lovoje, ir šypsojosi. Į ją žiūrėjo keturi jai nepažįstami žmonės. Sustingusios akimirkos vietose. Kambaryje nebuvo tik pačios Julės – jos lova tvarkingai paklota, galbūt kai kur ant gėlėto užtiesalo dar galėjai įžiūrėti raukšles, paliktas praėjusios dienos nuovargio. Bet buvo per tamsu pastebėti šiuos bereikšmius netobulumus.
Tėvas negrįžo namo visą savaitgalį. Niekas nežinojo, kur jis. To anksčiau nebuvo atsitikę. Ištisas dvi dienas Anika slampinėjo iš kambario į kambarį tartum komendantė, perstatinėdama daiktus iš vienos vietos į kitą, megztinio vilna valinėdama dulkes, pažirusias ant knygų viršelių, žvakidžių, papuošalų dėžučių ir nuotraukų rėmelių bei stiklų. Iš tiesų visos trys šių namų moterys tą savaitgalį darė tą patį – grakščiai apsimetinėjo, kartkartėmis vogčiomis stebėdamos viena kitą. Stovėjimas ant vienos kojos nebevargino. Sekmadienio vakarą grįžęs tėvas tik nusiavė batus ir, užsidaręs miegamojo duris, netrukus užknarkė. Šiąnakt negrįžo Julė.
Keista, slenka dienos, praeina žmonės, šaligatviai užsiverčia spalvotomis medžių iškarpomis, paskui sniegu, žemių smiltelėmis, žiemojusiomis ant ledkalnių viršūnių gatvių pakraščiuose, paskui plytelės klausosi gaivaus tekėjimo, galiausiai batelių kaukšesio ir klasių braižymo kreidutėmis… O iš tiesų niekas nekinta. Motina gyvenimą leidžia dairydamasi pasimetusios detalės, kai jos tėvas paliko ją dar negimusią. Julė kaltina motiną už tai, kad ši myli tėvą ir jo nepalieka, bet slapčia pati jį mylinti. Bent jau Anika nuoširdžiai tuo tikėjo… Pati Anika tik stebi, mąsto ir negali apsispręsti, kas geriau: augti be tėvo ar augti su girtuokliu. Arba kodėl dailininkė, norėjusi būti balerina, svajojusi įkūnyti Juodąją Gulbę ir dramatiškai vasnoti juodais sparnais, atlikdama sudėtingus akrobatinius triukus, tampa karininke? Tai jau visai nesvarbu, bet vis dėlto įdomu. Įrėmintos akimirkos sukabinamos ant sienos, ir, regis, naujuose rėmeliuose nebeturi ką išryškinti, bet sergsti savo ateitį it didelį stiklinį rutulį, kuris tau išburtas, kad viduje nebesnigtų, kad šis nesubyrėtų į stiklo gabaliukus, atsitrenkus kam nors dideliam – didesniam už tave. Sergsti kaip dovaną, kurios nenori išpakuoti. Tik žiūrėti ir žinoti – turiu ją. Kad tai – mano palikimas. O Anika ir Julė tėra motinos ir tėvo palikimas. Ar gali palikti daugiau, negu pats turėjai?
06:27. Kažkas kieme jau kasė sniegą – stumdė ištrupėjusią naktį į pakraščius. Aniką užplūdo nepakeliamai lengva ramybė. Panašiai jautiesi baigęs skaityti knygą. Pakėlęs akis už stiklo matai žmones, nekantriai trepsinčius eilėje prie spaudos kiosko, krapštančius monetas iš kišenių, galbūt paskutines, bet besijuokiančius vienas kitam į veidą, taisančius vaikams kepures. O tu pilnas knygos, pilnas aidinčios tylos, pilnut pilnutėlis ryto. Nežinomybės šukės tarsi sprogusių lempučių įkaitę stiklai krinta maišydamosi viena su kita. Kol galiausiai triukšminga žadintuvo melodija rodyklėmis virtusiomis rankomis sustumdo ramumos skeveldras į šalis. Taip jos ir kaupiasi – pakraščiais. Rytas sutirpdo jas į veidą, kvepiantį dantų pasta ir drėgnais plaukais. Ir tu vėl nežinai, nors jos ir cirkuliuoja tavyje, kartkartėmis švelniai pakutendamos. Nežinai iki kitos nakties, iki kitos žiemos pirmojo sniego, nors tai tas pats pernykštis sniegas. Susigeria, bet niekur niekada nedingsta. Kaip ir sniegas, keičiantis sezonui, vadinamas lietumi.
Kai dieną klasėje, sujudėjus užtrauktoms užuolaidoms, pro jų tarpą Anikos regėjimą užtemdė šviesa, kokia gali būti tik žiemą, matydama saulės nušviestoje erdvėje besivartančias dulkes ir pūkelius, ji žinojo: atitraukus užuolaidas, apšerkšnijusias medžių šakas, boluojančias tobulame mėlyje, nedailiai temdytų lango stiklas, iščiuožinėtas purvo. Ir tas žinojimas išlinko jos mąsliose lūpose – tai tik rudens palikimas.
