Laiškas padėkos
Seni bambekliai
VYTAUTAS BRONIUS
Jaučiuosi kaip niekad pamalonintas ir esu begal dėkingas „Šiaurės Atėnams“ už man paskirtą stipendiją. Žemai lenkiu galvą prieš JAV gyvenančius lietuvius, kurie dosniai parėmė josios įsteigimą. Taip pat esu begal dėkingas savaitraščio atstovams už, mano manymu, labai išmintingą sprendimą neįtraukti paskelbimo ir teikimo ceremonijos į oficialiąją Vilniaus knygų festivalio programą. Kai kas žinojo iš anksto, kai kas užklydo netyčia. Buvo jauku. Vis dėlto jaučiu pareigą pasiaiškinti visiems likusiesiems.
(Kaip matote, šis pasiaiškinimo raštelis yra publikuojamas po naujosios satenai.lt skilties „Seni bambekliai“ stogu. Tik kurgi tie bambekliai – rafinuotieji paliegėliai ir nepripažintieji išminčiai? Vienam čia nesmagu, juolab kad užsukau tik trumpam…)
Pastaruoju metu iš naujo mąstau apie rašymo tikslingumą. Ar aš noriu rašyti? Daugiau nei dešimt metų laikiau šį klausimą atsakytu, o jis štai paslapčia sugrįžo. Anuomet turėjau šiokį tokį literatūrinį stažą – apie dešimtį, gal penkiolika publikacijų „Šiaurės Atėnuose“ ir vieną kitą kituose leidiniuose. Tiesa, gerųjų niekada nesusikaupė tiek, kad nebūtų gėda sudėti į knygą. Užtat galiu pasigirti, kad mano rašiniai atsidurdavo greta „didžiųjų“ – Gedos, Parulskio, Radvilavičiūtės, Andriuškevičiaus, Beresnevičiaus. Žinoma, jų produktams maniškiai neprilygo, tačiau pats publikavimosi faktas man turėjo netikėtą šalutinį poveikį…
Ėmė slėgti pradėti, bet nebaigti tekstai ir auganti gausybė visai nepradėtų įgyvendinti sumanymų. Ėmė slėgti dalyvavimas skaitymuose: pakviestas nedvejodamas sutikdavau, o paskui visada gailėdavausi – nepatikdavo, kaip skamba tekstas skaitant (nei mano, nei kitų), nepatikdavo ryšio su klausytojais nebuvimas (kaskart naiviai tikėdavausi, kad jis būsiąs), nepatikdavo jausmas, kad laikas apmaudžiai iššvaistytas (ak, kaip naiviai tikėdavausi…). Ėmė slėgti kitų rašančiųjų žvilgsniai, komentarai. Ėmė slėgti tai, kad aš juos asmeniškai pažinojau.
Nusprendžiau nustoti rašyti. Pamiršti, atsiriboti nuo visų ambicijų. Pabaigti, kas pradėta rašyti, ir nebekurti nieko naujo. 2000 m. rudenį „Šiaurės Atėnuose“ buvo išspausdintas paskutinis mano tekstas.
Bet štai praėjusią vasarą su gera savo bičiule Ūla lankiausi Amsterdame ir Paryžiuje. Tai ji kelionės išvakarėse įtikino mane vėl imtis plunksnos. Sutarėm, kad padieniui užrašinėsiu kelionės įspūdžius, o paskui pažiūrėsim, kas iš to išeis. Išėjo tekstas „Kelyje“. Mylimieji „Šiaurės Atėnai“ jį išspausdino per keturis praėjusių metų rugsėjo–spalio numerius. Tekstas, savaime suprantama, nebuvo geras, gal net prastas. Turėjau iš naujo pratintis kalbą, teksto struktūros dėsnius, galiausiai – pasikeitusį savaitraščio skaitytoją. Gal iš dalies ir pavyko, bet tik tiek. Tačiau man visai nėra apmaudu.
Tokia ir būtų buvusi viso šio reikalo pabaiga, jeigu ne vienas mažas atsitiktinumas. Gyvenimas nebūtų literatūra (o aš įsitikinęs, kad yra būtent taip), jeigu tuo metu, apie spalio vidurį, kraustydamasis nebūčiau radęs išlikusio, taip sakant, „senojo periodo“ rankraščio. (Kas ten, pasak Volando, nedega? Klasikinis, netgi banalus literatūrinio pasakojimo vingis!) Romano. Septyniasdešimt puslapių. Vadinosi „Laužtuvas“. Perskaičiau. Viską ūmai prisiminiau. Ėmiau kankintis. Vengiau šio sprendimo kiek įmanydamas, bet visgi teko jį priimti: suredaguoti ir pabaigti.
Šiuo metu „Laužtuvas“ beveik baigtas. Juodraštinę redakciją jau yra skaitę keletas literatų ir leidėjų. Stipendija, tiesą sakant, ir yra skirta man jį parengti spaudai. (Štai ir visas pasiaiškinimas…) Tai reiškia, kad „Šiaurės Atėnai“ laiko jį vertu išvysti spaustuvių presus. Už tai ir esu jiems labiausiai dėkingas. Galbūt savaitraščio skaitytojai netgi turės progą susipažinti su romano ištraukomis anksčiau, nei jis pasirodys knygynuose (o juose jis turėtų pasirodyti). Galbūt.
Tai štai: pastaruoju metu iš naujo mąstau apie rašymo tikslingumą. Ar aš noriu rašyti? Bet tai susiję ir su kitu dalyku. Ar aš noriu skaityti? Noriu. O ką aš noriu skaityti?
Vilniaus knygų festivalyje Redas Diržys kalbėjo apie būdus veikti, daryti ką nors, užkertant kelią tai veiklai ir tiems veiksmams kada nors tapti menu. Būti pripažintiems menu. Esminis dalykas – nedokumentuoti savo veiksmų. Nefilmuoti, neužrašinėti, nepasakoti, neleisti perpasakoti kitiems. (Regis, būsiu šiuo atžvilgiu nusidėjęs…) Tuo pat metu kitoje salėje Aidas Marčėnas gūžčiojo pečiais: krizinis pastarųjų kelerių metų laikotarpis jam netikėtai tapęs kūrybiškiausias. Rodės, nebėra idėjų, nebesisunkia literatūrinė sula, o išėjo dvi poezijos knygos, viena prozos ir viena eseistikos. Man patiko šis miksas – Diržio ir Marčėno. Mano manymu, idealioji lietuvių literatūra tokia ir būtų – truputis Diržio, truputis Marčėno. (Ir nesvarbu, kad Diržys – ne rašytojas.) Truputis kritiško, aktyvistinio, proletariško būdo, kuris reikštųsi ne tiek čia, „Šatėnų“ puslapiuose, kiek ten, žmonių apsuptyje, jų bendravime, veikloje, tarpusavio santykiuose. Ir truputis aukštosios estetikos, nuolankumo, atjautos ir asketizmo, įspausto kokybiško popieriaus lakštuose. Tik ar aš turiu teisę kelti reikalavimus visai mūsų literatūrai, jeigu aš pats iš savo rašliavos nesugebu išspausti to, ką būtų verta laikyti daugmaž padorios kūrybos matu?
Aš nenoriu rašyti.
Baigsiu romaną ir mesiu. Kadaise maniau, kad geriau neturėti pakankamai tekstų vienai knygelei, negu turėti išleidus keletą tomų ir, kaskart išėjus naujam, dar ilgai kamuotis ir vargti su likučiu – su tais pradėtais ir dar tik sumanytais gabalais. Dabar nebežinau. Gal mano valia nebe tokia stipri ir viršų ima savimeilė. Bet ypatingų kėslų taip pat neturiu. Labiausiai norisi užpildyti paliktą spragą. Nemėgstu spragų.
Taigi darkart dėkoju, brangieji „Šatėnai“!
Būk laimingas, skaitytojau!
Laudatio, Ūla!
satenai.lt
