Kelionės lietiniai

REMIGIJUS VENCKUS

Kartą mano Teta, mano Močiutės sesuo, vartydama savo šeimos fotografijų albumą ištarė: „Štai taip gražiai gyvenimas prabėgo…“ Žodžiai skambėjo lyg bandymas sugriebti savo patirties archyvą, kuris akimirksniu bando išsprūsti iš dabarties. Tetos žodžiai – tai nesavanoriškas atsisveikinimas su savuoju judėjimu po praeitį. Kadangi fizinis judėjimas jau seniai jai tapo prabanga, dabar ji juda metafiziškai, savajame prisiminimų archyve, kuriame gali susitikti su savimi jaunystėje, su savąja meile, su savo vaikų gimties džiaugsmu. Dabar jos fizinis slankiojimas iš kambario į kambarį primena sudėtingą kopimą į sizifišką viršukalnę. Atmintinai žinomas tarpkambarinis maršrutas nesidabina jokiais pirminės kelionės įspūdžiais. Ne mano Teta, bet jos vyras, mano Dėdė, dažniausiai prisimena savo jaunystės keliones, vykusias, regis, po Kaukazo kalnus dar XX a. šeštajame, o gal net ir septintajame dešimtmetyje. Dėdės atminties tikslumas tikriausiai prasilenkia su tikrove, bet tai jau nebėra labai svarbu. Svarbiau prisiminti ne kada, o kaip viskas buvo. Svarbiausias yra kelionę lydintis kvapas, akinantys spindulių pluoštai ir aukštikalnėse įstrigę vakariniai debesys, kurie išsklaido šviesos pluoštus į atskiras oazes. Ypač svarbus drungnai gaivus lietus, atidžiai nulaižantis papėdėse snūduriuojančių miestelių stogus. Apmaudu, bet Dėdės atmintyje lieka nedaug pirminę kelionę žyminčių įspūdžių. Visi jie dėvisi kartu su įvykio vaizdu, kvapu ir garsu. Atmindamas ir dar kartą pakartodamas žodžius, jau ištartus begalę kartų, jis savo patirties archyvą tarsi seną sportbatį suvarsto naujais raišteliais.

Autoriaus nuotrauka

Nors pirminis kelionės įspūdis, kuriuo dalinasi Dėdė, Teta ir net mano Motina, ilgainiui tirpsta ir slepiasi už dabarties tikrumo, aš vis dėlto turiu paminėti ir tai, kad Motina kartkartėmis vis dar prisimindama jaunystėje regėtus Gruzijos kalnų tarpeklius kartoja: „Koks siaubas mane ištinka, kai įsivaizduoju nugarmant į bedugnę mūsų turistinį autobusą…“ Šis siaubingas įsivaizdavimas ne kartą kartojamas Motinos lūpomis. Taip į tikrovę grąžinamas to, kas nepatirta, įspūdis. Tačiau teigiamą ir tikrą kelionės patyrimą jos veide man pavyko pamatyti visai neseniai. Viskas vyko tuo metu, kai vasarą keliavome po Žemuosius ir Aukštuosius Tatrus. Tada vakarėjantis horizontas surijo visą buities propagandą ir Motina užsimiršo dabartyje. Ji skendo palengva savo tikrosios laisvės poezijoje. Nauji reginiai ją pavertė iš nuostabos aikčiojančiu vaiku. Aš po daugelio metų pirmą kartą pamačiau ją vaikiškai naivią arba paaugliškai nudžiugusią. Pirmą kartą ne tik leidau laiką kartu, bet ir bandžiau pažinti mane užauginusią moterį kaip kitokią, nei anksčiau galėjau įsivaizduoti pažįstąs. Motina prisipildė naujų gyvenimo lūkesčių ir svajonių. Ji prisipildė taip, kaip prisipildo žmogus, baigiantis mokyklą ir nekantriai atsiduodantis gyvenimui.

„Dar norėčiau pamatyti Alpes, – ištarė Motina, pripažindama savo silpstančias jėgas ir stingstančius sąnarius, – tai būtų paskutinė mano didžiulė kelionė…“ Jos balsu įgarsinta svajonė aidėjo lyg atidedamas ir brandinamas vynas. Šiuo atveju, kai atsidūsėjime skamba lūkesčiai, man atrodo, kad Motinos svajonė tampa tikresnė už pačią tikrovę. Ji tikrėja kas akimirką, nes lūkesčių išsipildymo yra laukiama ir trokštama. Artėjant išsipildymo valandai troškimas vis labiau aštrėja. Laukimas vyksta panašiai, kaip ir aukos krūtinėje spurda širdis, išskirianti vis tankesnį norą gyventi. „Svajonė sužadina apetitą“, – pagalvojau aš. Svajonė, kaip ir burna, nusiteikdama ragauti, spontaniškai išskiria gausias seilių čiurkšles ir jomis apšlaksto maistą.

Visgi turiu pasakyti, kad Motinos gyvenime džiaugsmo niekada nebuvo per daug. Lygiai taip pat kaip dabar, matydamas laimingą savo Motiną, esu matęs ją tiek pat (ir net dar daugiau) prislėgtą, įskaudintą ir nukryžiuotą ant nelaimių kalvos. Atmenu, kai aš, būdamas vaikiško proto ir išvaizdos, regėjau, kaip Motina susipyko su Tėvu, išsprūdo jam iš rankų ir pasileido bėgti pamiške. Tai buvo beviltiškai yrančios mūsų šeimos įrodymas. Netekties siaubas, kuris akimirksniu mane užplūdo, tikriausiai niekada neištrūks iš atminties. Motinos akyse mačiau jos tikrovę ir jautrumą dabarčiai. Moteris, kuri buvo mano Motina, visada atrodė pati stipriausia arba net stipresnė už visas galingiausias pasaulio moteris, tačiau per siaubingą įvykį ji atrodė visiškai kitokia. Ji buvo nepažįstama. Tuo metu suvokiau stiprybės trapumą, kurį aptardamas šiais ne tik įmantriais, bet ir nevisaverčiais žodžiais įvardinu kaip savo Motinos tikrąjį grožį, už kurį kiekviena motina nusipelno meilės ir garbės.

Vos tik pagalvoju apie išsprūstančią Motinos ranką, kyla begalinė lavina minčių apie artumą, žmogiškuosius ryšius ir buvimą dabartyje. Aš pagalvoju, kad rankų prisilietimas tiek pat svarbus kaip ir atmintis. Rankos visada švelnios, jų švelnumas niekada neišsenka. Atrodo, kad rankos neturi jokio ryšio su mirštančiu kūnu. Rankos nesensta. Jų teikiamas prisilietimo malonumas akimirksniu jaunėja, nes vos prisilietęs pajuntu naują prisilietimo ilgesį, per kurį mane užplūsta begalė neatsakomų klausimų. Paleidžiu savo klausimus į niekur. Kas yra rankos, kai jas pakeičia akys, arba kur dingsta lietimas, kai nebelieka liečiančiojo? Deja, atsakymai yra nebylūs, nes žodžiai nėra pajėgūs išreikšti tikrąsias prasmes. Jie lyg slidžios žuvys nepasiduoda, išsprūsta ir rankas palieka laikančias beviltišką, gleivėtą tuštumą…

…Nors autobuse Motina sėdi šalia ir žvelgia pro langą į tolstančius ir artėjančius Tatrus ir jais džiaugiasi, aš vis dėlto ilgiuosi jos prisilietimo. Pasiilgau tokio prisilietimo, kai nebuvo gėda eiti gatve įsikibus Motinai į ranką. Pasiilgau tokio metafizinio prisilietimo, kai vos tik žvilgsniu, be jokio balso Motina tardavo: „Kaip tau sekasi… kaip tu… kuo galiu padėti?“ Būti čia per neištariamą, bet liečiantį klausimyną yra labai panašu į delnų prisilietimą prie savojo kūno, per kurį tarsi atpažįstu pats save…

Apie panašų požiūrį į prisilietimą esu skaitęs filosofo Jacques’o Derrida knygose. Jis yra minėjęs, kad prisilietimas niekada nesensta. Jis lieka jaunas ir švelniai glamonėjantis. Jis yra toks pat kaip ir žvilgsnis – visada smalsus, visada paaugliškai tyras. Būtent tokį Motinos žvilgsnį ir rankas atmenu net dabartyje. Būtent tokį žvilgsnį ir rankas atsiminsiu, kai Motinos nebebus. Būtent tokio žvilgsnio ir lietimo netektį, pamaniau, esu išgyvenęs, kai Motina išsprūdo iš Tėvo rankų.

…Motinos delnas, glausdamasis su Tėvo delnu, žymi tvirtumą, o Motinos pabėgimas nuo Tėvo yra tvirtumo išbandymas. Bet apmąstęs situaciją galiu teigti, kad Motina neišbandė Tėvo. Tai buvo manęs patikrinimas. Savo elgesiu ji sutvirtino savąjį ryšį su manimi. Ji buvo nelaiminga ir savo pačios pabėgimu sukūrė naują laimę. Taigi lydėdama savo poelgį ašaromis Motina pažymėjo savo laimės troškimą. „Juk nelaimės ir laimės ašaros yra vienodai aitrios“, – dažnai taip pagalvoju prisimindamas nevilties kupinas Motinos akis.

…Atmenu, kai dar buvau paauglys, mirė Motinos Tėvas. Tądien mokykloje, kur mokiausi, buvo daug gėlių, nuotaikingų sveikinimų, prisiminimų ir panašių linksmybių. Tai buvo Tarptautinė mokytojų diena. Tądien sužinojau apie netektį. Tądien išvykome į mano gimtąjį kaimą, kur buvo šarvojamas Senelis. Autobusas bildėjo vakarėjančių ūkanų keliu. Įprastas ir dažnai patiriamas atstumas, vienodai neįdomus peizažas staiga virto monotonišku, litaniją primenančiu atsisveikinimu su praeities atstumu ir artumu. Motina sėdėjo autobuse šalia Tėvo. Jos ašaros sunkėsi iš akių kampučių lyg nepaprastai tyra šaltinio versmė. Ašaros glostė skruostą ir laistė juodą gedulo skarelę. Čia turiu dar kartą sustabdyti savo teksto vientisą mintį ir paminėti, kad juodos laidotuvių skarelės yra bauginančiai lyriškas laiką ir erdvę eliminavusios dabarties ženklas; dabarties netekimo pradžia ir graudus tylėjimas neišreikštame garse. Kai regiu moteris, ryšinčias juodas laidotuvių skareles, atrodo, kad asmeninis patirties archyvas yra įvietinamas: įrašomos laiko ir erdvės koordinatės, pažymima, kur ir kada prasideda ir baigiasi tikrovės atkarpa, kur kūnas dar yra fizinis, o kur jis tampa metafizinis. Ašaros, laistančios skarelę, ir tuo pat metu į drėgną langą atsimušantys, stiklą godžiai laižantys lietaus lašai atkakliai jungėsi į vientisą ilgesio ir nevilties poeziją. Tąkart, vykstant į šermenis, atrodė, kad nieko nėra gražesnio už poeziją, kurios pagrindinį motyvą lemia verkiančios, ne laimingos, bet į laimę žvelgiančios Motinos akys…