Jacques Prevel eilėraščiai
JACQUES PREVEL (1915–1951)
Antoninas Artaud ir Henri Thomas pristatė šį jauną poetą – mirė jis 36 metų. Norėdamas žūtbūt atidengti „būties siaubus“, jis turėjo patekti ten. Įtūžęs, reiklus, amžinas ginčininkas, sakoma šiandien, jis gyveno nuolatiniu iššūkiu, persekiojamas nesulaikomo represijų poreikio, visada kovojo prieš visuomenę. Jo poezija yra maišto, absoliuto ir išminties poreikio kalba. Jis išreiškė ir pasiekė „generalizuotą pajuokos agoniją“. Tikra poezija jam anuliavo gyvenimą. Tarsi norimas skurdas, fizinė dementalizacija išsekino jam skirtą genijaus kaip poetinio absoliuto egzistenciją. Jis išleido „Poèmes mortels“ („Mirtingus eilėraščius, 1945), „Poèmes pour toute mémoire“ („Eilėraščius visai atminčiai“, 1947), „De colère et de haine“ („Iš pykčio ir neapykantos“, 1950) su Artaud įžanga, „En dérive vers l’absolu“ („Dreifuojant link absoliuto“, 1952).
Pierre Seghers
Rašymo momentu
Rašymo momentu aš jau pasimečiau per girtuoklystės abejonių viziją Ir ši žemė mane palieka kur aš atėjau save sudaužyti Aš supratau pats prabusdamas Tą ko aš negalėjau jums pakartoti neišduodamas Tai yra visas proto mechanikos siaubas Kopijuotų daiktų siaubas dėl sklerozių cerebrinio automatizmo Akmenys nugludinti ir pašiurkštinti potvynio ir atoslūgio to ko negalima pakartoti Ir aš rodau paranojinę teisybę vienuolių įšventintą atminties nesėkme Kad visa vizija tebūtų tik ištryškimas virš patvinusios delyro jūros Kur prisišvartuos vien tie laivai kurie nieko nepažįsta Kurie nieko nežino Nes aš tikiu, kad viskas pasimetė giminystės siaube be jokios formalios genealogijos Ir kad nėra žmogaus kuris būtų jei jis nėra nuo gimimo pralaidus ir nepralaidus Maištas pats gali pražūti rodydamas žlugimą Nes jis neegzistuoja iš sunaikinimo jėgos Jei ne žvilgsnis bemiegės nakties Ant šio nenumalšinto pasaulio iš ženklų ir prievartos
Kad kiekvienas žodis man būtų kaip riksmas
Kad kiekvienas žodis man būtų kaip riksmas Ir nesvarbu kodėl mano kraujas teka ir kad esu nužudytas Žūsiu jei nedarysiu vienintelio pasiutusio judesio Kad sulaikyčiau šį bėgsmą esantį liepsningoje tęsimosi išplėtoje Aš nežūsiu Jei mano balsas nepakils kad sujungtų sarkazmą su savo paties atpažinimo svaiguliu Ir nepaklaustų ar rasta ši mirtis ir šis išlikimas kurie mane nuskalpavo Paskui aš nežinau kiek metų amžių bėgyje Gigantiškoje laiko pajuokoje Nes aš save atsimenu įsiurbiančių lavų sprogime Nejudančiame šliaužime kur viskas buvo įtalpinta amžinuose skliaustuose Ir patvirtinta trukčiojančiu iškilimu aš nežinau kokio kurčio ir laukinio rečitatyvo
Tai ką aš noriu pasakyti
Tai ką aš noriu pasakyti Yra tai kad gyvenau nieko nesuprasdamas Yra tai kad gyvenau nieko neieškodamas Ir tas kas mane pastūmėjo iki aukščiausios ribos Iki aukščiausios atomazgos Tas yra many aš nežinau kokia jėga Kaip juokas kuris ištirpsta iškankintame veide Kai matoma kaip visi daiktai išnyksta ir miršta Ir kai mirštama kaip jie buvo mylėti Vėjas lapai lietus šaltis ir meilė kurie jiems atmintį duoda Aš negalėsiu niekad be abejonės prisiminti Nes aš esu perėjęs per visą skurdą Mano viltis bus viso skurdo išsijota
Kad jis užsiliepsnotų
Kad jis užsiliepsnotų tas vargingas mažytis žaizdriukas Kad aš pilčiau snukiu žemę ardamas į žėruojančius akmenis Ir kruvinas bigių nuolaužas ir nukirstas galvas Brutaliu smūgiu Pabelstas mano vizijos Riksmas mano sąžinėje Aš kalbu iš šio trikampio plieno kampo sudrėkinto mano rauda Aš kalbu iš šito organo turinčio save kuris plaka Sukruvintas mano gyvenimo purvas Kriauklių nuolaužos tarp mano plaučių Nuolaužos atmestos kraterio ugnyje tarp mano plaučių
Aš tau papasakojau istoriją
Jūsų skarabėjas bus pats keisčiausias iš visų skarabėjų, jeigu jis bus panašus į šitą.
Edgar Allan Poe
Aš tau papasakojau istoriją didelių skarabėjų šachmatų žaidėjų Didžiųjų legendinių skarabėjų Kurie saugo žvaigždžių šviesą Ir to vokiečių poeto per atostogas prie jūros Su savo pasakišku šunimi kuris skaitė Metrą Ekhartą Ir interpretavo svajas savo Metro kuris nuobodžiavo Kodėl tu nenorėjai tikėti visais šiais dalykais Mūsų meilė buvo rečiausias nuotykis Toks kaip skarabėjų Juodų kaip naktis skarabėjų Kurie saugo žvaigždžių šviesą Poe nebuvo įsivaizdavęs kaip Masyvaus auksinio kukurūzo iš vieno Galo į kitą Ir parudavusio kaip magiška vaza Kuri perplaukė jūras Poe nebuvo įsivaizdavęs kaip kukurūzas toks sunkus ir toks žadėtojas Šlovės ir turto Kuris priklausė be abejo legendinei ir stipriai rasei Didelių skarabėjų šachmatų žaidėjų Aš miriau man negalima jiems kalbėti Ir mano akys be abejo nepamatys nieko jų veide Dangus užvertas grotomis kaip ašaromis Ir aš einu neuždengta galva tarp šių ašarų ką vėjas išblaško Bet yra kažkas skambaus manyje Kažkas kas mane neša į vėjo gūsį Kažkas kaip kvietimas su juoku Ir dainos viltis ką vėjas išblaško Bet aš veltui girdžiu audroje Aš veltui matau pro ašaras Tą kvietimą nutekėjusį kaip juokas Ir tas dainas ką vėjas išblaško
Vertė Ramūnas Kasparavičius
