Ignė Grikevičiūtė ir jos išsiraizgę „Miegopročiai“

Debiutai

IGNĖ GRIKEVIČIŪTĖ – savitas fotobalsas iš Alytaus, po hipnotizuojančiu „Miegopročių“ pavadinimu mėginantis užčiuopti dvasią vidiniais pirštais, kur „supsis literatūra bei siaubas viename debesyje“. „Miegopročių“ gijų ieškokite feisbuke ir kitose kūrybinėse bendruomenėse.

– Kaip įsivėlei į meninės kūrybos takelius ir nuo ko pradėjai? Fotografija ar ir kiti laukai – gal mėginai suderinti „disciplinas“, tapei, rašei?

– Kelionė prasidėjo nuo paprasčiausio skaitmeninio fotoaparato, gauto gimtadienio proga. Neįsivaizdavau, kad fotografija gali patikti taip, kaip patinka dabar. Nedidelę pradžią skelbiau internete, atsirado keletas žmonių, su kuriais dažnai keisdavomės mintimis apie naujus darbus. Visai neįdomus užsikabinimas. Bet paskui prisiminiau, kad tėtis kažkada turėjo juostinį fotoaparatą. Pirma iki galo išfotografuota juosta buvo nespalvota. Tai davė pradžią juodos ir baltos spalvų suvokimui ir gilinimuisi į jas. Prasidėjo ir literatūrinės teplionės, sunkūs sakiniai, kuriais bandydavau daug ką išsakyti, tikriausiai daug ką ir paslėpti. Taip ir fotografijoje. Keistas ir sunkus etapas, visokiausios savęs atradimo formos. Įskaitant baltą lapą, pieštuką ir agresyvius rankų mostus po popierių. Realizacija bandymu suvokti, išsilieti ir dangstyti realybės skyles. Tokia buvo pradžia. Ir išliko, bet, sakyčiau, daug subtiliau.

– Kokių tikslų sieki kūryboje? Kokie atradimai, supratimai labiausiai įstrigo, kaip formavai savo ypatingą stilių?

– Jaučiu, kad tikslai dideli ir greitai bręstantys. Nekonkrečios formos, noras literatūrą, siaubą sujungti su fotografija. Pastūmėti žmones pakeisti kvėpavimo ritmą, pamačius ką nors artimo, sukrečiančio, gražaus ar baisaus. Dažnai vaizduoju kasdienybę, kurioje pakeitusi vos kelis elementus ar pridėjusi ką nors svetimo tą minutę, pamatau ką tik sukurtą savo akimirką. Toks naujas supratimas. Senos, trumpai regėtos akimirkos pakitimas į ilgai besitęsiantį jausmą. Naujos, eksperimentinės realybės kūrimas. Stilius klostosi nepastebint.

– Kada bus tavo paroda ar naujas ciklas ir kokios temos šįkart griebsiesi?

– Vieną seriją pradėjau kurti vasarą su žmogumi, kuris visais kūrybos ir buities išsiraizgymais yra man artimiausias. Kol kas joje tik keli kadrai. Veiksmas kiek aprimo. Užbaigtą šią seriją būtų smagu parodyti prasmingesnėje erdvėje nei internetas. Apleistuose, nebegyvuose statiniuose. Kur bent dvasia vidiniais pirštais užčiuopiama. Serijos tema bus pažįstama daugmaž visiems. Čia ir supsis literatūra bei siaubas viename debesyje.

– Kiek tavo estetikai įtakos padarė gotikinės inspiracijos ir kas yra kitos įtakos? Spėčiau, kad Timas Burtonas ir visokia poezija gana svarbu, bet galiu ir rimtai klysti.

– Tiesa, gotikinės inspiracijos daro įtaką labai stipriai. Net labai rimtai. Konkretus supratimas, kad būtent siaubas daro didžiausią įtaką, atkeliavo ne taip seniai. Tam nereikėjo aiškaus žodinio įprasminimo. Visa baimė, gotikinis liūdesys gyvavo seniai. O būtent Timo Burtono kūryba, labai įdomus ir unikalus braižas skatina domėtis savais elementais, kuriuos naudoju ar galėčiau panaudoti fotografijoje. Kitas įtakos šaltinis yra metaforos. Suvokimo tikrinimas ir eksperimentinių minčių gliaudymas. Kaip uždavinio sprendimas. Labai stipriai veikia Alleno Ginsbergo „Kosmopolito sveikinimai“, senovės Rytų poezija. Ten apstu minčių, kurias turi perfrazuoti savaip, kad jos tau šį tą suteiktų.

– Kuriuos kitų menų atstovus, kūrinius išskirtum? Kino, muzikos, literatūros?

– Pastaruoju metu stipriai pamilau Mariną Abramović. Už jos gryniausiai susikurtą asmenybę. Už žavinčias įžvalgas, idėjas. Jos vaikystės niuansai ir žingsniavimas toliau man priminė manąjį. Gal dėl to laikau ją labai artima. Kaip ir Timo Burtono, Jeano-Pierre’o Jeunet filmai ir stebuklų atmosfera man taip pat be galo svarbu. Įkvepia truputį kita linkme – fantazijos. Kaip ir pastarąjį režisierių, dėl realaus, bet fantazijos kupino pasauli, labai vertinu Harukio Murakamio kūrybą. Knyga „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ kurį laiką buvo stipriai pribloškusi mane. Pradėjau tikėti vienaragių slėniais, slaptais požemių gyventojais. Po kurio laiko būtinai pažindinsiuosi antrą kartą. Kas be ko, myliu ir tą poezijos šamaną Ginsbergą, Yanno Tierseno muziką, ypač „Amelijos“ garso takelį.

– Koks tavo santykis su tikėjimu?

– Tikiu savais dievais.

– Kas svarbiau – visuomeninis gėris ar individuali kuriančio verslininko laisvė? Esi susipažinusi su Laisvojo universiteto veikla. Ką ji tau reiškia? Turi gal ką nors bendro su aktyvizmu?

– Individuali kuriančio asmens laisvė. Tikrai ne verslininko, ne darbininko, o kūrėjo. Laisvė, kai nebereikės žiūrint pro langą mąstyti apie visuomeninį gėrį ar blogį.
Laisvajame universitete kalbama apie dalį autorių, kurie mane žavi. Taip pat LUNI, kalnas ir vėjas. Kol kas tik tiek mus sieja. Aktyvizmas yra įdomi veikla, bet aš nesu aktyvi šiuo klausimu.

– Kultūrinis gyvenimas mažesniuose Lietuvos miestuose – riboja, kankina, o gal kaip tik atveria didesnius laisvės ir kontempliacijos horizontus? O gal jau galime maitintis internetu ir visai nebesvarbu, kurioje pasaulio vietovėje gyvename ir kuriame?

– Mažesni miestai yra išsigelbėjimo salos. Ir taip – nėra tiek triukšmo meditacinėms mintims. Man labai patinka Alytus, tik stinga čia architektūrinių įkvėpimų. Nugriovė ir senąją pieninę, kur buvo vieta patirti truputį siaubo. Šiaip ar taip, norint būti pastebėtam, bet nepažintam, užtenka ir interneto. Tačiau ir vėl nesimezga ryšiai, tik kaupiasi baimės.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

satenai.lt