Eglė „Netipiškas Individas“ Strackaitė brandinasi parodai

Debiutai

Fotografė Eglė Strackaitė, besišvaistanti pseudonimu „Netipiškas Individas“, sako, kad minta savidestrukcija, palepinta pienu iš kūrybinių spąstų krūties. Prirėmę prie sienos ir paklausę, iš kur trykšta ši konkreti meno srovė, ausinėse išgirdome Megadeth.

Kas tau yra menas?

Kad ir kaip nenorėčiau sakyti, bet tai išties sudėtingas klausimas. Abejonių, ką galiu priskirti prie meno, o ką – prie prastai pavykusio plagiato, iškyla išties dažnai. Mano supratimu, menas yra subtilus žmogaus dvasinės kultūros atspindys, paremtas smulkiausių detalių ir simbolių ryšiais, kuris tik išmonės ir techninių sugebėjimų dėka įgauna tam tikrą kūną.

Ką duoda studijos VTDK? Ar daug ten išbandymų, biurokratizmo, netikėtų atradimų ir naudingų žinių? Papasakok, prašau. Ir – ką davė meninės išvykos kitose šalyse?

Manyčiau, kad ne tiek aukštoji mokykla, kiek paties žmogaus noras ir suvokimas, ko jam reikia, duoda tam tikrų vaisių. Manieji vaisiai – pažinojimas nuostabių dėstytojų, iš kurių gavau puikų estetinio grožio, taisyklių ir idėjų neaprėpiamumo suvokimą. Kiti įsimintini vaisiai – galimybė važiuoti į Nidą dvejus metus iš eilės, kai vyksta Fotomenininkų seminaras; savaitės workshopas Suomijoje, su Estijos ir Suomijos studentais; mano grupės darbų paroda Sankt Peterburge; galimybė užsukti į kai kurių dėstytojų darbo studijas pasišnekučiuoti, išgerti arbatos ir dar daug kitų smulkmenų, kurios sudaro įsimintiną visumą.
Kadangi tenka pripažinti, jog kai kurios tiek aukštosios, tiek vidurinės mokyklos yra vis dar įstrigusios sovietinio mokymo stiliaus klišėje, manyčiau, jog didžiausias išbandymas yra bandyti išlipti iš uždėtų rėmų ir pajusti kūrybinę laisvę. Apie biurokratizmą norėčiau nutylėti… Mano nuomone, yra tikrai keletas žmonių, neturinčių jokių kompetencijų jų atliekamam darbui.

Kaip netikėtą atradimą, turbūt įvardinčiau keletą dėstytojų. Juk po vidurinės mokyklos mes jau visi suaugę, blaiviai mąstantys žmonės, tad nėra iš paskos sekiojančių mokytojų, kurie spiria šiknon daryti namų darbus ir pan. Kiekvienas lauke – karys. Tad labiausiai nustebino ir didelę pagarbą manyje užaugino keletas dėstytojų, kurie yra be proto atsidavę ne tik dėstytojavimui, o ir bendravimui su studentais. Tas trykštantis jaunatviškumas, juntamas bendraujant su jais – užburia ir kuria ne vieną jau legendinėmis tapusią istoriją mano grupės darbe ir netgi už jos ribų.

Kaip supratau iš išsakytų nuomonių per Fotomenininkų seminaro Nida 2013 portfolio peržiūras iš garsių Lietuvos ir užsienio fotomenininkų, naudingų žinių gavau pakankamai, tad žinau, kad dabar mano užduotis viena – gilintis į idėją, į jos konceptą, į detales ir į prasmingumą bei naudą.

Didžiausia meninė išvyka svetur buvo gyvenimas pusę metų Estijoje, mieste Tartu, dėka Erasmus mainų programos. Tai – vienas didžiausių mano gyvenimo nuotykių. Be proto džiaugiuosi, jog galėjau per naktis sėdėti studijoje, dirbti ties savo idėjomis, padėti kitiems, bendrauti su visiškai laisvais išraiškoje menininkais. Aš nesu iš tų fotografų, kurie kasdien iš rankų negali paleisti fotoaparato, deja. Tačiau suvokdama savo ateities planus, laiką, kurį praleidau Estijoje, bandžiau išnaudoti savo pačios tobulėjimui. O ypač tam padėjo žmonės iš penketo žemynų, su kuriais teko kartu gyventi ir kuriuos spėjau iš tiesų pamilti.

Kaip subrendo tavo apsisprendimas paskirti save fotografijos slėpiniams?

Veikiau – prisirpo. Taip labai staiga ir netikėtai, jog bendramoksliams buvo ir yra nuostaba, kad studijuoju fotografiją, o ne taip mano mėgstą fiziką, ar mediciną. Būdama dvyliktoje klasėje lankiau VšĮ „Kitas variantas“. Labai nuostabus mano grupės, kurioje buvau, vadovas Agnius vieną dieną mums davė keletą klausimų, į kuriuos turėjome nuoširdžiai atsakyti. Pats pagrindinis klausimas buvo toks: „Jei Tau dabar būtų suteiktos visos galimybės įgyvendinti tai, ką norėtum, kas tai būtų? Ką dabar veiktum?“. Tada ir supratau, kad mano kelias fotografija, nes tik jos dėka matau savo idėjas pradedančias gyventi. Taip ir prasidėjo tas mano kelias… Ir aš tikrai dar tik pusiaukelėje.

Kaip apibūdintum, išskleistum savo dabartinę patirtį joje? Kokius savo kūrinius dabar pateiktum kaip labiausiai nusisekusius?

Mano patirtis fotografijoje labai sumišusi. Kadangi esu kupina įžūlaus žingeidumo, domiuosi labai įvairiomis fotografijos sritimis, tačiau suvokiu, kad blaškymasis privalo baigtis. O ir esu aš be galo savikritiška. Tik keletą kadrų galėčiau įvertinti kaip tikrai vykusius, turbūt dėl mano emocinio ryšio su vaizduojamu objektu. Netgi ir dabar manyje kunkuliuoja idėjinės priešpriešos besprendžiant, ką būtent darysiu diplominiame darbe..

Kaip ieškai savo stiliaus, kokius tikslus sau keli meninėje kūryboje?

Ketinu eiti vizualinės semiotikos keliu, tad meninėje kūryboje siekiu tikslingai išsilieti. Tarp mano darbų nėra vientisumo, nes jaučiuosi dar padrika, todėl darbai, veikiau, mano dienoraštinis atspindys, todėl savo stiliaus ieškau per kančias. Savidestrukcija, palepinta pienu iš kūrybinių spąstų krūties. Kodėl savidestrukcija? Nemėgstu fotografuoti žmones, tačiau visi ateities projektai galvoje – būtent portretai (taip pat – aktas). Žiūrėsim, kas gausis.

Ar be fotografijos dar turi kokių pašaukimų? Gal net ir nebūtinai meninių?

Muzika, kuri įsišaknijo į kaulus ir tapo mano liga. Pro jos duris įžengiau būdama šešerių ir niekaip nerandu kelio atgal… Nėra noro išeiti.
Nežinau, ar literatūra – pašaukimas, tačiau kartkartėmis brūkšteliu kokį prozinį gabaliūkštį ant popieriaus lapo. Tuo pačiu brūkšteliu kokią nors grafinę abstrakcionizmo kompoziciją. Tuo pačiu piešiu, tapau. Dabar esu žmogaus piešimo mokymosi stadijoje, tačiau darbas prie molberto piešiant pozuotoją padeda lavinti akį. Bandysiu tai pritaikyti fotografuojant portretus.

Manau, prie pašaukimų galėčiau pridėti fiziką ir astronomiją, nors deja, po mokyklos baigimo vis mažiau ir mažiau skiriu savo laiko šioms sritims.

Gal skambu labai egoistiškai, tačiau kalbu tikrai nuoširdžiai. Mano mama – kaligrafė, tad nuo mažumės vis kažką išbandydavau ir prilipo, kaip šlapias lapas prie užpakalio.

Kas tavo įkvėpimai ir autoritetai? Pirmiausia – fotografijoje, vizualiojoje kūryboje?

Šiuo metu labai didelę įtaką man turi David Hilliard kūryba. Ypač nuotraukos, kuriose jis atskleidžia savo santykius su tėvu. Žaviuosi Algimanto Aleksandravičiaus portretais ir jo naudojama metodika išprovokuoti žmones. Taip pat ir Richard Avedon portretuose jaučiamas dvasinis gylis. Arba Diane Arbus personažai ir jų perteikimo maniera.

Dažniausiai nesivaikau vieno menininko idėjų ir darbų. Mane, veikiau, žavi konkrečios sritys. Tai būtų dokumentika, ypač karo fotografija, taip pat visa šiuolaikinė Japonijos fotografija.

O muzikoje, literatūroje, kine? Gal gali pacituoti, bei išvardinti sau svarbiausius kūrėjus ir kūrinius? Kokio albumo dabar dažniausiai klausaisi?

Muzikoje dievinu Queen, Apocalyptica, Eddie Vedder, AC DC 1992-ųjų metų gyvus įrašus, Michael Jackson, Ray Charles ir dar daug kitų iš savosios fonotekos galėčiau išvardinti.

Dievinu Andy Warhol šilkografijos darbus, literatūriškai girtą Charles Bukowski erotiškumą, Ron Fricke kokybę ir atrandamą matymo kampą.

Bet kaip ir fotografijoje, taip ir muzikoje bei kitose srityse, nesivaikau vieno kūrėjo. Vertinu kūrinį, nes kūrėjas juk negali išlikti savo kultūros apogėjuje. Įlipęs į kalną visada privalai nuo jo nulipti.

Dievinu tiek knygą, tiek ir filmą „Into The Wild“. Juk gyvenimas – didysis meno kūrinys. Iš labai sukrėtusių mane knygų galėčiau paminėti John Katzenbach „Pamišėlio istorija“, nes manau, kad pagrindinio herojaus Paukštelio pamišėliško paklydimo jį supančioje aplinkoje galiu atrasti ir savyje. Iš filmų, be prieš tai minėtojo, manyje mąstymo stygas suvirpino „White Oleander“, „Žalioji mylia“, „Šindlerio sąrašas“, vizualiai akis praplėtė „Samsara“, „Philadelphia“, „Candy“, „Trainspotting“ ir begalė dokumentinių filmų. O jei kalbant apie knygas – jų yra tiek, kad lūžta lentynos namuose. Tad… gal šį kartą – nutylėsiu. Tačiau kiekvieną dieną pradedu pasiskaitydama Dalai Lamos citatas. Jis man – kasdieninis įkvėpėjas.

Pastaruoju metu mėgstu tiesiog klausytis savo mėgstamų muzikantų geriausių hitų albumų, kaip, pavyzdžiui, grupės Megadeth albumą „Capitol Punishment“. Ir kuo garsiau – tuo geriau. Tada einu per šlapią grindinį, stebiu žmones ir bandau pagauti užgimstančias idėjas.

Kur galėtume sekti tavo darbus? Ar nerengi parodos? Gal kokio konceptualaus ciklo, serijos, leidinio?

Ah… Parodą surengti tikrai norėčiau, bet dar ne dabar. Kai subrandinsiu savo konceptą, nes darbus, kuriuos noriu parodyti, iš tiesų jungtų vientisa istorija. Nenoriu skubėti.

Labai nedraugauju su kompiuteriu – mane jis vargina, tad darbų įkėlimas į viešąją erdvę labai užtrunka, tačiau jei kas nors nori žvilgterėti į mano gimstantį kūrinį – visada prašom. Turiu savo blogą internete, adresu: www.estrackaite.wordpress.com. Tačiau geriausias pasiūlymas, mano akimis žiūrint – pagooglinti, įrašant vardą pavardę arba tiesiog – Netipiškas Individas, nes būtent toks mano pseudonimas. Ir, tiesą sakant, ne aš jį tokį sugalvojau, o mano buvusi klasiokė. Gal ir Jūsų akims aš taip pat – Netipiškas Individas, nors toks pats paprastas, mirtingas.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

satenai.lt