Apie naujus parodų kūrimo principus: FB vilionės
BIRUTĖ PANKŪNAITĖ
Parodos „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ anotaciją skaičiau kelis kartus ir rašydama vis atsiversdavau iš naujo (http://www.cac.lt/lt/exhibitions/current/6398). Bandžiau suprasti, apie ką kalbama. Ištyrinėjau parodą – joje perskaičiau dar daugiau tekstų. Vėl grįžau prie anotacijos kaip galimo rakto, tik aiškiau nepasidarė. Turiu prisipažinti, kad atmetimo reakcija lydėjo nuo pat pradžių, bet apsilankymas parodoje sukėlė tiek klausimų, kad labai susidomėjau šiuo keistu reiškiniu.
Nors ŠMC kuratorės Julija Fomina ir Virginija Januškevičiūtė, matyt, siekė įkūnyti savo asmenines kūrybines ambicijas, paroda yra svarbi ir kaip politinis judesys, svarbiausios šiuolaikinio meno institucijos Lietuvoje potencijos testas. Šiuo požiūriu reikia turėti omenyje ir greta veikiančius Kęstučio Kuizino „Vasaros skaitinius. Rinktinius kūrinius iš Cėsių meno festivalio parodos“. Tačiau pastaroji tęsia seniai pažintą klasiką ir neperžengia konvencijų, todėl yra beveik neprobleminė. Juolab kad patyręs vilkas seniai įrodė savo galias ir pademonstravo savo pomėgius ir interesus.
Teatro temos pasirinkimas, matyt, liudija ekspansyviąją ŠMC politiką – ieškoma dar nepaliestų teritorijų. Ką byloja ir nuolatiniai „National Geographic“ tipo veiksmai pastarąjį dešimtmetį ar dar seniau, kai Lietuvos žiūrovą bandyta supažindinti su kuo daugiau šalių apimančiais meno reiškiniais. Nors tos keliaujančios ekspozicijos ne visada atlaikydavo autentiško vyksmo kriterijus ir paprastai primindavo olimpinį sportą.
Apie ką dar nebuvo? Apie teatrą.
Kadangi teatras vyksta teatre, meno centre privalu kalbėti apie meninę jo dalį – scenografiją. Tokia žanrinė prievolė, nes dailės ekspertai nesikiša į kitos srities reikalus. Tarkim. Apibūdinti scenografiją Lietuvos teatruose kaip meno rūšį? Banalu. Tam buvo skiriamos kažkada vykusios Baltijos scenografijos trienalės, respublikinės scenografijos parodos, kitos specializuotos scenografų darbų ekspozicijos. Būtent jose išėjusi tarybinius mokslus intuityviai ieškojau, kas paslėpta „tarp disciplinų“, kažkur tarp tapybos ir skulptūros. Parodos kuratorėms lįsti į teatro užkulisius ieškant scenovaizdžio maketų, eskizų ir butaforijos neįdomu, na, beveik.
O kas įdomu? Sprendžiant iš antrosios pavadinimo dalies – šiuolaikinis menas. Turbūt todėl į ekspoziciją įtraukta šiek tiek matytų šiuolaikinio lietuvių meno kūrinių, kurie kaip nors susiję su teatro tema. Kito paaiškinimo neturiu. Nors ir šis man pasirodė labai formalus, grynai geografiškas, jokiais siūlais neįsiūtas į bendrą audinį. Todėl niekaip negaliu įvardinti, apie ką paroda ir dėl ko. Taip, tai paroda-tyrimas. Tik ne apie scenografiją. Ekspoziciją sudarančiose fotografijose, vaizdo įrašuose ir straipsnių kopijose (kuriose geltonu žymikliu atsainiai pažymėtos skaitytinos vietos) – kostiumuoti aktoriai, spektaklių fragmentai, recenzijos, tekstai apie teatrą apskritai. Galbūt scenografija teatre – podukra, kurios niekas nefotografuoja ir kitaip neįamžina? O gal ji visiškai ištirpusi ir sunkiai analizuojama?
Nepalieka nuojauta, kad gūglinta ilgai ir atkakliai, netgi pasidomėta priešinternetinės eros spaudiniais, kas Y kartai jau yra iššūkis. Ištraukti dar daug kur egzistuojančius jų originalus, kad prabiltų pageltę laikraščių puslapiai, padaryti bent minimalias išvadas ar suformuluoti teiginius – tai jau žiūrovo darbas. Suprantu, pati mėgaujuosi FB psichoterapija arba atsiverčiu daug „tabų“ ir gaudau prasmę tarp debesų. Tik niekaip nevadinu šios veiklos.
Daug kartų matytos Dmitrijaus Matvejevo fotografijos, seniai perskaityti straipsniai, enciklopediniai „Maskarado“ sniego kamuoliai ar „Šėpos“ teatro lėlės savaime nieko nebyloja, nors pagal kuratorių intencijas turėtų užmegzti nepakartojamą studijos apie iliuzijų meną terpę. Valdo kompromisas kaip tyrimo principas.
Spaudos puslapiai apie ankstyvuosius Oskaro Koršunovo spektaklius. Arno Anskaičio nuotraukos
Nebūtina bendrauti tiesiogiai: elektroniniais laiškais, telefonu ar susitinkant. Visada žinai, kur apsilankė draugas, nusipieši jo psichologinį portretą, esi informuotas apie svarbius jo biografijos faktus, žaidi pingpongą. Skaitai ištraukas ir citatas, o ne knygas. Žiūri „treilerius“, o ne filmus. Stebi „klipus“, užuot nuėjęs į koncertą. Kalbiesi ne žodžiais ir sakiniais, o sutartinėmis piktogramomis. Giliniesi remdamasis chaotiškai iššokančiomis nuorodomis, kurios išsišakoja į visiškai priešingas puses. Tokiu FB bendrabūviu grįsti ekspozicijos sudarymą reiškia pateikti sumanymo pradžią, žaliavą. Paroda pretenduojančiame būti reiškinyje norisi ir abipusių įsipareigojimų bei apsisprendimo.
Nepaisant viso to, „Iliuzionistuose“ buvo įdomu, nes visada vertinga tai, kad norima apčiuopti ir atrasti, o ne reprezentuoti paketus ir vaizduoti tai, ko nėra. Ieškojimas nepaneigiamai prasmingesnis už saugią sėkmę, o nesėkmė – nebūtinai pralaimėjimas. Turbūt slegia tai, kad ŠMC yra prisiėmęs sunkų naujovių kelrodžio vaidmenį, iš kurio reikėtų išsivaduoti. Jo vadovas ir kuratoriai paniškai bijo pasenti ir iškristi iš rinkos. Bet centras jau seniai nėra vienvaldis ir jam niekas negraso. Norint įrodyti gyvybingumą, nebūtinos megažvaigždės, superparodos ir egzotiški kraštai. Gali būti ir nesusikalbėjimo ar nevykusių eksperimentų. Juk visa tai galiausiai virsta procesu, diskusija, nuomonių mainais.
Paroda veikia Šiuolaikinio meno centre Vilniuje iki spalio 16 d.
