Ten, kur buvo tėvonija

ALDONA ELENA PUIŠYTĖ

Jaukią tėviškę turėjau vaikystėje. Su tyliu, ramiu gyvenimu gražioje sodyboje – vienkiemyje, apsuptame kerotų medžių. O nūnai ten, kur andai dūzgė bitės sename tėvonijos sode, kur Antvardės vanduo buvo toks skaidrus, kad matydavai siūruojant vandens augaliją ir pulkeliais plaukiojančias mažas žuvytes, kur šlaite ir pakrantės ievose aidėdavo paukščių balsai, ten… Kas nūnai ten? – tušti be sodybų laukai, tėvonijos griuvėsiai, krūmynais apėję. Ir ten, kur mokyklos varpelis skambaliuodavo Paantvardžio mokykloj, – plyniausia plynė, nykus visas kraštovaizdis. Antvardės vandenys nuo sovietmečio „pertvarkymų“ užpelkėjo. Net paukščių čia negirdėti čiulbant kaip andai.

O mano kartos žmonės ištremti, išblaškyti. Vieni į Sibirą, kiti į silikatines gyvenvietes. Prievarta išvaryti iš ūksmingų sodybų su šimtamečiais medžiais, su dūzgiančiom bitėm žydinčiuos soduos, su žiburiais, žibėjusiais vakare tarp giraičių. „Bet koks gyvenvietės sugriovimas tolygus atkritimui į chaosą“, – teigia Mircea Eliade. Iš tiesų to ir buvo siekiama. Prievarta sunaikinti tradicinį gyvenimo būdą. Išblokšti žmones iš įprasto darnaus gyvenimo ritmo. Išmušti pasitikėjimo savimi pagrindą iš po kojų. Išrauti lyg medį iš įprastos dirvos. Bešaknis žmogus neturi ką saugoti, ginti, už ko laikytis. Taip nušlavė ir mažo Jurgeliškių kaimo sodybas be jokio gailesčio. Naikino, kapojo gyvas šaknis, nes bešak-nius žmones lengviau valdyti. Buldozeriais nugriovė gražias, su meile puoselėtas sodybas, sunaikino vietovardžius, išblaškė gentis po kalėjimus ir sibirus. Kas gi buvo vienkiemių naikinimas? Tautos, jos etinių, dvasinių, religinių nuostatų žlugdymas. Šimtmečiais susiklosčiusios gyvenimo sanklodos ardymas ir griovimas. Jos dvasinio atsparumo slopinimas. Dabar Jurgeliškiai – tik tušti laukai su medžių guotu Antvardės pašlaitėj. Nukirstos šaknys su ta žeme, kurioje išaugo kartų kartos.

Atmintis yra saugotoja to, kas svarbu, kas tikrovėje gali būti atimta, prievarta išplėšta. Tačiau atminties atimti niekas negali, jei pats žmogus to neleis. Juk buvo bandyta visaip ją nutildyti, užbraukti, ištrinti. Skaudi buvo ta prievarta užspausta atmintis. Būtina kalbėti atvirai apie patirtas neteisybes ir išsikalbėti. Negalima nutylėti tų žaizdų, būtina pasakyt, kas buvo iš tikrųjų, išsakyti ir išsisakyti.

O čia gyvenę artimieji yra nusipelnę atminimo ir pagarbos. Jų vardai gal nebus paminėti jokiose enciklopedijose nei žinynuose. Kad ir kokie nežymūs ir kuklūs būtų jų gyvenimai, darbai, jie verti paminėjimo. Sukrečiantis ir didingas miško brolių didvyriškumas. Bet graži ir paprastų žmonių ištikimybė mažiems dalykams, kantriai iškentėtai kasdienybei. Tikiu, kad ir mažiausio žmogaus gyvenimas vertas dėmesio. Nepasveriamas mažų dalykų svoris, nes nuo jų atsiveria erdvė į tai, kas didu ir tikra. Puikiai tai primena užrašas ant jėzuito Ignaco Lojolos paminklo: Non coerceri maximo, contineri minimo, divinum est*.

*Ne būti apimtam didžiausio, bet tilpti mažiausiame – šitai yra dieviška (lot.).

Iš kartos į kartą

Kitados buvo paprotys branginti daiktus kaip senolių palikimą, perduodamą iš kartos į kartą. Kiekvienas pagarbiai saugotas rakandas turėjo savo vietą ir vertę. Turėjo jie savo istoriją, kažką liudijo ir priminė. Nebėra šalia artimųjų, bet apie juos ir man byloja keli išlikę daiktai. Sugėrę jų rankų šilumą, andai liesti atsargiai, su meile. Mamai padovanota audimo staklių šaudyklė su įrėžtais jos inicialais. Kraitinis aštuonianytis lino rankšluostis su galuose primegztom kvarbatkom ir mulinė siūlais išsiuvinėta monograma. Pranciškonų vienuolijos tėvo Pranciškaus Bizausko parengta, gražiai oda įrišta 965 puslapių maldaknygė „Dievo malonių šaltinis“, iš kurios ji meldėsi. Iki šiolei nerandu taip rūpestingai parengtos, į ją panašios naujai išleistos maldaknygės. Branginu dėdės kunigo Jeronimo Ambrozaičio sunkaus mėlyno stiklo mažą pakabinamą lempelę (panašios kabo bažnyčiose prieš tabernakulį), seną žvakidę. Ką jis mąstė, ką jautė, ką regėjo, kai meldėsi prie degančios žvakės savo kambarėly? Saugau ir kito dėdės kunigo Jono Puišio „Naująjį Testamentą“, verstą Juozapo Skvirecko. Tebeturiu išlikusią iš sode buvusios koplytėlės Sopulingąją su nuimtu nuo kryžiaus Sūnumi ant kelių ir septyniais surūdijusiais kalavijais širdyje. Radau ją besimėtančią, kai po išbuožinimo jau nebuvo baisu užsukti į tėviškę. Joje baltų ir žydrų dažų nelikę nė ženklo. Tik darganų ir negailestingo laiko išblukintas medis. Jame susigėrę mano mamos sielvartai ir maldos…

Kodėl man tokie brangūs atrodo tie keli seni išsaugoti daiktai? Juos palietus, grįžta įstabūs vaikystės prisiminimai. Žinai, kad turėjai tokių naivaus džiaugsmo šviesa švytėjusių dienų. Juk būna akimirkų, kai daiktai, palytėti su meile, atrodo švytintys ir kažką byloja tyliai. Ir tarpusavy jie tarsi susišaukia. Arba nesiderina vienas prie kito, nesusikalba. Kaip ir žmonės. Kas tai? Gal ir jie ilgisi amžinybės?

Nebeliko anų senųjų rakandų, tik jų vardai, pasislėpę žodyno puslapiuos, tarp savęs gal kuždas: kultuvė, ližė, gelda… Ne, tikriausiai jie ten jau „miega“, nes jų nežadina vardą tariančios žmogaus lūpos, neliečia rūpestingos rankos. O „kai žodžiai tyli – nebėra daiktų“, – sako poetas Stefanas George. Gal ir gerai, kad jų jau nebėra. Gyvenime būtina kaita, nes nuskaidrėja tik srūvantis vanduo. Bet kodėl tie lengvai įsigyjami serijinės gamybos daiktai taip nebranginami? Išmetami, vos tik pamačius naujesnį, prabangesnį. Iš tiesų ką reiškia nūnai daiktai, kai taip lengvai ir greitai gali atsidurti kitame Žemės pusrutulyje. Kai erdvės atsivėrė ir skubama kuo daugiau pamatyti, aprėpti, suvartoti.

Koks dabar bus ryšys su gimtąja vieta, su ta aplinka, su savo tauta? Įvyko kažkoks lūžis šioje planetoje ir žmonių širdyse. Ar tas erdvių išsiplėtimas žmones suartins? O gal nutolins? Juk artimumas prasideda nuo artimiausios aplinkos, nuo vidujo, dvasinio artimumo. Artimųjų meile sušildytoje, prijaukintoje erdvėje. Dabar labiau atsigręžta į išorę, ne į gylį. Ne į dvasios vertikalę, be kurios nėra tikrojo artimumo, o į putojančių paviršių horizontalę, į platumas. Atsivėrė vartai į platųjį pasaulį ir ne vienam apsvaigo galva nuo neribotos laisvės, užmiršus jos seserį dvynę – atsakomybę. Tas beatodairiškas žmonių skubėjimas, nesugebėjimas sustoti, susitelkti į tai, kas svarbiausia. Tas geismas kuo greičiau ir kuo daugiau suvartoti. Ar yra tam geismui ribos? Tai „kvailoji begalybė“, – gal pasakytų Berdiajevas? Ar tai netrukdo giliau pažvelgti į save ir šalia esantį žmogų? Praradus tapatumo šaknis, tapti pasaulio bastūnu be vietos. Tikiu, kad ir šiame skubėjimo, erdvių išsiplėtimo amžiuje tebėra svarbi Vydūno ištarta triada: asmuo, tauta, pasaulis. Trys svarbūs ženklai asmens tapatybei, savitumui ir vertei išsaugoti tarp kitų tautų. Sparčiai keičiasi pasaulis. Kuria linkme pasuks ir besikeičiantis Lietuvos gyvenimas? Jis juk neatsiejamas nuo visos Žemės likimo. Vis dėlto kyla bauginantis klausimas: ar neištirpsime didžiųjų tautų ir neribotų kosmopolitizmo „laisvių“ grėsmingai banguojančiame okeane?

Pasaulis įdomus savo įvairove, o ne vienodumu. Juk ir gamtoje gausi formų įvairovė. Ir tauta tarp kitų tautų įdomi tik savita kultūra, dvasinėm vertybėm. Šiurpus man bešaknis žmogus – nomadas. Todėl ir klausiu savęs iš naujo: kur mano šaknys dabar? Gal žodyje ir kalboje, kur susitelkusi tūkstantmetė tautos dvasinė patirtis ir atmintis? Tautos ir genties genealogijos gyvame medyje su sena istorija ir naujomis atžalomis. Nesu atėjusi „iš niekur“. Esu savo tautos, savo genties vaikas. Iš čia veriasi anga į pasaulį ir į beribę visatos erdvę. Praeitis ir atmintis yra tai, į ką galime atsiremti, kad nebūtume lyg visokių vėtrų nešiojama nukirsto medžio skiedra. Konkreti mūsų gyvenimo ir tautos istorija yra mus laikančios šaknys. Gal ji skaudi, gal skurdi, bet negalime nuo jos pabėgti, nes ji – mumyse. Bėgame nuo savęs ir praeities, kai trokštame vis daugiau turėti. O reikia kartais sustoti, kad būtume, atrastume savy dvasinį to buvimo branduolį, kuriame sutelkta, kas mūsų yra geriausia. Jame ir galia, sulaikanti nuo pernelyg blaškančių gyvenimo skersvėjų.

Kas man dabar tėviškė, kur pirmąsyk atvėriau akis į šį įstabų ir šiurpų pasaulį? Nieko čia nebelikę iš ano vaikystės gyvenimo. Tai kodėl mintimis grįžtu į tas vietas, į unikalų septynių ūkininkų Jurgeliškių kaimą, kurio nebėra? Taip, šioje erdvėje išsisklaidę mano tėvų ir prosenių mintys, jų meilės ir ilgesio pavidalai, jų sielvarto šešėliai. Šioje dirvoje susigėrusi darbymečių prakaito ir jų vargo ašarų druska. Audė čia drobes mylimos ir nemylimos jų moterys. Čia žmogus per dieną arė, akėjo ir sėjo. Vakare meldėsi ir gulė pavargęs po darbų į patalą, tikėdamas, kad niekas negali atimti iš jo paveldėtos žemės. Ramus ir pasitikintis jis eidavo pro bręstančių rugių ar kviečių lauką, nuskynęs jau pribrendusią varpą sutrindavo ją delnuose, tikrindavo – gal metas pjauti? Tvirtai atsiremdavo į tuos laukus tarp padūmavusių giraičių, į tą dosnią dirvą, maitinusią jo šeimyną, kurią jis saugojo ir gynė. Gaubė jį ramybė, kylanti iš namų židinio jaukumo, kūdikio juoko, savo paties išaugintos duonos kvapo, grūdų pripildytų aruodų, suvežtų dobilų kvapo klojime. Pastovumas ir tyli ramybė viešpatavo tuose namuose.

Kuo pririša širdį gimtoji vieta? Anuomet apsaugota nuo pasaulio svetimumo, artimųjų meile sušildyta vaikystės buveinė, apsupta gerai pažįstamų medžių, augalų ir gyvulėlių. Kažkas joje yra neįvardijama. Gal išspinduliuota protėvių dvasios energija, jų minčių „formos“ ligi šiol čia tebesklando? Gal ir mano vaikiškų praregėjimų blyksniai? Kodėl suvirpa širdis jau važiuojant istoriniu keliu palei Nemuną pro Vytėnus, Šilinę ir Skirsnemunę, sukant Molynės kalnu (jau naujuoju, nors išlikęs ir senasis). Tai čia, pakilus į kalną, nuo Jurbarko vieškelio kelias sukdavo Paantvardžio ir Jurgeliškių pusėn: „Suka senas kelias į tėvų sodybą / Pro pašlaitės gojų, kur berželiai du, / Kur purienų aukso liktorėliai žiba / Palei sraunią upę su gražiu vardu…“ (iš eil. „Kelias į tėviškę“)

Dabar to kelio jau nebėra. Belieka važiuoti pro Jurbarką Girdžių linkui, kur prie senos medinės bažnytėlės prigludęs tėvų kapas. Pasimeldusi prie jų ir senelių kapų, aplankiusi ten atgulusius kaimynus grįžtu nauju keliu tarp Mituvos ir Antvardės, prie kurios tebesiglaudžia iš sunaikintos tėviškės belikęs medžių guotas. Nebėra ir prie Mituvos kadaise buvusio gražaus Dargių palivarko su vaikystėje lankyta pradžios mokykla. Tik tušti laukai, be medžiais apsuptų jaukių sodybų. Vakare čia būtų nejauku dabar užklysti – nežiba joks žiburėlis tarp giraičių.

Ir vis dėlto yra kažkas toje tėviškės sodybvietėje. Nematoma, bet jaučiama širdimi. Tarsi kažkas čia gailiai rauda toje kitados paukščių čiulbėjimo, skaidraus upelio čiurlenimo, pievų žydėjimo pilnoje, o dabar tokioje ištuštėjusioje erdvėje. Ir gaila man jos, kaip būna gaila neteisingai nuskriausto artimo žmogaus, negalėjusio pasipriešinti žeidžiančioms, griaunančioms jėgoms. Atšiaurių šiaurės vėtrų užpustytas mažas kaimas. Ant jo griuvėsių galiu tik kaip Liudvikas Rėza, andai apraudojęs savo gimtuosius Karvaičius, atsidusti: „Bet, liūdnoji vieta, visad tave aš mylėsiu…“