Sparnuotosios sūpuoklės

GRETA SIRVIDAITĖ

Pro debesų marlę sunkiai skverbėsi geltonas ovalas, kuris ilgą laiką, it nuo batuto pasispirdamas, šokinėjo tai iš vienos, tai iš kitos vietos, kol galiausiai savo briauna pradrėskė debesų paklodę ir išlaisvino Žemę iš neregystės. Sibilė ne itin džiaugėsi akinančia saulės šviesa iš ryto: krapštė akis, mirkčiojo, dar vieną kitą ašarą išspaudė, bet, laimei, tikrovės regimybė pasiekė jos vyzdį ir tada dilgčiojančių spazmų pojūtis ties kairiuoju smilkiniu dingo.

Sėdėjo Sibilė viena ant sūpuoklių ir, pati to nepastebėdama, pozavo motinai Orfisei. Garbanos, apjuostos dideliu kaspinu, plazdeno mėlyno dangaus fone. Sūpuoklės ties kiekvienu debesėliu kilo vis aukščiau ir aukščiau, o mergaitė jautė milijonus mažų oro burbuliukų, sproginėjančių jos kūne ir kutenančių jos balso stygas. Sibilė įsikūnijo į vėją, uraganą, audrą – tą gaivinančią ir maištingą oro srovę, nuo kurios valios priklauso, kas bus nupūstas, o kas kils į orą ir išnyks, o gal pavirs dulkių ūku – žvaigžde.

Orfisė mėgo stebėti savo dukterį ant sūpuoklių, nes tuomet ji buvo laisva ir laiminga. Ne kartą bandė nupiešti tą vaizdą baltame popieriaus lape, bet kažkokia visai nesuprantama jėga įkalindavo jos potėpius išilgų juostų plotmėje. Visgi nuo kelių geltonos ir raudonos spalvos štrichų Orfisės piešinys šypsojosi, tiesa, tik tol, kol jos dukra skuodė dangaus paviršiumi. Nusileidusi nuo dangaus per kelis debesų laiptelius, Sibilė suglaudė rankas, susigūžė ir slėpėsi nuo juodų žemės grumstų, kurie vis artėjo link jos. Į vieną iš jų atsitrenkusi, suklupo ir rėžėsi į kurmio išpurentą juodžemio kauburį.

– Dukryte mano, nesusižeidei?

Sibilė pakėlė apsiašarojusias akis į motiną ir tarė:

– Nieko nejaučiu, kaip visada…

Orfisė apglėbė mergaitę savo šiltais delnais ir kartkartėmis pamasažuodavo jos mažas pėdutes. Sibilės rausvos garbanos švelniai raitėsi prie motinos skruostų ir blakstienų. Viskas nusidažė švelnia purpurine spalva. Orfisė pažvelgė viena dukros glėbio nepridengta akimi į piešinį ir papūtė iš nusivylimo lūpas. Mergaitė popieriaus lape ašarojo, veidas lyg vandens lašų išraižytas stiklo paviršius liejosi ir vis panėšėjo į skeldėjančią žemę.

– Kur Zigmas?

– Jis savo narvelyje. Nori jį pamatyti?

– Noriu su juo skristi.

– Kur skristi?

– Ten. – Ir nukreipė žvilgsnį į dangų. – Jei turėčiau sparnus, niekada nežiūrėčiau žemyn, kilčiau kuo aukščiau.

– Nebijotum, dukrele?

– Būčiau pati laimingiausia.

Orfisė paėmė didelius baltus lapus su ašarojančios dukros atvaizdu ir kitoje lapo pusėje nupiešė milžiniškus sparnus. Pritvirtino juos prie sūpuoklių stovų ir šios kaipmat priminė paukštį, besiruošiantį skrydžiui. Sibilė, išvydusi paukščiu tapusias sūpuokles, netvėrė džiaugsmu.

– Mama mama, užkelk mane ant to paukščio, jis nuostabus!

– Gerai, Sibilut. Kibkis į mane.

Pasodino Orfisė dukterį ant sūpuoklių ir įsiūbavo. Mergaitė kilo vis aukščiau ir aukščiau, o šalimais pritvirtinti popieriniai sparnai plazdėjo nuo susidariusio vėjo gūsio mergaitei skriejant švytuoklės ritmu.

– Mamyte, aš skrendu! Skrendu!

Orfisė žvelgė iš laimės apsiašarojusiomis akimis į dukrą ir vis piešė didelius popierinius sparnus, šie vis augo ir didėjo ant sūpuoklių stovų ir jau beveik siekė dangų.