Skolų knygelė f generacijai (2)
Rugsėjo 6 d.
1920 m. gimė poetas Paulius Širvys (m. 1979).
Reikšmingiausias su širvistika susijęs pastarųjų metų įvykis – nebaigta Valdo Kukulo studija apie Paulių Širvį (įžanginis skyrius spausdintas „Metuose“): sunku būtų nuneigti bendrą P. Širvio ir V. Kukulo poezijos „kraujo grupę“. Dar netikėtesnį (šviesų, lengvą) P. Širvio portretą radau Viktorijos Daujotytės ir Marcelijaus Martinaičio pokalbių knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo“ („Alma littera“, 2013) – M. Martinaitis pasakoja, kaip P. Širvys beveik apgniaužęs delne laikydavo cigaretę. Įprotis iš apkasų, kad dūmas neišduotų: tarsi dar nebūtų iš ten grįžęs. Kažkokio panašaus baikštumo (gražiausia, tyriausia jausmų raiškos prasme) turbūt esama ir tekstuose; tai atitolina jį nuo gerokai atviresnio Sergejaus Jesenino, kurį deklamuodavo. „Youtube“ yra įrašas su paties P. Širvio skaitytu eilėraščiu „Iš versmės man atnešk tą mėnulį“ – iš tikrųjų ypatinga maniera, ne drebančiu, bet tvirtu, vos vos graudulingai vibruojančiu balsu.
Rugsėjo 8 d.
„Literatūros akiračiai“: Aidas Marčėnas apie knygą „Sakiniai“. Labai patiko, gerai sudėlioti akcentai. Kliuvo tik rezignuojantis poeto balsas, nuotaikos (nors gal prie to ir negalima kabinėtis): kalbėjo taip, tarsi jam būtų jau kokie 102 metai (o juk ar tik ne perpus mažiau). Mąsčiau apie tai, kad toks ankstyvas „apsisendinimas“ turbūt tendencija. Šią vasarą Nidoje aktorius Giedrius Savickas skaitė Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“: kartais išgirsti tą, ko neįskaitai. Intensyvus mirties jaukinimasis, tarsi būtų parašyta prieš metus (nors knyga išėjo, kai autoriui buvo 41 m.). Juk geriausią poeziją, anot mito, parašai, kol esi jaunas. Nes jeigu imsi ir staiga numirsi? Atrodys, kad mąstei niekus. Todėl mirtimi tarsi dera kvėpuoti. Ir pati, nesąmoningai nusižiūrėjusi į kitus, esu parašiusi „senutės“ eilėraščių.
Rugsėjo 9 d.
1932 m. gimė Vytautas Jurgis Bubnys, rašytojas, prozininkas, dramaturgas, eseistas.
Vis prisimenu Algirdo Aramino filmą „Maža išpažintis“, 1971 m. pastatytą pagal Vytauto Bubnio apysaką „Arberonas“. Galbūt poetiškesnis ir už pačią knygą – kinematografija turi tą efektą, kurį būtų galima vadinti „Kaip literatūra tapo kūnu“. Visgi yra jame arba praėjusio laiko egzotikos, arba literatūrščinos: nejaugi sovietmečiu tarp žmonių būta tokių… santykių?.. Norint pasitikrinti atsakymą, derėtų pakartotinai perskaityti Justino Marcinkevičiaus „Pušis, kuri juokėsi“.
Rugsėjo 11 d.
1961 m. mirė išeivijos rašytojas Antanas Škėma (g. 1910).
Artūras Valionis feisbuke pokštauja, esą vadovėliuose dauguma lietuvių autorių rūstūs ir slepia savastį po ūsais, barzdomis ir akiniais, nes dar kas pripieš nuotraukose, jeigu jų nebus. Turbūt sutinku, tik negalėčiau to pasakyti apie Antaną Škėmą. Labai išsiskiria, impozantiškas, turintis įvaizdį. Abejoju, ar kam bekyla ranka jį koreguoti. Sociali sociologija galėtų patikrinti – mokyklų bibliotekose vasaros atostogų metu.
„Balta drobulė“ – būtų puikus pavadinimas lietuviškų cigarečių rūšiai.
Rugsėjo 14 d.
1940 m. mirė Pranas Mašiotas, pedagogas, rašytojas, kultūros veikėjas (g. 1863).
Sovietmečiu leistos Prano Mašioto knygelės vaikams – nereta mano kartos pirmojo apsilankymo bibliotekoje asociacija. Buvo net tokia serija – „Prano Mašioto knygynėlis“, su logotipu PM. Vis dėlto labiausiai jį mėgau už Hugh Loftingo „Daktaro Dolitlio“ vertimą. Įdomesnės gausių slapyvardžių variacijos – Bismarkis, Mark-bis (aliuzija į Otto von Bismarcką?). Fizika ir matematika, parengti uždavinynai – man, negabiai filologei, kone nesuvokiama švietėjo biografijos dalis. Žodis „švietėjas“ net nėra įsitvirtinęs lietuvių kultūroje; dažniau sakome „visuomenės veikėjas“ ar pan.
Rugsėjo 15 d.
2008 m. mirė poetas Robertas Alfonsas Danys (g. 1963).
Po Roberto Danio knygos „Būsiu paukštis“ („Nieko rimto“, 2011) pristatymo užsuko redakcijon Valdas Gedgaudas; trumpai aptarėm R. Danio asmenybę keliom gan asmeniškom dimensijom (šiurpiausia, kad jie abu dabar jau yra mirę). Man rodos, jo poezijoje esama šio to iš P. Širvio tradicijos; gal klystu, bet atrodo toks nuogas nervas, racionalių konstruktų, intelektualizavimo ignoravimas.
Epizodas iš kokių 2004 m., kai dirbau „Pegaso“ knygyne: R. Danys perka nukainotus Adomo Drukteinio verstus Reinerio Zimniko „Būgnininkus“. Paskui – „Filologijos ruduo“, veda Domantas Razauskas su Luku Miknevičiumi. Teatro salėje skaito kažkas iš „Svetimų“ (rodos, tas pats V. Gedgaudas), R. Danys finale kažkaip dramatiškai krenta ant grindų (nežinau, ar netyčia, tarkim, alkoholio paveiktas, ar tyčia, teatralizuotai; tais laikais tarp vieno ir kito dar būta labai plonytės ribos).
Mariui Burokui įteikta „Naujojo knygnešio“ premija. Per „Panoramą“ praneša, esą jis turįs naują rubriką „Skaitykla Nr. 5“ „Literatūroje ir mene“. „Ar girdėjai?“ – klausiu. „Kad nestebina, – atsako. – Viename Vilniaus knygų festivalio renginyje „Šatėnų“ redaktorius buvo pristatytas kaip „Litmenio“.“
Faktas, kad leidinius painioja kultūros srityje dirbantys žmonės, byloja apie tai, kad jie jų tikrai neskaito. Čia, žinoma, jokia tragedija: ateityje nebus liūdna, kuriozų tik daugės.
Rugsėjo 16 d.
1867 m. gimė Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė, viena iš dviejų seserų rašytojų, pasirašinėjusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu (m. 1926).
„Motulė paviliojo“: nors pradinėse klasėse neabejotinai veikė ir tekstas, dar ryškesnis įspūdis – iš radijo teatro (rež. Elena Baltrukonytė(?)). Ką ir kalbėti apie tai, kad beklausant širdį spaudė našlaičių skurdas ir nereikalingumas, pirmąkart susimąsčiau apie kraupią transcendencijos tikimybę.
1902 m. Sofija Pšibiliauskienė bandė nusižudyti – toks pats faktas kaip ir Sylvios Plath, Anne Sexton, Virginios Woolf, Marinos Cvetajevos biografijose. Reikšminga tai, kad tais pačiais metais išėjo „Klajūnas“, ir ji ėmė verstis literatūra.
Ta pačia proga dar keli žodžiai apie radijo teatrą: vaikystėje baisiai jį mėgau, jis man pristatė Just. Marcinkevičiaus „Prometėją“ ir pan. Dabar dažniau renkuosi mišias iš Arkikatedros (transliuojama tuo pačiu metu, tik per „Klasiką“) – pamoksluose lyg daugiau būna teatrališkumo. Tiesa, vakar klausiausi – iš archyvų ištrauktas senas Arūno Žebriūno režisuotas spektaklis, pro memoria. Klausinys vaikams.
Rugsėjo 17 d.
1927 m. gimė Irena Kostkevičiūtė, literatūros ir meno tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė (m. 2007).
Bene daugiausiai apie Ireną Kostkevičiūtę sužinojau iš šiaip jau santūrių Vandos Zaborskaitės atsiminimų. Bet įdomiau kas kita: anksčiau nebuvau atkreipusi dėmesio į šią kultūros figūrą dailėtyros kontekste (nors iš jos sudarytos „XX a. lietuvių dailės istorijos“ kadaise ruošiausi egzaminams į akademiją). Mano kartai ji taip pat mažai žinoma kaip dokumentinio kino scenaristė: iš naujo atrasti būtų galima nuo „Vinco Svirskio“ (rež. Robertas Verba, 1967).
Rugsėjo 20 d.
1869 m. gimė Juozas Tumas-Vaižgantas, rašytojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas (m. 1933).
Kaip ironiškai šiandien skambėtų Vaižganto frazė Maironis „pomior“. Galėtų būti pavadinimas Emilio Milkevičiaus studijai apie Maironį. Ar bent tema TARP festivaliui.
Paties Vaižganto nemirtingumas – gal net ne tiek „Dėdėse ir dėdienėse“, kiek asmenybės kontūrų lauke: sąmojų citatos, atjautos ir ekspresijos jungtis, šviesus kunigiškumas.
Rugsėjo 21 d.
1901 m. mirė Pranas Vaičaitis, poetas, vertėjas, teisininkas (g. 1876).
Nuostabu, kad per Mindaugo Nastaravičiaus rengiamą „Literatūros akiračių“ laidą (gatvėje stabdomų praeivių klausia, kokių eilėraščių jie moka atmintinai) vienas žmogus padeklamavo kelias Prano Vaičaičio „Yra šalis“ eilutes. Nesitikėjau (pernelyg negatyvi nuostata apie gatvę), kad kas jas prisimintų. Beje, šio poeto kūryboje esama ir mažiau žinomų komiškesnių posmų, pavyzdžiui, „Girtuoklėlio daina“, kurioje, matyt, ironiškai samprotaujama, kas būtų, jeigu Nemunu imtų tekėti degtinė (!): „Žvėrys gertų ir riaumotų, / Žmonės šoktų ir leliotų, / Net žuvytės vis tik nertų. / Degtinukę mielą gertų; / Viskas džiaugtųs, šokinėtų, / Net ir žemė strapinėtų.“
Rugsėjo 30 d.
Tarptautinė vertėjų diena
Virtuvėje dažniausiai būnu tuo metu, kai transliuojama „Santara“, laida tautinėms mažumoms, – net kai kalba nesuprantamomis kalbomis, vis nugirstu ką nors naudingo. Būta puikaus interviu su Virgilijumi Čepaičiu ir kažkokia vertėja (atsiprašau, nenugirdau jos pavardės, bet įspūdį padarė pasakojimas apie Jurgio Kunčino romano „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“ vertimą į rusų kalbą). V. Čepaitis pasakojo apie „Mikę Pūkuotuką“; esą vokiečiai šią knygą išsivertė palyginti neseniai, parašymo metu ji stokojo populiarumo. Vertėjų dienos proga tą laidą galėtų ir pakartoti.
-gk-
