Odė lietuvių liaudies instrumentams

NIJOLĖ KAVALIAUSKAITĖ-HUNTER

Kanklius Kanklevičius susigūžė – kaip reikės gyventi? Vidinė styga nutrūko. Ta, kuriai buvo lemta skambėti tartum dainoje be žodžių. Iš kur gauti jėgų ir viską pradėti iš pradžių? Nutrūkusi styga – ne molinis puodas, nesulipdysi. Ja byloja siela.

Skrabalams pabodo dantų barškintojų žaidimai. Jie mano, kad šis instrumentas – medinis, be širdies, tad jį galima mušti visokiais pagaliais ir versti darniai skambėti, esą taip liejant muziką. Juk jie kažkada turėjo šerdį, kuri galbūt garsiai neplakė, nesidaužė lyg bažnyčios varpas, bet buvo jautri ir atjaučianti. Ir dabar barškintojų nuolat brukamą blogos energijos antplūdį skrabalai pasiruošę nešti ant vienišos kupros. Tokia jų dalia.

Birbilas (arba birbynė) turi karvės rago dalį ir didžiuojasi, kad iš dosnaus ir geranorio gyvulio padarytas. Beje, karvė, kaip ir kai kurie kiti

žinduoliai, yra tikra kasdienių stebuklų darytoja, nes žolę sugeba paversti pienu. O ragus turbūt augina tam, kad po jos mirties šie dar darniai, už širdies griebiančiai skambėtų. O šiaip likimo priskirtą tarnystę Žemėje eina nesiskųsdama, niekam nerypauja, kad, pavyzdžiui, žolė kartais būna negardi, ėda kur pririšta ar ganoma. Kai iš dalies iš jos rago pagamintas birbilas užgroja, be kita ko, ir jos gerą būdą pamini. Tie, kas kryžių Žemėje nešė, po mirties garsu dausose plevens!

Dūdelė iš nendrelės ištašyta. Liauna ir liesa – kaip pasakų pamotės ujama podukra. Tikra Elenytė. Todėl ir jos garsas trapus, nes tyliai nedrąsų džiaugsmą krebždena. Bijo paskleisti per daug jausmų, nes, regis, neužaugo kaip pridera, šaknys sodriai nemaitino – buvo lemta augti pelkėje. Išstumtiesiems iš gyvenimo pažadėtoji padangė bus skaidri ir tyra?

Kas pasakė, kad molis negali skambėti! Iš Žemės gelmių ištrauktas, purvinoje dumblynėje voliojęsis, saulėkaitoje padžiūvęs, muziką išgauna. Su paukščiais giesmininkais rungiasi, kartais net jų pavidalą įgauna. Molinę muziką išgirdę paukščiai ausis pasuka, savaisiais giminaičiais laiko. O kai kurie gudreivos mano, kad molinių instrumentų (dūdelių, švilpukų) vieta – šiukšlyne. Gaili lito ar dolerio nors dėl įdomumo juos įsigyti. Molio muzika beveik nemateriali, paširdžiuose džiugesį kirbinanti.

Būgnas – iš šuns (kartais ir kito gyvūno) pilvo odos padarytas. Nudirdavo kailį, stropiai įsaulyje išdžiovindavo pilvo sritį, savamoksliškai apdorodavo ir apdirbtą odą užtempdavo ant specialiai paruoštų medinių būgno rėmų. O šuns pilvas, kai kartais būdavo pilnas, dažniausiai tylėdavo, bet išdžiūvęs sugeba uždainuoti. Duksliu ir reikliu gausmu gyvenimo ritmą perteikia. Ne vien sotis be saiko į skrandį kemšant maistą ir plempiant (ne)gaiviuosius gėrimus dvikojus visuomeninius gyvulius padaro laimingus.

Armonika nuolat rodo dantis, šypso dumplėmis, jai verkti nevalia. Kai rauda griežiko širdis, jis kaip moterį apkabina armoniką ir švelniai ją virkdo. Priartėjęs prie finišo tiesiosios, pajaučia, kad širdis ištuštėjo ir skausmo tarsi ir nebeliko. Tada grojančią dėželę numeta patvorin ir eina ieškoti tikrosios sielos guodėjos.

Skudučiai – primityvaus meistravimo instrumentas, rodos, gyvavęs dar prieš Kristų. Jų skambėjimo savitumo civilizacija taip ir nesugebėjo niekuo pakeisti. Pelenės rankų prisilietimu prakalbinti, už tai nereikalaujantys nei žvilgančio aukso, nei sidabro. Va todėl jie ir skurdučiai. Kai

kurie žmonės mano, kad nedidelis menas yra dantimis groti, esą didesnis džiaugsmas juos turėti. Tam nereikią specialių mokslų baigti, užtenka tik noro pūsti. Tie sau pasaulio teisuoliais atrodantys klysta, nes primityviai išsirikiavę skudučiai neprabils, neatvers darnos pojūčio. Pravartu ir grojimo techniką išmanyti, žinoti, kaip juos prakalbinti, suderinti, kad tikru garsu prabiltų. O grojimo būdas gana paprastas – tik vieni nori spjaudyti vienas kitam į akis ir į sielą, o kiti romiai eina spjaudyti į vamzdį. Ir jokių psichologų pagalbos pastariesiems neprireikia. Jei daugiau žmonių atgaivos valandomis spaudytų į vamzdžius, o ne į artimųjų širdis, pasaulis būtų geresnis gyventi. Tokį atšiaurų gyvenimo būdą atspindi ir primityvi skudučių grojimo raiška. Nieko, skurdučiai iškęs, jie draugėn susisieję, sulipę lyg pirštai dirbančiuose delnuose, kad tik aplinkiniams gerai būtų. Kažkas turi dėvėti kuklų marškonį.

Tarškynė – girgždantis medis, nesvarbu, kad ji dar jauna. Kai kas ir gimsta jau pasenęs ir net jaunystėje ima girgždėti. Pavyzdžiui, senatvėn įbridęs į politikus taikosi, bet beveik nieko naujo jį rinkusiems žmonėms negeba pasiūlyti. Tik tarška lyg per bruką kažkur besikratantis tuščias, palaikio kuinelio traukiamas vežimas… O žvirbliai tarškynės girgždesio klauso ir į vyšnią uogauti nelipa. Mano, kad anoji didžias tiesas džeržgia. O gilesniuose garso podirviuose tarškynė trokšta aukštesnių tikslų – pakeisti girgždesio gaidą ir sugroti lietuviško gyvenimo kupiną simfoniją.

Tabalas kabo tarp dangaus ir žemės. Ir pats nežino, kur jam geriau. Ar į dangų žiūrėti ir ten angelus įžiūrėti, ar žemės purve maudytis. Jam vis dėlto mieliau kabėti prie pirties. Tada kartais pasijaučia esąs naudingas, žmonėms įtikęs. Vienaip sutabalavęs pirtin sukviečia moteris, kitaip – vyrus. Tada jie plauna kūną, sielą palikdami priepirčiuose. Dar gal neapsisprendę, ar geriau šiukšliną sielą turėti, ar pravarčiau didžiųjų Dievo įstatymų klausyti? Kabo ir žino, kad tabalu gimęs paukščiu neskraidžiosi. Ir įmetėjęs dar geriau suvokė, kad pamokslaudamas svieto nepakeisi, todėl visą gyvenimą nežinia už ką teks kabėti.

Nedaug pasaulyje yra puošnių dirbinių, tokių kaip kleketas, galinčių ne tik skambėti, bet ir gyvenimo džiaugsmą žadinti. Jam reikia gyvulio kaklo, ant jo užkabintas ir pajutęs šilumą bei nuoširdumą prabyla. Visais garsų atspalviais plevena, gyvenimą, nors ir trumpą bei neteisingą, pašlovina. Gimti tam, kad be artimo meilės nusėstum kažkieno pilve? Papuošalas skirtas ne savimi didžiuotis, bet liūdnai plaukiančioms gyvulių dienoms praskaidrinti.

Ilgai gulėjusi pakelėje, kartą lazda tapo be galo reikšminga. Pasijuto ponia, kai buvo įnešta prie vestuvinio stalo. Tada kaip į retą viešnią visi sužiuro į dzingulį. Jaunikio veidas balstelėjo ir net ištįso, kad kažkoks medžio gabalas už jį svarbesnis tapo. Jis galės ir grojamos muzikos ritmą mušti, pagal kurį jaunikis turės šokti. Jaunoji retai matomais blizgučiais susidomėjo – jaunikį pašonėje pamiršo. Įsisvajojo vyliumi visą gyvenimą taip blizgėti. Norėtų, kad ant rankų kas nešiotų ir garbingoje vietoje laikytų… Nesantaika jaunikio širdyje įsiplieskė. Kažin ar savęs vertą pasirinkau? Šalčio bangelę pajutęs jaunikis lazdą pagaliu pakrikštijo ir simpatijos jai neparodė. Vajėzau, kaip reiks gyventi be retkarčiais suskambančio dzingulio?

„Namie švilpauti nevalia, nelaimę prišauksi, įsėlins per duris, perlips per slenkstį ir tūnos nelaboji, skleisdama nesantaiką.“ Gimęs dvikoju, paukščiu negiedosi!

Iš esą protingai bylojančių lūpų pasklidę žodžiai švilpauti noro neatėmė. Neišgydė nuo švilpos aistros, kad ir kaip išmintingai jie buvo surikiuoti. Tuomet nuėjęs miškan sau šakelę nusižiūrėjo ir išsidrožė švilpynę. Švilpaus kiek įmanydamas dieną ir naktį. Jei namie nevalia, tai po dangaus skliautu vietos visada užtektinai. Išvydusi švilpą, nelaboji nusigręžė. Išmintingesnę, kūrybiškesnę už save pamatė. Širdgrauža suėmė, kad blogus darbus daro. Pasislėpė palėpėje ir tarsi jos nebūtų.

Lankas skirtas strėlėms mėtyti, kad kruviną priešą pakirstum. Kad jo širdį sužeistum ir prieš jo norą pas Abraomą išlydėtum. Pūslė priverčia lanką himną džiaugsmui giedoti. Pūslinę turbūt sudvasinimo tikslais kiaulė dovanų įteikė. Galgi pajuto, kad prasmingai nugyveno. Gal nuo šiol grojantis lankas su pūsle priešų nebeturės, tik draugus? Lietuviai nuo senų laikų garsėjo kaip taikaus būdo žemdirbiai, su mišku nuo amžių glūdumos sutarė, už pavėsį ir tankmių gėrybes jam buvo dėkingi. Šernus prijaukinę į namus parsivedė, kiaulėmis pavertė, paauginę iš jų ne tik mėsos turėjo, bet iš jų vidurių ir muziką pasidarė. Ant sumeistrauto instrumento – sielos kūrinio tris stygas ištempė ir sielos stygomis groja.

Daudytė gal telefono pranokėja Lietuvoje? Atrastas būdas klausyti ir girdėti, bet išradėjo vardas neužpatentuotas. Paimi daudytę ir nukreipi į melsvą tolį. Garsas stiprus, skardus, bet neaštrus. Kartais net angelai ir visos dausos suklūsta.

Ožiui pabodo kautis, nusprendė taikoje gyventi. Pametė ragą, tegul visi mato, kad jo būdas pakito. Sau žilą barzdą pasiliko, te ji simbolizuos taiką ir išmintį. Ant žemės numestą ragą radęs žmogus atidžiai pažvelgęs geriamąją taurę išvydo. Apsidžiaugė, kad nė lašas midaus nenutekės. Tačiau sukluso, išgirdęs grojimą. Skyles išsidrožė ir užgrojo ožragiu. Nedaug kas jo klausė, tik karvėms ir arkliams patiko. Jie žvelgė į tolį taikos ištroškusiomis akimis, uodegomis blaškydami pro šalį skrendančius, nors trumpo poilsio išsiilgusius uodus.

Plona pliauska, kurią reikia myluoti. Kad gražiau verktų, jai suteikta merginos figūra. Nesvarbu, kad tobula, ji – tuščiavidurė. Tuščiuose viduriuose nieko nėra, tik aimanos ir atodūsiai. Kai kurie muzikantai tuo džiaugiasi, nes žino, kad užpildytoje smuiko erdvėje nieko neišgausi, per daug visko ir nieko netrūksta. Mylavimo akimirką smuikas priklauso tik grojančiajam. Lieknos figūros, paklusnus – tai muzikantą labiausiai ir džiugina. Ir dar tai, kad šis instrumentas yra neribotų galimybių. Jame slypi neišsemiami lobiai. Svarbu, kas groja, kaip moka užgauti stygas, kurios dūzgia paviršiuje pasklidusiomis primityviomis žarnomis. Jų spalva metalinė, tačiau bylojimas verksmingas, už širdies griebiantis. Nelengvas mokslas jį priversti prabilti, bet atsako sulauki akimirksniu. Tuomet gali myluoti užsimerkęs ar žvelgdamas į niekur. Smuikas saugomas futliare, kad niekam į rankas nepatektų. Lemia ir rinkos dėsniai – kuo smuikas senesnis, tuo geriau, brandesnio instrumento vertė aukštesnė. Jauniklių niekas nenori, beveik neima jų į rankas. Ne tik dėl nepatyrimo.

Reikia žiogo pirštų, tuomet tampomos stygos be ašarų pravirksta. Vabzdys menui jautria širdimi gimė. Pieva pamena, kad nuo mažų dienų jis į meną linko. Anksti į pievą išstraksėjęs darbo šalinosi, nes jam širdis kažką kitką kuždėjo. Ant smuiko galvą padėjęs, arklio žarnas palietęs, suprato, kas jam skirta. Auksinės stygos neskamba, jos žėri. Kam žiogui auksas? Jam pieva – erdvė, kurioje gali iki soties griežti. Ir visada bus tų, kurie klausosi ir girdi.