Neverk mama (Sex revolution!)

JURGIS VININGAS

Philip Larkin

Aukšti langai

Pamatęs jauniklių porą

Ir numanydamas, kad jis ją dulkina, o ji

Ryja tabletes arba turi įsistačiusi gaubtuką,

Žinau, jog tai rojus,

Apie kurį visi sẽniai svajojo visą gyvenimą –

Įsipareigojimai ir ceremonijos nustumtos į šalį

Lyg atgyvenęs kombainas,

Ir visi jaunieji ritasi ilgiausia pakalne

Į laimę, be galo. Įdomu, ar prieš

Keturiasdešimt metų kas žvelgdamas į mane

Galvojo: va čia tai gyvenimas,

Daugiau jokio Dievo, jokio prakaitavimo tamsoj,

Drebant dėl pragaro, ar būtinybės slėpti,

Ką manai apie kunigą. Su

Savo šutve jis risis ilgiausia pakalne

Laisvas kaip paukštis, kad skradžiai! Ir kaipmat

Vietoj žodžių mintyse iškyla aukšti langai:

Saulę sugobiantis stiklas,

O anapus jo – sodri žydrynė, kuri nebyloja

Nieko, kurios nėra, kuri begalinė.

Vertė Andrius Patiomkinas

Rojus, nes seksas išvaduotas iš nuodėmės, nes jis nebėra transgresyvi moralinės substancijos negacija, trumpiau tariant, „Aukštų langų“ jaunikliai nėra libertinai. Nes nebėra įstatymo, nes nebėra „Thou shalt not“, o jei įstatymo nėra, kaip sakė šv. Paulius, transgresijos irgi būti negali. Įstatymas praradęs savo prievartinę funkciją, jis čia egzistuoja tik kaip keista relikvija, kaip senas atgyvenęs kombainas. Pagaliau galima apdainuoti seksą ne kaip, pavyzdžiui, didysis XVII a. anglų libertinas poetas Johnas Wilmotas, keliaujantis Šv. Jokūbo parku („dūmojantis meilužis šioje vietoj / ant motinos savos smaukyt galėtų“^*), ir ne kaip tradicinių šeimos vertybių raitininkai; meilė išvaduota ne tik iš nuodėmės, bet ir iš reprodukcijos, iš edipizuoto „tėvelis–mamytė–aš“ trikampio, ir tai byloja ne vien eilėraštyje minima kontracepcija, bet ir kombaino vaizdinys – combine harvester. Čia, matyt, ir bus sužaista žodžiu harvest, reiškiančiu derliaus nuėmimą. O kad Larkinui apskritai vaikų gimdymas ir auginimas buvo pasibaisėtina veikla, žino kiekvienas, skaitęs jo neišverčiamą eilėraštį „This will be the verse“, kuris pradedamas taip: they fuck you up, your mum and dad / they may not mean to, but they do, ir baigiamas imperatyvu: get out as early as you can / and don’t have any kids yourself.

„Aukšti langai“ (eilėraštis, parašytas 1967 m.) yra seksualinės revoliucijos apoteozė, ir pirmoji strofa yra glaustas šios revoliucijos compte rendu. Tačiau pačiam Larkinui septintasis dešimtmetis buvo tiesiog per vėlu, ir tai jis atvirai konstatuoja eilėraštyje „Annus Mirabilis“: Sexual intercourse began / In nineteen sixty-three / (which was rather late for me). Visą gyvenimą Larkinui lytiniai santykiai liko kažkas siaubinga ir nesuvokiama, sakytum, kažkas paprasčiausiai nepateisinama, mažų mažiausiai – gėdinga, tačiau ne ką mažiau neišvengiama. Kaip ir Kafką, Larkiną baugino fizinis suartėjimas, kaip Kafka Felicę Bauer, taip ir Larkinas savąją gyvenimo meilę (?) Monicą Jones vedė iš proto rašydamas kankinančius laiškus. Larkino meilužei galop pakriko nervai ir senatvėje ji susirgo demencija. Kartą jis yra sakęs, kad užsiimti seksu – tai tas pats, kas prašyti kito, kad padėtų išsišnirpšti nosį. Taip, sekso klausimu jis vis dėlto lieka ciniškas kaip Diogenas. Ką čia bandysi slėpti ar teisinti – Larkinas taip pat buvo mizoginas.

Taip, šiamtreti jam buvo per vėlu. Tačiau rojus egzistuoja kitiems, tegu ir ne jam.

Kunigas yra „tikroji čandala“, kaip rašė Nietzsche. Tačiau kitaip nei Nietzsche, raginęs kunigą marinti badu ir „tremti į kokią nors dykumą“, Larkinas ištremia kunigą ir visą jo šutvę į rojų, nes net ir tie, kurie siekia troškimą konvertuoti į resentimentą, vieną dieną pajus skrydį, nes net ir celibatinė mašina yra troškimo mašina, tik tiek, kad libido, pats savaime indiferentiškas (troškimas neturi objektų, jis netrokšta a arba b, jis trokšta, ir tiek), kartais tampa paranojine ir reakcionieriška „socialine libidine investicija“ (Deleuze’o terminas).

Žmogaus protas turi nuostabią savybę – sugebėjimą „atsijungti“. Tarkim, esate priverstas būti viename kambaryje su įkyriu pašnekovu, kuris jums bando įrodyti „savo tiesą“, kuriam net neverta bandyt pateikti argumentų, nes vis tiek nesiklausys. Ir tada jūs jo žodžių nebegirdit, jūsų mintis nuklysta kažkur toli, staiga atmintyje išnyra vaizdas upelio, prie kurio žvejojote vaikystėje… Tam tikra prasme tokie žmonės net galėtų būti laikomi likimo dovana, nes veikia kaip laidininkai jūsų meditacijai: per įkyruolius į dzenbudizmą. Kiekvienas, kam vaikystėje yra tekę nors kartą „išklausyti mišias“, puikiai prisimins šią patirtį: štai iš sakyklos jums kažką loja asketiškojo idealo kunigas, ir tada jūsų dėmesys jo žodžius ima ir paleidžia lyg gailestingas žvejys ką tik sugautą žuvį, ir jūsų akys pastebi aukštus bažnyčios langus ir gilią, bereikšmę, nieko nereikalaujančią žydrynę už jų. Tai ir yra išlaisvintas troškimas, grynoji imanencija, troškimas, kuris nieko netrokšta, kurio centras esti visur, o periferija – niekur, kuris yra begalinis, kuris nėra apibrėžiamas jo santykiu su trokštamuoju objektu ar trokštamojo objekto „stoka“.

Žinoma, būtų sunku pasakyti, kad, praėjus pusšimčiui metų nuo seksualinės revoliucijos pradžios, laisva meilė triumfavo. Šiandien jos priešas – ne vien asketiškojo idealo kunigas ar konservatyvus tėvukas, bet ir jogą praktikuojantis vadybininkas. Anot neoliberaliosios formulės – seksas = sveikata. „Sveikus“ lytinius santykius palaikantis žmogus visų pirma yra produktyvesnis. Jei konservatorių galėtume laikyti vulgariu materialistu, redukuojančiu meilės tikslą (!) į vaikų reprodukciją, tai neoliberalą galime pavadinti ne mažiau vulgariu idealistu, „transcenduojančiu“ reprodukciją į idealiąją kapitalo sferą. Ir kartais iš tiesų sunku suprasti išgirdus kieno nors žodžius: „Vakar mylėjausi keturis kartus“, kai mylimųjų naktis, net ir tokia kaip Sokrato ir Alkibiado, turėtų būti suvokta kaip singuliari meilės steigtis.

___

* Mano laisvas vertimas. Originalas: Poor pensive lover, in this place / Would frig upon his mother’s face, ir toliau: Whence rows of mandrakes tall did rise / Whose lewd tops fucked the very skies (iš eilėraščio „A Ramble in St. James’s Park“).