Neturint mesijo komplekso

Debiutai

MANTAS BALAKAUSKAS – jaunosios kartos kūrėjas, aktyviai besireiškiantis Lietuvos poezijos ringe. Su poetu maištininku nedaugžodžiaudami kalbamės apie kūrybą, dievą, Lietuvos metafizinę būklę ir kitus neaiškius dalykus.

– Sveikas, Mantai. Kaip manai, kodėl pakviečiau tave duoti interviu „Šiaurės Atėnams“?

– Šiaip tai pats pasiprašiau, bet, matyt, yra ir kitų priežasčių.

– Pasirinkau pokalbiui tave ir dėl to, kad dar nesi išleidęs knygos, vadinasi, turėtum spinduliuoti jaunatvišką erzelį ir entuziazmą, turėtum norėti pertvarkyti esamą poetinę santvarką, hierarchiją.

– Nemanau, kad yra ką pertvarkyti, turbūt kūrybos ratuose sukuosi pakankamai, kad tai suprasčiau. Jaunatviško erzelio kaip ir nėra. Kiek knygų dūla lentynose? Labai daug. Gal tai suvokiau ankstokai, tad didelio entuziazmo leisti vien dėl leidimo nejaučiu.

– Ne paslaptis, kad nemažai jaunųjų kūrėjų yra susiskaldę į skirtingas stovyklas (tave irgi priskirčiau vienai): egzistuoja romantikai, postmodernistai, maištininkai, „dievakalbiai“. Vienų požiūris į kitus dažniausiai, o gal ir visada – ironiškas. Kaip manai, kokių pasekmių mūsų kartos kūrybai tai gali turėti?

– Supanašėjimas ir visiškas savo balso atsisakymas – praradimas, kai jau išbandyta formulė yra lengviausias kelias į vadinamąją sėkmę. O dėl manęs, tai už jokių barikadų nesislapstau, jei bendrauju su tam tikrais asmenimis, nereiškia, kad kartu statom užkardas. Žinoma, grupuočių sunku išvengti, nes natūralu bendrauti su tais, kurie tau arčiau širdies. Visi yra tam tikra prasme teisūs.

– Ar tiki dieviška kūrėjo lemtimi, prigimtimi?

– Aš netikiu kūrėju, tad visa kita tampa nelabai svarbu.

– Ganėtinai keista, dauguma poetų – vienokie ar kitokie teistai ar bent neapsisprendę.

– Gal neturiu mesijo komplekso, būdingo „kūrėjams“.

– Tavo poezija pasižymi atkaklumu, nuožmumu. Kuriuos autorius išskirtum kaip įkvėpėjus, autoritetus? Galbūt priskiri save neobytnikams?

– Stevenas Bernsteinas-Jesse, Allenas Ginsbergas, Vytautas Bložė, Paulius Širvys, Tadeuszas Rożewiczius ir dauguma kitų. Kažkodėl norėjau paminėti šiuos autorius. Bytnikų pozicija man artima, tačiau nemanau, kad gali egzistuoti kažkas „neo“. Jei kam nors priklausysiu, tai jau, matyt, ne pats tai sugalvosiu. Dabar atrodo, jog tai tikrai nebus „neo“. Jei bus.

– Ko žmonėms trūksta kultūrinėje žiniasklaidoje? Jei būtum redaktorius, kokių žingsnių imtumeisi?

– Gal kvailai skambės, bet trūksta tiesos, kaip ir visur aplink. Jei būčiau redaktorius, nenusileisčiau ir tiek. Na, bet kai kalbi iš šalies, visa atrodo labai paprasta keisti ir griauti.

– O kaip žinoti, kur tiesa, kur melas?

– Sudėtinga, bet, matyt, yra universalūs dalykai, kurie niekada nesikeičia, bet dažnai yra paminami, tad, matyt, juos reikia paleisti į laisvę ir galiausiai pasirodys, kas yra kas.

– Pats neseniai atsakinėjau į interviu klausimą, ar poezija be maišto gali būti poezija. Kaip atsakytum į šį iš pirmo žvilgsnio paprastą klausimą?

– Poezija dabar ypač yra ir turi būti maištas, bet ar to maišto kam nors reikia, nežinau. Geriausi dalykai kyla iš pasipriešinimo, kad ir koks kvailas ar beprasmis jis kartais atrodytų.

– Gal turi mėgstamiausią eilėraštį, kurį deklamuoji šaltais rudens vakarais susisupęs į antklodę?

– Hmmm. Neturiu, bet kas nors iš Rudoko arba Parulskio.

– Kurį poetinį renginį Lietuvoje labiausiai vertini?

– Visi yra be proto nuobodūs, tačiau būtini.

– O tuo tarpu ir PDR’as artėja. Ar pasirengęs skinti laurus?

– Juokingas klausimas. Jei jie ką nors keistų, tada taip, bet nekeičia.

– Apie ką niekada nerašytum?

– Kad apie viską rašyčiau, jei jausčiau poreikį ir žinočiau, kaip tai išreikšti. Dažnai nežinau kaip, todėl ir nerašau, bet temų, kurios būtų tabu, neturiu.

Kalbėjosi Marius Plečkaitis

satenai.lt