Ką padarė Amalekas…

VYGANTAS VAREIKIS

Nuo 1994 metų Lietuvos Vyriausybės nutarimu rugsėjo 23 diena yra minima kaip Žydų genocido diena. Tą 1943 metų dieną nacistai ir jų pagalbininkai likvidavo Vilniaus getą. Jis yra tapęs ne tik žydų kančios, bet ir moralinio pasipriešinimo simboliu. Nors kartais teigiama, kad Vilniaus geto likvidavimas ir Vilniaus žydų bendruomenės sunaikinimas žymi velniško Hitlerio plano įgyvendinimą, dar tebegyvavo Kauno getas – jį nacistai sunaikino 1944 metų liepą, o likusius gyvuosius išgabeno į Dachau ir Štuthofą. Taigi ši minėtina data yra kiek dirbtinė, o ir atsirado ji ne tiek dėl moralinės atsakomybės įsisąmoninimo, kiek dėl politinių aplinkybių kilus tarptautiniam skandalui po

Vaizdas į Palestiną nuo Nebo (Mozės) kalno. Autoriaus nuotrauka

Stepheno Kinzerio straipsnio „The New York Times“ apie žydšaudžius, kurie pateko į Lietuvos Respublikos reabilituotų asmenų sąrašą. Paskui įvyko prezidento Algirdo Brazausko vizitas į Izraelį ir atsiprašymas už kai kurių tautiečių įvykdytus baisius nusikaltimus. Šis žingsnis nevienareikšmiškai buvo sutiktas Lietuvos visuomenėje (plačiai paplitęs klausimas – „Kas atsiprašys lietuvių tautos?“ – nėra nei moralus, nei krikščioniškas), o ir pats atsiprašymas tradicinio judaizmo požiūriu yra beprasmis. Vien tik visagalis Dievas žino žmogaus poelgių (taip pat ir nusikaltimų) svorį ir vien tik jis gali juos įvertinti. Ką gali žmogus – tai atlyginti padarytą skriaudą. Gyvybės nebesugrąžinsi, bet galima atlyginti nuostolius už pasisavintą turtą.

Radikaliausiu požiūriu, kaltė tų tautiečių, kurie 1941–1944 metais žudė buvusius savo šalies piliečius, krinta ne tik ant jų, bet ir ant jų palikuonių, nes Dievas yra „skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta“ (Iš 20, 5–6). Kas dar abejoja, kad Holokaustas buvo visiškas Dievo atmetimas? Holokaustas Lietuvai reiškė ne tik fizinį žydų bendruomenės sunaikinimą, bet ir nemažas politines komplikacijas ateityje tarp žydų ir lietuvių organizacijų emigracijoje ar tarp Izraelio, žydų lobistų JAV ir atsikūrusios Lietuvos. O viskas galėjo būti ir kitaip.

1929 metais lietuvių keliautojas Antanas Poška ir žurnalistas Matas Šalčius susirengė į kelionę motociklu po Artimuosius Rytus ir Indiją. Egipte ir arabų gyvenamoje Gazoje jie buvo sutinkami ne visada draugiškai, o kartais ir apmėtomi akmenimis, tačiau įvažiavus į Palestiną vaizdas pasikeitė.

Poška aprašė, kaip Tel Avive „ant mūsų švarkų išsiūta tautinių spalvų juostelė darė tikrus stebuklus. Vieni pribėgę skaito: Kaunas–Kairas–Kalkuta, kiti grūsdamiesi iš visų pusių apipila klausimais ir sveikinimais.

– Laba diena! Ar jūs iš Lietuvos?

– Ar ponai iš Kauno?

– Kas girdėti mūsų tėvynėj?

– Kaip jums patinka Palestina? – Ir taip toliau.“¹

Tuomet dar provincialaus Tel Avivo, kurio net nepalyginsi su šiandieniniu megapoliu, gatvėse lietuviškai buvo galima susikalbėti lengviau negu tuo pačiu metu Laisvės alėjoje, kur šalia lietuvių maišėsi jidiš ir rusų kalbos. Už keleto kilometrų nuo Tel Avivo, Palestinos Litos kolonijoje, gyveno vien tik žydai iš Lietuvos – jie kalbėjo lietuviškai ir atvykusių ne iš Lietuvos neįsileisdavo. Anot Poškos, Palestinoje Lietuvos žydai atrodė panašesni ne į žydus, bet į lietuvius. O ir negalėjo būti kitaip, nes Lietuvoje žydai sionistai rengėsi naujojoje tėvynėje dirbti ir kovoti. Į Palestiną, kuriai reikėjo ne amatininkų ir krautuvininkų, bet žemdirbių, darbininkų ir inžinierių, vyko kolonistai iš Litos, pasiryžę arklu iškovoti naująją tėvynę. Bet jie nepamiršo ir senosios gimtinės. Poška po Vasario 16-osios minėjimo su žydų jaunuoliais pažymėjo: „Jie išaugo tikroje lietuviškoje dvasioje, jie matė gražiausius mūsų tautinio užsidegimo metus. Ir jų širdyje dar yra išlikusių brangių atsiminimų apie Lietuvą, savo pirmąją tėvynę, kur jie augo, žaidė, kur jų jausmai tarpo, kur prabėgo gražiausios kūdikystės ir jaunystės dienos. Jie ilgisi lygių Lietuvos pievų ar jos laukuose skambančių dainų…“²

Nuo seno žydų kvartalai Vilniuje, Kaune ar Šiauliuose ir miesteliai, štetliai, Žemaitijoje buvo integrali Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio dalis, o per laiką Lietuvoje susiformavo didelis hebrajų kalbos mokyklų, gimnazijų, mokytojų seminarijų ir žymiausių pasaulyje Talmudo mokyklų skaičius. Nenuostabu, kad po Palestinos Lietuva buvo laikoma šalimi, kurioje hebrajų kalba ir kultūra pasiekė ypatingų laimėjimų. Telšių ješiva buvo pasaulinio lygio žydų mokslo institucija, rengianti rabinus ir Šv. Rašto mokovus Amerikai, Europai ir Palestinai. Ar daug kas žino faktą, kad pasaulio žydų pastangomis Telšių ješivos mokiniai iš sovietų okupuotos Lietuvos 1941 metais per Sibirą ir Japoniją buvo išgabenti į Ameriką ir Klivlande atkūrė Telšių ješivą? Geriausios žydų religinės mokyklos buvo įsikūrusios ne tik Telšiuose, bet ir Panevėžyje bei Vilijampolėje (Slabodkoje), kuri dėl didelių nuopelnų Talmudo studijoms buvo praminta ješivų motina (Em hajšivot).

Žydų religinė tradicija ir religinis švietimas buvo svarbu žydams ortodoksams, bet ir sionistams Lietuva buvo ne mažiau svarbi vieta. Jeruzalėje abiem lietuvių keliautojams vienas sionistų lyderis gyrė Lietuvą, be kurios vargu ar būtų buvusi įkurta Palestina, nes Lietuva ir ypač sostinė Vilnius buvo sionistų ramstis ir hebrajų mokslo židinys, o „nė vieno krašto žydai nėra tokie patvarūs, tokie darbštūs ir taip susipratę tautiškai kaip Lietuvos“.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje pradėjo klostytis tam tikras žydų ir lietuvių sugyvenimas, kilęs iš bendrų politinių siekių 1919 metais. Žydai buvo suinteresuoti Lietuvos (Litos), kurioje tikėjosi įgyti plačias pilietines teises, valstybingumu. Iš pradžių Lietuvos valdžia leido egzistuoti plačiai žydų tautinei autonomijai, Vyriausybėje buvo net žydų reikalų ministro postas. Tiesa, vėliau padėtis pasikeitė, žydų teisės buvo pradėtos riboti, autonomija tapo fikcija, bet kultūrinis savarankiškumas liko, o Smetonos valdžia stengėsi riboti antisemitizmo apraiškas, kurios suaktyvėjo Lietuvos visuomenėje ketvirtajame dešimtmetyje.

Paskui viskas išnyko. Ne stebuklingu būdu, žinoma. Žydai Lietuvoje buvo pradėti naikinti ne tik dėl planingos nacių politikos, bet ir aktyvių vietinių žudikų, kurių kaltės ne visi šiandien linkę pripažinti. Santykius keitė ir sovietų okupacijos sukeltos pasekmės, tačiau svarbiausia buvo tai, kad į paviršių iškilo žemiausių instinktų skatinamos žmogiškosios būtybės. Kas karo metais vyko Lietuvoje, Kauno ir Vilniaus getuose, žinome iš mokslinių publikacijų, dokumentų rinkinių ir išlikusių geto kalinių atsiminimų. Kruvinų įvykių fone pasitaikydavo užuojautos, kurią dažniausiai skatindavo katalikiškojo auklėjimo savastis. Taip išsamus Avrahamo Tory dienoraštis, bylojantis apie žydų kančias Kauno gete, išliko pačiais sunkiausiais laikais žydus palaikiusio garbingo žmogaus kunigo kanauninko Vytauto Vaičkaus dėka. „Mūsų kūnuose dar plazda gyvybė ir sielos dar pajėgia raudoti, tačiau laikas nelaukia. Todėl aš atėjau su paskutiniuoju prašymu: mirus paskutiniajam žydui Lietuvos žemėje jis, kanauninkas Vaičkus, bus vienintelis žmogus, žinantis, kur ieškoti mano užrašų, ir turintis juos įteikti asmeniui, kuris po karo vadovaus žydų bendruomenei. Tai istorinė misija; ją atlikti įpareigoja pralietas žydų kraujas“, – sakė Tory susitikime su Vaičkumi.³

Bet šiame dienoraštyje yra užfiksuoti ir kitokie žodžiai, skirti lietuviams. 1943 metų lapkričio 11 dieną Kauno geto judenrato vadovas Elhananas Elkesas vaikams paliko laišką-testamentą, kuriame rašė: „Abudu atminkite, ką mums padarė Amalekas. Atminkite ir neatleiskite iki pat savo dienų pabaigos. Šį atminimą perduokite ateities kartoms kaip šventą testamentą […]. Lietuvos žemė yra permirkusi mūsų krauju, pralietu pačių lietuvių rankomis; lietuvių, su kuriais šimtus metų gyvenome kartu ir kuriems visomis jėgomis padėjome siekti jų tautinės nepriklausomybės. Lietuviai paskutiniosiomis 1941 metų birželio dienomis šiurpiais ir barbariškais būdais nužudė septynis tūkstančius mūsų brolių ir seserų. Ne kas kitas, o jie patys vykdydami vokiečių įsakymus sunaikino ištisas bendruomenes. Jie su ypatingu pasitenkinimu krėtė rūsius ir šulinius, laukus ir miškus ieškodami pasislėpusiųjų ir perduodavo juos „vyresnybei“. Niekada neturėkite jokių reikalų su jais; jie ir jų vaikai prakeikti amžiams.“⁴ Koks didžiulis skirtumas tarp to, ką pamatė ir iš Lietuvos žydų Palestinoje išgirdo Antanas Poška ir kokia tarpusavio santykių bedugnė buvo iškasta tarp lietuvių ir žydų Lietuvoje ir už jos ribų!

Po Antrojo pasaulinio karo žydų valstybė atsirado ir buvo apginta pačių žydų pastangomis, o Lietuvos valstybingumui atkurti prireikė keleto dešimtmečių. Šiandien išlikę žydų tradicijos kraštovaizdžio likučiai (sinagogos, getų ribos ar mokyklos) labiau byloja apie nusikaltimą – kitados didelės bendruomenės sunaikinimą.

Dažnai kalbama apie praeities procesų reliatyvizmą, sakoma, kad tada buvo susiformavusios tokios istorinės sąlygos, sovietų okupaciją ir trėmimus pakeitė vokiečių įsiveržimas ir taip toliau. Sakoma, kad tokie buvo laikai. Laikai yra tokie, kokius mes juos padarome.

___

¹ Antanas Poška, Judėjos slėniais ir aukštumomis, Vilnius, 1996, p. 62.
² Ten pat, p. 63.
³ Avraham Tory, Kauno getas: diena po dienos, Vilnius, 2000, p. 450.
⁴ Ten pat, p. 511–512.