Išprotėjusio bibliotekos lankytojo logika: pavogei knygą – parašyk naują

RoPė

Vėlavimas pačiu laiku

pasaulio bibliotekos

numirė iš

nuobodulio

nuo tokių kaip tu.

Charles Bukowski

Manjana. Visi vėluoja. Vėluoja pasaulio pabaiga. Vėluoja atlyginimai. Vėluoja moterims. Gimdamas pusdienį atsilikau nuo grafiko (kažkaip nujaučiu, kad nespėsiu ir mirti). Šiuo metu vėluoju grąžinti knygas. Pirmąsyk įkliuvau devyniolikos – dėl „Dar penkių minučių nakties“. Tada pritrūko vienos nakties, kad su visais blizgučiais paimčiau šį „sutenerio“ K. Navako parūpintą laimikį – lietuvių meilės lyriką (nėra taip blogai, kaip skamba). Nukentėjusieji galėjo prisiteisti iš manęs dešimt centų, bet pagailėjo romantiko. Matyt, bibliotekos finansinė pwadėtis pavydėtina. Knyggraužiams nuolaidžiaujama, kad tik skaitytų, kad tik neišnyktų ši neįkainojama rūšis, prisitaikoma prie visų jų ydų: itin lėto skaitymo, maisto trupinimo į knygą ar kleptomanijos.

Nurimus aistroms po pirmojo karto, norėdamas išsiaiškinti, ar mano oda dar praleidžia poeziją, dvi dienas nelegaliai atlikinėjau bandymus su B. Gruszkos-Zych „Miegu su tavimi po oda“. Už viršvalandžius mokėti nereikėjo, kaip ir anksčiau – tik šypsena ir malonus aptarnavimas. Vėliau pietietiškai nesiskubindamas tris dienas nesugebėjau pasakyti „gana“ Gruzijos poetų svetingumui. Dievaži, nedaug trūko, kad antologiją išsigabenčiau į Tbilisį. Galiausiai štai iki ko nusigyvenom – šešias dienas slepiu knygą (neišduosiu pavadinimo, nes, galbūt seniai ją užsisakę, dabar mane keikiat). Spaudos draudimo metas. Užteks, septintąją dieną ketinu ilsėtis. Tikrasis XXI amžiaus knygnešys atrodo taip: kepurė, primenanti po žindymo nutįsusią krūtį, pusę veido dengiantis šalikas, tamsūs akiniai tigriniais rėmeliais, pederastkė, uggsai – keliais šliaužiu prie knygų muitinės posto. Apsižvalgau, ar niekas nesekė. Šnabždu:

– Garbė Johannui Gutenbergui. Aš nusidėjau. Meldžiu, neekskomunikuokite. Aš senas klientas. Nuo kitų rinkimų būsiu politikas – nenoriu dėmių bibliografijoje. Sumokėsiu. Sakykite kiek? Kokia valiuta? Litais (pagal baudos dydį – centais) ar eilėraščiais?

– Nieko baisaus. Išpažinties vėluojate tik šešias dienas.

– Nieko baisaus?! Per šešias dienas anksčiau pasaulį sukurdavo. Ne patį kokybiškiausią, bet kentėti galima. O juk tais laikais net nebuvo kompiuterių! Gal ta knyga kažkam gyvenimą pakeitus būtų: parėmus svyruojantį stalą, nemigą nutraukus, pravertus kaip tualetinis popierius ar kuras židiniui!

– Nešūkaukite – trukdote skaitantiems lankytojams. Pats pasidavėte. Be to, jūs vienintelis skolinatės knygas iš poezijos skyriaus – voratinklius lentynose išvalote. Ką nors imsite?

– Į dangų? Ne, keliausiu vienas.

– Deja, pavėlavote. Vietų liko tik pragare.

– Tada kaip visada.

Ne pirmos jaunystės bibliotekininkė, gotė juodomis lūpomis, atnešė Ch. Bukowskį ir atvertė 169 puslapį – „Pragaras skirtas vienišiems“.

Nelengvas būdas palengvinti lentyną

Ir kitais būdais reklamuoju savo knygas. Pavyzdžiui, rengiu skaitymus, dedu į internetą pasirašytus egzempliorius, parašau į „Amazon“ savo knygų recenzijas, Vikipedijoj atnaujinu savo aprašymą, nuolat pasiimu jų iš vietinių bibliotekų, kad atrodytų populiaresnės, arba…

Allessandro Gallenzi („Bestseleris“)

Aplankiau savo knygą bibliotekoje. Svajojantys išleisti panašų skaitalą entuziastingai suskubs paklausti, koks jausmas. Turbūt kaip vėžininkui spoksoti į pašalintą auglį stiklainyje arba gyvatei į savo išnarų kolekciją. Tikiuosi, kad nesate nei vienas, nei kitas, tad verčiau įsivaizduokite biblioteką kaip banką, kuriame saugomos kamieninės ląstelės. Deja, man net ir su asmenine virkštele nepavyko atnaujinti audinių, atsakingų už pastaruoju metu pašlijusį savimeilės hormono išsiskyrimą. Tiražas iššluotas (mama, prisipažink, čia tavo darbas?), lyg ir nėra kuo skųstis, bet knygas besiskolinančių ir vagiančių valdos – nauja rinka. Bibliotekoje daugiau kliūčių: reti egzemplioriai, moksleivių privalomajam skaitymui užduotos senienos, o ir paprasčiausiai pasiklydę leidinių gausoje lankytojai neprisikas iki „Dviviečio kūno“ lentynos. Be to, vartotojų grupė čia kita – taupi arba neturinti pinigų šopingui knygynuose ir Knygų mugėje. Literatūros pasaulio rinkodaros vadovas „Lengvas būdas tapti perkamu poetu“ gali ir neišgelbėti.

Jei jau prakalbome apie ataugas ir išaugas, tai prisiminiau šį 80 puslapių sveriantį androginą, narciziško jaunuolio ir eilinės kalės eiliakalystės vaisių, tarsi potencialią vaikų namų žvaigždę. Autorius, eiliakal(in)ys tėvas, sugrįžo pas kūrinį, kad paspartintų jo paėmimą į jaukius namus (su geru apšvietimu ir popieriui nekenksmingu drėgmės kiekiu), įvaikinimą. Tikrinau higieną: ar nėra žymių nuo riebaluotų pirštų, ar puslapiai nesulipę, ar bybių nepripiešta. Prieš gerą pusmetį sulaukiau (tikiuosi) supainioto skambučio iš Pasvalio rajono darželio, tvirtinančio, kad sūnui „Pelėdžiukų“ ar kokioje kitoje grupėje šiemet vietos neatsirado. Bibliotekoje mano vaikas taip pat vos telpa. Be spaudimo būti patraukliam potencialiems globėjams, jis dar patiria tiesioginį slėgį iš didesnių ir vyresnių kaimynų – Pogrebnojaus ir Poškų veikalų. Mano palikuonys diskriminuojami! Ar tik ne dėl juodos viršelio spalvos? Skaudu, bet į kvartalą atsikraustęs juodis smukdo greta įsikūrusiųjų prestižą. Laimei, pavyko šiek tiek ištraukti iš lentynos, to kieto ir nepatogaus gulto, gilumos. Tegul mėgaujasi jei ne šlovės, tai bent saulės spinduliais. Tegul demonstruoja lankytojams stangrias briauneles, kaip tranzuotoja iš po sijono apnuogintą koją. Tik neapsigaukite gailesčiui sukelti skirtais anoreksiniu skeletu, pajuodavusiomis akimis ar įdubusiais skruostikauliais – kietviršis ir aukso spalvos raidės prie pigių skirtukų nedera.

Įsimintinas rašytojo kūdikio asmens kodas toks pat svarbus kaip ir vardinis numeris prabangiam automobiliui. Kiek kainuotų dabartinį Po-254 transformuoti, pavyzdžiui, į Po-666? Kita vertus, gražūs skaičiukai neištemps prasčiokiško tėvavardžio. Slapyvardis atsieitų pigiau ir gal net sukeltų stipresnį efektą už daug popierizmo reikalaujantį pavardės keitimą į Gedą ar Rokfelerį. ViduRinis Maironio Pirštas? Ne, dar netyčia nukiš kur prie Maironio… Raidiškai derantys inicialai? Bėda ta, kad, kaip rašo Kunčinas „Tūloje“, iš pirmųjų vardo ir pavardės raidžių nesunku supainioti net Bernardą Brazdžionį su Brigitte Bardot. Išvydus R. P., man taip pat pirmiau į galvą ateina Rolandas Paksas, Robertas Plantas, Romanas Polanskis ar net R. I. P. Tad gal anagrama taptų bilietu į literatūrinį elitą? Štai, Jimas Morrisonas, sukeitęs vietomis vardo ir pavardės raides, virto Mr. Mojo Risin’. Viskas, ką man išėjo nuveikti su r o k a s p o v i l i u s, yra: Kas Siuvo Ropli, Pliko Su Vorais ir Kiss Our Oval Pi. Jei nebūtų tiek poetų pavarde Burokas, rinkčiausi skambią sudėtinę pravardę Rokas Burokas. Kad ir kaip prieštarautų darželio laikų kolegos, paieškokime trumpesnių pavyzdžių: Henkas, Bukas, Bono, Baras, RoRa. RoPo? Primena kaukėto meksikiečio imtynininko pseudonimą. Be to, raidžių junginys Po jau kaip ir rezervuotas Li Po, teletabio ir Edgaro Allano Poe. RoPė? RoPė. Ne burokas, bet vis šakniavaisis. Visai galima išrauti senąją tapatybę su nekilmingomis šaknimis. Tuo labiau kad į mano knygos pristatymą nemokamai pavalgyti, išgerti ir išdalinti nuo rinkimų užsilikusių kalendoriukų atėjo keletas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos narių. Juk Rolandas Rastauskas feisbuke siautėja kaip Roland Rostowski. Pasivadinęs Roch Pawlowski, galėčiau jaustis užtikrintai ne tik Vilniaus bibliotekose, bet ir vienoje kitoje sostinės rinkimų apygardoje.

Deja, Wilno dar buvo toli, kai šalia Kauno viešosios bibliotekos esančioje ąžuolų paunksnėje vartydamas RoRos „Bermudų trikampį“ bandžiau išsiaiškinti mistinę pravardės paslaptį – kas paskandina kasdienius skaitytojų rūpesčius ir sustabdo laiką bekrantėje Rastausko minčių jūroje? Garsėjantis lapų šlamėjimas liudijo kažką artėjant iš nugaros. Užpuls silpnumo akimirką, pamaniau, kai vedamas motiniško instinkto glaudžiau svetimus 300 puslapių prie krūtinės ir kvailai iškėliau jų saugumą pirma savo. Netikras teRoRas! Tai tik mergina prisėdusi ant vieno iš puslankiu išdėstytų suoliukų. Beveik užpakaliu į mane. Kažką žymėjosi ir braukė užrašų knygutėje, matyt, pildė mėnesinių kalendorių ar rašė eilėraščius. Keletą kartų pravėręs burną, bet tesugebėjęs išleisti orą, galų gale sukaupiau drąsą ir išlemenau kažką panašaus į priekaištą, kad nemandagu sėdėti į žmogų nugara. Ji atsisuko ir… Na, paprastai tariant, iš priekio raštininkė nebuvo tokia patraukli, kad sukurčiau įmantrų įvykių tęsinį, kuris baigtųsi kur nors po ąžuolu. Tačiau nebuvo ir tokia atstumianti, kad norėdamas išgauti iš jūsų veidų kraštutines grimasas aprašinėčiau ją ištisą pastraipą. Į visatos velenus įsivėlė klaida. Prasiplėtė visatos akiratis, ji tapo postmoderniste – iškraipė klasikinį scenarijų. Tikinau save, kad tąryt koją padėjau ne ant tos pėsčiųjų perėjos juostelės arba autobuse tik iš trečio karto pasižymėjau nuolatinį bilietą, taip sukeldamas drugio efektą ir pakeisdamas būsimos sėdinčiosios fenotipą. Žiūrint į ją, nebent rugio efektas galėjo išplėsti mano vyzdžius iki ribos, kai defektai netenka reikšmės. Filme mergina būtų buvusi graži ir vardu, tarkime, AuRoRa. Dabar, užuot rašęs, kaip Marius Jampolskis nerčiau į AuRoRos pasąmonę ir kūną, šuniuko stiliumi skrosčiau jutimų netekimo rezervuaro (sensory deprivation tank) vandenis tarsi Rūta Meilutytė (biografų dėmesiui, Rūta su Marium kaip ir aš mokėsi Milikonių vidurinėje, tad panardintas į skystį jaučiuosi neprastai). Deja, aistros ρ (ro) ore buvo nepakankamas, o dievas Ra neužsiundė saulės spindulių ant jos (na, gerai, ir mano) veido spuogų.

Kaip jau sakiau, jei visatoje nebūtų įsivėlęs eRoRas, tai RoRa būtų gimęs Bora Boroje, o man nereikėtų jūsų kankinti tokiomis nevykusiomis esė, kurių neišgelbėja net epigrafai.

P. S. Jei perskaitėte šį tekstą ir esate bibliotekos darbuotoja, tai žinokite – parašiau jį tam, kad gautu honoraru galėčiau padengti augančius delspinigius už knygas, kurias buvau, esu arba būsiu skolingas.