Iš kankinių kalvos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ
Many ir vėl plaka berniuko širdis ir kai ji plaka, reikia keiktis, daugiau nesikeikiu niekados, tik tada, kai jis kala į mane savo smaigus, varo savo bandas, riša karves. Rimbaud oponentas, kuris viską metęs eis auginti karvių ir krauti šieno. Tik kur eis? Į pievas, lankas, į paveikslus ir filmus? Bet kuriuo atveju man jo gaila, taip pat man gaila ir damos su šermuonėliu, kurie niekuomet neiššoks iš paveikslo.
Šalin tas karves, jos gali gyventi bet kur – lankose, paveiksluose, filmuose, reksuose ir kadriliuose, o mano veikėjai ne, jie kankinių kalvoj. Jie gali gyventi kokiam nors viduj arba lauke. Tarp sienų, mėnesienų. Ne, geriau viduj, nes viduj yra kažkokie daiktai ir tai jų specialybė – durys, langai, sofos ir kilimai. Durų ten tiek, kiek reikia, ir jie rėkia tiek kartų, kiek reikia, ir myli tiek kartų, kiek reikia. Naktį jiems sapnuojasi peiliai kaulinėmis kriaunomis ir purūs kilimai, kuriuos norėtų įsigyti. Juk tam jie ir ėjo miegoti, kad vaikščiotų plonais drabužiais ir grožėtųsi kilimais.
Turiu nemažai prisiminimų apie juos ir visados gailiuosi, kai turiu prisiminimų ne apie save. Aš nieko negaliu apie juos manyti, apie juos mano kiti, o kitų turi būti. Kokiame nors viduj arba lauke. Tegul jie ir kalba, taip, taip mano ir sako jis, ji. Taip mano kaltė ir panaikinta.
Šunys neturėjo loti ir nelojo. Plėšikai neturėjo vaikščioti ir nevaikščiojo.
Pirmiausia žaliosios durys, paskui laiptai – laiptai neturėjo būti iškloti kilimais ir nebuvo. Viršuje trejos durys, toliau turėjo būti dar dvylika durų ir buvo. Visos kairiosios, nes dešinėje durų nebuvo.
Toliau išdžiūva plaukai ir padai, toliau ir biustas ant stalo, kurs turėtų puošti visus kaminus, tegu eina tas biustas ant trijų namų, kaminų, tegul suka savo sukučius, arkliukus, biustukus, tegul kaminai ir namai įsimauna vienas į kitą kaip matrioškos, kaip kiniškos dėželės. Ir vėl duota šakų, ašakų, kaminų, nagų, ragų, daiginkis paskutinius dantis, valykis nagus, ragus, šakas, ašakas. Šitas subnuomojamas gyvenimas turėtų būti
Lauren E. Simonutti nuotrauka
dozuojamas kaip nuodai. Jis kviečia ateit ant kitų grindų, neturėčiau šakų, ašakų, viską dengtų kutai, apklotai, būčiau stikliniais nagais, rėmais, taip eičiau jo skardinėn vonion ir prisileisčiau vandens, būčiau nei iš, nei už, nei į, tarčiau savo žodelius, mano lietuviškus – nei šen, nei ten. Taip eičiau kasryt per dvylika auksinių tiltų, rožės, vazos ir kutai augtų iš kaminų, o naktim per miegus kalbėčiau kaip porcelianinis puodelis, juokčiausi kaip krištolas, baldai būtų geri, ganėtinai stalų, kėdžių, stalčių, kaip reta daug lėkščių, stalo įrankių ir pakabų.
Toliau stabtelsi šalia vitrinos, stikle pasitikrinsi, ar tu vis dar vazaodė. Taip – atsakys stiklas, ir tu išsyk panorėsi to keistaformio samovaro ir jis tavęs panorės. Ir tu atsibusi, nes miegojai ir jau miegodama pradėjai norėti žvangaus samovaro.
Štai ką tu tada veiksi. Niekur neisi, nes plaukai nespės išdžiūti, veidrodyje pasitikrinsi, ar tu vis dar vazaodė. Ne – atsakys veidrodis, ir tu pyksi, kad tu ne gintaras, ne žibutė, ne samovaras. Pripratus aš prie samovarų, žibučių kaip prie savo suknelių. Tinka man samovarai per liemenį, žibutės per pečius, gintaras mažiau, visada per mažai geltonas, bet vis tiek. Kaimynė visada sakydavo: „Apsisuk, vaikeli, apsisuk, labai panaši į žibutę. Iš tikrųjų – žibutės kopija.“ Jei kas nors mane apsodintų medžiais ir palytų, tikrai pražysčiau.
Toliau tu visur eisi, visur lis ir visi staliukai bus užimti, nes visi norės, kad lytų į jų kavas ir sriubas. Ši kava – tai gamta, ir laikraštis, kuris išpleiktas ant stalo, – gamta. Paragavau tos kavos ir jos skonis buvo kaip kavos, viena ponia sako, kad kava yra tokia, kaip aš sakau. Laikraštis irgi. Paskui skambinsi į visus kampus ir visi atsilieps, visada atsiliepia, kai šauki gražiais žodžiais, pasakysi mačiusi samovarą ir gėrusi kavos. Kviesi prie kampo, visada ateina, kai kvieti kaip į karą.
Jis ateis prie to kampo, ims tos kavos, dangus kris į kavą, žiūrės mane kaip čekišką filmą su bretoniškais subtitrais, duos tas kriaukleles, kurias buvau užsakius, sakė, negerų spalvų, imsiu tas kriaukleles, neturėdama stalo ir stalčių, kur jas susidėti. Žinojo, kad neturiu, bet nieko nesakė, bijojo van Gogho, Cézanne’o ir Arpo, kodėl Arpo, nežinau, bijojo to žodžio, tas žodis primena pusarkes, tik pusiau pamatytas arkas, sakau, kad visos arkos yra tokios, kaip jis sako. Važiavom, klausėmės radijo apie Šekspyro storulį Falstafą, sakė, gerai mums vis tiek – sulyti, pavargę, bet liekni. Jo kaimynė alžyrietė visada sakydavo: „Apsisuk, vaikeli, apsisuk, tu plonas kaip pagaliukas.“ Jei man apsisuktų, irgi pagaliuku pavadinčiau, o paskui eičiau valyt kambarių. Gražiausias žodis buvo, aišku, Falstafas. Viena ponia sako, kad šis žodis yra kaip kiekvienas žodis. Sakoma, kad kiekvienas žodis yra toks, kaip ji sako.
Sėdėjom, aš su auksiniais batais, jis mano suk-nelės spalvos akimis, žuvį šaukštais valgėm, buvo malonu, sakė – įsipjauk pirštą, nes reik padaryti ką nors nemalonaus, kad atsimintum ilgam. Pomidorą peiliu pjausčiau atsargiai, kad tik neįsipjaučiau, ne dėl to, kad pamiršti norėčiau, dėl vampyrų. Klausiau, ar pas juos mirusieji pasiverčia vampyrais, lietuviai jais nepasiverčia niekados, sakė – retai, dažniau jais pasiverčia graikai. Džiaugiausi, bet vis tiek – vandens neturėjom, o gerti norėjo, dar pultų savo tūkstančiu burnų ir visą išgertų, žibute, samovaru ir gintaru pavirstų, vanduo viduj virtų. Bet jam negalima to sakyti. O ką jam galima sakyti? Jam galima sakyti, kad atpjautų sūrio. Ir ką manote apie sūrį tūtelėse, garstyčias stiklinaitėse? Ar išnuomotumėte butą arabams, kaukams, mergaičių chorui „Liepaitės“?
Dėl to ir kenčiu dabar, dėl tų negeros spalvos kriauklelių su smėliu viduj. Sakė, vieną dieną tas smėlis pavirs ožkos sūriu, krevetėm ir vynu. Kuo pasiverčia lietuviškas smėlis? Dvaro pienu, pieno puta, kraujo puta, lininėm kelnytėm.
