eilutės

DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS

Kas slypi tarp eilučių?

Ten ilsisi paukščių sapnai

rododendrų dainos

gal kam nors – gandrų kleketavimas.

Kas slypi aukščiau eilučių?

Tuščia, lyg vos gimusios

minčių drabužinės

ar nepradėtos tverti…

Nejau?

Ant va tos išeiginės eilutės -

ilsisi laumžirgis.

Ant to – pilkojo švarko

„Ardeola“ – markės,

jį vilkì

jausdamas visatą

šviečiant mėnuliui

čirpinant žiogams.

Net kalakutai

ir putpelės

jaučia -

iš kiekvienos mūsų

raštuotos eilutės

žvelgia Dievas.

(Žodžiai – jo rainelių piešinys – pagal supratimą,

žodžių seka – tai amžinybės pigmentas prieš šviesą.)

Dievas braukia

rankogaliais ašarą

ir dulkes nuo albumo

„žmonijos gimimas“ -

lyg neatlaidus redaktorius

rašybos ir stiliaus klaidoms

ar tėvas, išplaukęs į marias

žvejoti.

O kartais jis

pro antakius

žvalgosi kasseptintoje

savaitės eilutėje:

mato rimstančius maldininkus

po nerviūriniais skliautais

žvelgiančius į save

į kunigą ir kaimynus

linkinčius ramybės

švelniai spaudžiančius ranką.

Ramybės. Ramybės,

santarvės, o kartais

apelsinų.

Ko dar reikia žmogui –

bent vienos išeiginės eilutės,

gal dar kaklaryšio, kaklaskarės

idant leistų ramiau ir puošniau kvėpuoti.

Kasdien.