Dar du kenksmingi mitai

ANDRIUS MARTINKUS

Abiejų šių smegenų plovimo strategijų – kaip ir bet kurios agresyvios propagandos – pagrindas yra tas pats principas. Už mažos tiesos figos lapo slypi didelis melas. Pradėkime nuo visiems gerai girdėtos ir iš pažiūros visiškai nekaltos koncepcijos – „mokymosi visą gyvenimą“ mito-imperatyvo.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos interneto puslapyje rašoma: „Žinių, įgūdžių ir sąvokų, kurios įgyjamos mokykloje ar universitete, neužtenka visam gyvenimui. Mokymasis ir švietimas suteikia žmogui galimybių prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir naujų technologijų. Šiuolaikinis gyvenimas teikia daugiau galimybių ir alternatyvų, bet kartu daugiau rizikos ir netikrumo. Šitokiame socialiniame pasaulyje aukščiausios kokybės prekė yra naujausia informacija, žinios ir įgūdžiai. Žmogui turi būti sudarytos sąlygos nuolat mokytis. Jis neturės mokymosi motyvų, jeigu mokymo ir švietimo kursų turinys ir metodai neatitiks jo poreikių, o įgytos žinios ir įgūdžiai nebus vertinami darbe. Todėl švietimo ir mokymo sistemos turi keistis ir suteikti galimybes žmonėms mokytis ir šviestis.“ Parašyta gražiai, tačiau už mažos tiesos (kuri, jei ne „naujos technologijos“ – ant Anaksagoro, Tomo Akviniečio ir Friedricho Schillerio darbo stalo kompiuterio nebuvo, – būtų, tiesą sakant, elementari banalybė, nes mokytis „visą gyvenimą“ reikėjo visada) figos lapo slepiasi niūrią tikrovę gaubiantis didelis melas, savo nepadorią išvaizdą vos ne vos apreiškiantis žodžiais „prisitaikyti“, „prekė“, „keistis“. (Tuo visiškai nenoriu pasakyti, kad dauguma žmonių, viešojoje erdvėje kalbančių apie „mokymąsi visą gyvenimą“, yra vedami kokių nors kėslų. Tiesiog patys dabartinio žmogaus egzistavimo socialinis, ekonominis, politinis ir kultūrinis kontekstai verčia į ne vieną mums peršamą gražią formulę žvelgti daugiau arba mažiau atsargiai.) Visų pirma „mokymosi visą gyvenimą“ mitas-imperatyvas lyg ir suponuoja, kad gyvename unikaliais laikais, nes anksčiau mokytis „visą gyvenimą“ tarsi nereikėjo. Po Sokrato mirties jo mokinys Platonas visą likusį gyvenimą gyveno Sokrato išmintimi ir daugiau nieko neišmoko. Platono akademijoje įgytų žinių Aristoteliui užteko „visam gyvenimui“. Giotto di Bondone, Pierre’as Abelard’as ir Eloiza, Dante Alighieri, Miguelis de Cervantesas, Hieronymus Boschas, Mikalojus Kopernikas, Isaacas Newtonas, Williamas Shakespeare’as, Blaise’as Pascalis, Johannas Sebastianas Bachas, Johannas Wolfgangas Goethe, Ludwigas van Beethovenas, Alessandro Volta, Robertas ir Clara Schumannai, Fiodoras Dostojevskis, Maurice’as Ravelis, Piotras Čaikovskis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Oskaras Milašius, Sergejus Prokofjevas – „mokymosi visą gyvenimą“ mitas-imperatyvas lyg ir suponuoja, kad visi šie (apsiribojome europinės civilizacijos arealu) skirtingose epochose, skirtingose sociopolitinėse santvarkose gyvenę ir skirtingoms nacionalinėms kultūroms atstovavę žmonės nepatyrė jokios reikšmingos vidinės evoliucijos, per gyvenimą ėjo vien tik su mokykloje ar universitete įgytomis žiniomis, kitaip tariant, nesimokė „visą gyvenimą“. Akivaizdu, kad tai – netiesa. Visos minėtos ir daugybė kitų iškilių tolimos ir ne tokios tolimos praeities asmenybių tobulėjo ir mokėsi visą gyvenimą. Ir tą patį galima pasakyti ne vien apie genijus. Kuklus antikos išminčių kūrinius perrašinėjęs viduramžių vienuolis ir savo amato įgūdžius tobulinęs auksakalių cecho narys taip pat gilino žinias ir plėtojo savo profesinį pašaukimą. Taigi pirmoji „mokymosi visą gyvenimą“ mito-imperatyvo netiesa yra jo kuriamas įspūdis, kad mokymasis visą gyvenimą yra išskirtinai mūsų laikams būdingas imperatyvas, nežinomas praeities žmonėms. Tai pirmoji, bet ne didžiausia šio mito skleidžiama apgavystė.

Daug didesnis ir kenksmingesnis šio mito-imperatyvo melas slypi jo tariamai humanistinėje (žmogaus poreikių atitikimo požiūriu) orientacijoje. „Mokykis visą gyvenimą, kad galėtum patenkinti savo poreikius“, – tvirtina mitas. Ir meluoja. Iš tikrųjų „mokymosi visą gyvenimą“ koncepcijos paskirtis yra fundamentaliai antihumaniška. Ji reikalinga ne tam, kad žmogus galėtų patenkinti savo poreikius, bet tam, kad būtų sukurtas dabartinės antihumaniškos socioekonominės sistemos poreikius tenkinantis žmogus. Šiai sistemai netinka Giotto, Cervanteso, Bacho ar Čiurlionio epochų žmogus, kuris mokėsi visą gyvenimą plėtodamas savo profesinį pašaukimą. Dabartinė „mokymosi visą gyvenimą“ koncepcija suponuoja žmogaus be pašaukimo idealą, t. y. tokį žmogų, kuris, sistemos traktuojamas kaip „prekė“ („darbo jėga“, „žmogiškieji ištekliai“), pats save suvokia kaip prekę, nejaučia dėl tokio savo statuso diskomforto ir yra pasiruošęs „prisitaikyti“ prie sistemos keliamų reikalavimų bei „keistis“ – kartais net tiek, kad dar prieš pusę amžiaus gyvenę žmonės tokią jo metamorfozę palaikytų išsikraustymu iš sveiko proto. Šiuolaikinė „mokymosi visą gyvenimą“ samprata už gražių žodžių apie „žmogaus poreikių“ tenkinimą slepia nuolankų prie „rinkos poreikių“ prisitaikantį ir nuolat save pardavinėjantį vergą-kosmopolitą, kartu su milijonais kitų tokių vergų – šita amorfine biomase – judantį pasaulyje paskui pinigų srautus, kurie, aišku, neteka „natūraliai“ kaip koks Nemunas, bet yra valingai kreipiami labai konkrečių individų. („Krepšelinės“ švietimo sistemos reformos autoriai mėgo sakyti, kad „krepšelis (t. y. pinigai) juda paskui studentą“. Iš tikrųjų, aišku, yra atvirkščiai – studentas juda paskui pinigus, kuriuos tikisi uždirbti. Jei būtų kitaip, medicinos studijos nebūtų vienos iš pačių populiariausių, o Lietuvos provincijoje netrūktų medikų.) Aišku, ir dabar yra daug žmonių, kurie dirba savo profesinį pašaukimą atitinkantį darbą. Aišku, ir ankstesnėse epochose buvo nemažai žmonių, kuriems egzistuojanti socioekonominė ar politinė sistema neleido realizuoti savo pašaukimo. Jei būtų buvę kitaip, XIX a. socialistinė ir krikščioniška kapitalizmo kritika nebūtų turėjusi tiek daug darbo, nebūtų buvę nei Karlo Marxo, nei Léono Bloy. Tačiau šiandien nebūtų ir Franzo Schuberto muzikos, jei XIX a. antrojo ir trečiojo dešimtmečių Vienoje skurde gyvenęs genijus, užuot skausmingai plėtojęs savo pašaukimą, būtų nutaręs „persikvalifikuoti“ šiuolaikinio „mokymosi visą gyvenimą“ dvasia. Savo kišenę jis, ko gero, būtų papildęs – kaip papildo ją Ispanijos plantacijose dirbantys Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventai, filosofiją ar menotyrą baigę ir nekilnojamojo turto agentais tapę jauni žmonės, iš meilės pinigui, o ne žmonėms ir dėl tų pačių pinigų, o ne dėl teisingumo troškimo medicinos ir teisės studijas pasirinkę asmenys. Austrijos karūnos valdinio biurgerio Schuberto kišenė būtų buvusi pilnesnė, bet kultūra būtų patyrusi nuostolį. Galbūt nuostolį – jau ne šiame, bet amžinajame gyvenime – būtų patyręs ir pats Schubertas, kai jam tektų aiškintis Aukščiausiajam, kur užkasė jam patikėtą talentą. Laimei, kompozitorius neišsižadėjo savo pašaukimo ir – tikėkimės – prieš Kūrėją stojo su visais savo šedevrais, tarp kurių buvo ir nuostabioji „Ave Maria“ bei „Vokiškosios mišios“. Kai Bažnyčia šiandien kalba apie „pašaukimų krizę“, suprantame, kad turima omenyje norinčiųjų tapti „dvasinio luomo“ – kunigų ir vienuolių – atstovais stoka. Tačiau „pašaukimų krizė“ yra daug platesnis reiškinys, apimantis ir Ispanijos plantacijose užkastus talentus, ir iš neturėjimo kur daugiau dėtis į policiją ateinantį jaunuolį, ir Hipokrato priesaiką duodantį dvasinį verslininką. „Mokykis visą gyvenimą, kad galėtum patenkinti savo poreikius“, – tvirtina mitas. Patikslinkime, kur slypi šio mito-imperatyvo melas. „Mokykis visą gyvenimą“ reiškia ne savo pašaukimo realizavimą, bet pasirengimą eiti ten, kur tave pašauks pinigai. Kitaip tariant – parduoti save su kūnu ir siela. Vieniems (absoliučiai daugumai) šiame savęs pardavimo procese skirta tenkintis minimaliu savo kūniškos egzistencijos palaikymu. Mažumai leidžiama pasistatyti prabangų nuosavą namą, užimti svarbų „postą“ valstybinėse struktūrose, mėgautis savo atvaizdais blizgančiuose dideliais tiražais leidžiamų žurnalų viršeliuose, apskritai jaustis, kad šiame gyvenime esi „šis tas“. Parduoti sielą, egzistenciniu lygmeniu suvokti, kad esi Mamonos vergas, susitaikyti su tuo, o idealiu atveju dar ir patirti iš to malonumą – tokia yra tamsioji pusė to mėnulio, kurio šviesa kviečia mus „mokytis visą gyvenimą“. Prieš du tūkstančius metų krikščionybė, nors ir neturėdama galimybių pasipriešinti vienai svarbiausių antikos socialinių institucijų – vergijai, – vis dėlto išvadavo žmogaus sielą iš vergavimo šios žemės viešpačiams. Ji tai padarė skelbdama transcendentinį žmogaus pašaukimą. „Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38–39), – galingiausios ano meto vergovinės valstybės sostinės krikščionių bendruomenei rašė apaštalas Paulius. Suprantama, kad gaivalų, siekiančių paversti žmoniją nuo būties vertikalės atskirtais, amorfiniais, būties horizontale po Žemės rutulį paskui pinigus judančiais biomasės srautais, vienas pagrindinių tikslų yra krikščionybės sunaikinimas.

Totalus visa ko suprekinimas ir pavertimas vartojimo objektu, einantis kartu su „tradicinio“ (kuris iš tikrųjų dažnai yra tiesiog prigimtinis) visuomeninės būties dėmens naikinimu, yra viena pagrindinių šio tikslo siekimo strategijų. Vartojama turi būti viskas, pradedant genetiškai modifikuotomis sojomis bei seksualiniais partneriais ir baigiant įvairiomis tapatybėmis: religinėmis, nacionalinėmis, lytinėmis. Geras vartotojas vieną dieną užsigeidžia antros pilietybės, kitą dieną supranta, kad yra ne vyras, o moteris, dar kitą – iš ateizmo atsiverčia į vudu kultą. Ir visa tai irgi yra vienas iš šiuolaikinio „mokymosi visą gyvenimą“ aspektų. Šitas mitas-imperatyvas yra viena iš dabartinių pažangos ideologijos apraiškų. Viena iš prielaidų, kuriomis grindžiama ši nuo Apšvietos epochos Europos civilizaciją (o per ją – ir visą pasaulį) terorizuojanti ideologija, yra ta, kad egzistuoja daugiau ir mažiau „į priekį“ pažengę individai, žmonių bendruomenės, civilizacijos. Pažangesnis turi teisę, o gal net pareigą „šviesti“ ne tokį pažangų. Pavyzdžiui, galima numesti bombą ant tirono, kad jo engiamai liaudžiai būtų atnešta pažangiausia pasaulyje demokratinė santvarka. Bet prievartos ne visada prireikia. Žmogus gali žengti progreso keliu ir veikiamas pažangių mokytojų. Antai savo gyvenimo kelią moteriškosios lyties žmogiška būtybė pradėjo „tradicinėje“ šeimoje, dvidešimties metų buvo išmokyta, kad lyčių yra ne dvi, o šešios, trisdešimties metų išsiskyrė su savo vyru, nes suprato, kad ir pati yra vyras ir – jau kaip vyras – susituokė su kita moterimi ir t. t. „Mokymosi visą gyvenimą“ mitas-imperatyvas meluoja, kad Bacho, Čaikovskio ir Ravelio laikais žmonės nesimokė visą gyvenimą. Mūsų epochos originalumas yra kas kita. Su pirmąja žmona Bachas susilaukė septynių vaikų, su antrąja (mirus pirmajai) – trylikos. Būdami netradicinės seksualinės orientacijos Čaikovskis („Eugenijuje Onegine“ ir „Romeo ir Džuljetoje“) ir Ravelis („Dafnyje ir Chlojoje“) šlovino vyro ir moters meilę. Bacho, Čaikovskio ir Ravelio laikais gėjus galėjo gyventi su kitu gėjumi, o pastarajam mirus – susirasti kitą gyvenimo draugą. Tačiau nei pirmuoju, nei antruoju atveju vaikų jis nebūtų susilaukęs. O mūsų įstabiais antgamtiniais laikais gėjų poros augina vaikus! Atsikeli ryte ir, norėdamas patikrinti savo elektroninį paštą, įlendi į „Yahoo.com“. Ir ką gi? Pirmoji portalo naujiena skelbia, kad „Wikileaks“ informatorius Bradley Edwardas Manningas pasiskelbė esąs informatorė Chelsea Elizabeth Manning. Ir svarbiausia, kad tokios mutacijos biomasėje skatinamos atitinkamais įstatymais, prieš kuriuos šiemet Paryžiuje protestavo tiek žmonių, kiek Prancūzijos sostinė nematė nuo 1968 metų. Naujo žmogaus kūrimas „pažangiuosiuose“ Vakaruose daugeliu aspektų toli pranoko sovietinį eksperimentą.

Baigdami svarstymus apie „mokymosi visą gyvenimą“ mito-imperatyvo žalą tik pakartosime, kad mokytis reikia, be abejo, visą gyvenimą. Tik to mokymosi rezultatas gali būti, vienu atveju, savo žemišką ir transcendentinį pašaukimą plėtojanti moters arba vyro asmenybė ir, kitu atveju, paskui pinigų srautą judanti, nepaliaujamai mutuojanti biomasės ląstelė su nuolat kintančiu tapatybių rinkiniu, liaudiškai sakant, nei šis, nei tas, nei „jis“, nei „ji“, o kažkoks „tai“. Kokia čia grėsmė Lietuvai? Ogi akivaizdi. Kai kurie Lietuvos verslo atstovai jau prabilo (o antivalstybinė, bet nacionaliniame radijuje ir televizijoje nuolat eterį gaunanti organizacija Lietuvos laisvosios rinkos institutas apie tai kalba jau seniai) apie būtinybę atverti vartus biomasės srautams (t. y. „darbo jėgai“), kurie turėtų bent iš dalies kompensuoti per nepriklausomybės (akimirką svarsčiau, ar tik nepaėmus šio žodžio į kabutes) laikotarpį į Vakarus ištekėjusios biomasės nuostolius.

Kitas labai kenksmingas ir klaidinantis mitas yra vadinamojo „pereinamojo laikotarpio“ mitas. Už mažos tiesos (kad XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje Lietuva perėjo iš vienos sociopolitinės ir ekonominės sistemos į kitą) slypi didelis melas, teigiantis, kad perėjimo būta iš nelaisvės („blogio imperijos“) į laisvę („laisvąjį pasaulį“). Iš tikrųjų vieną pavergimo ir nužmoginimo sistemą pakeitė kita pavergimo ir nužmoginimo sistema, kuri iki savo ideologinės konkurentės žlugimo buvo priversta daugiau arba mažiau sėkmingai slėpti savo tikrąsias intencijas. Varžovei nugrimzdus į istorinę nebūtį laimėtoja suskubo paskelbti darbotvarkę, kuri pasirodė esanti ne kas kita, kaip kitų dviejų didžiųjų XX a. naujos (tobulesnės) žmogaus rūšies išvedimo projektų – nacionalsocialistinio ir komunistinio – tąsa, akivaizdžiausiai manifestuojanti save (kaip ir pirmieji du bandymai) siekyje sunaikinti krikščionybę. Kadangi apie tai „Š. A.“ puslapiuose jau esu rašęs, čia – vengdamas kurstyti šiuolaikinių „Vakarų“ (kuriuos vargu ar galima laikyti didžios Vakarų kultūros paveldėtojais) garbintojų įniršį – šios temos nebeplėtosiu, o pasitenkinsiu trumpai atkreipdamas dėmesį į kitą „pereinamojo laikotarpio“ mito aspektą.

Mane stebina, kaip ilgai mitologai sugeba kvailinti Lietuvos piliečius. Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų nuo 1989–1991 m. transformacijos, jie vis dar suokia apie „pereinamąjį laikotarpį“. Girdi, dvidešimt metų – labai trumpas laikotarpis valstybės gyvenime. Įkyriai ir neraudonuojant pliurpiama apie tai, kad „brandžiosios“ Vakarų visuomenės demokratijoje gyveno „šimtmečius“ (čia apie Vokietiją, Italiją ir Ispaniją?). Girdi, per du dešimtmečius neįmanoma nueiti kelio, kurį „pažangios“ visuomenės ėjo „kelis šimtmečius“. Ir tuo pačiu metu iš žmonių reikalaujama keistis, keistis ir dar kartą keistis. Keistis čia ir dabar. Kalbant apie tautą ir valstybę taikomas XIX a. greičio standartas („pereinamojo laikotarpio“ mitas), o kalbant apie individą – XXI a. greičio standartas („mokymosi visą gyvenimą“ mitas-imperatyvas).

Pasaulyje, kuriame viskas taip greitai kinta, būtų galima tikėtis, kad ir „pereinamasis laikotarpis“ nesitęs taip nepadoriai ilgai. O mitologai mums aiškina, jog dar gali prireikti kitų dvidešimties metų, kad pasiektume tą „gyvenimo lygį“, kuris egzistuoja „senas demokratines tradicijas“ turinčiose šalyse. Įsidėmėkite – apie „senas tradicijas“ šnekama niekada anksčiau žmonijos istorijoje nematyto (Prancūzijos ir Rusijos revoliucijų metu visiems dar buvo aišku, kad Homo sapiens sudaro dviejų, o ne šešių lyčių atstovai) tradicinio gyvenimo būdo naikinimo fone. 1927 m. knygoje „Šiuolaikinio pasaulio krizė“ prancūzų filosofas René Guénonas rašė: „Chaosas ir netvarka taip plačiai paplito ir pasiekė tokį tašką, kad daug daugiau viršijo visas anksčiau žinomas ribas. Pradedant Vakarais jie gresia išplisti po visą likusį pasaulį. Mes galime būti visiškai tikri, kad šių jėgų triumfas pasmerktas būti praeinantis ir iliuzinis, tačiau šiandien jis toks totalus, kad jame negalima nematyti paties baisiausio iš visų dabartiniame cikle žmoniją ištikusių krizių ženklo. Argi mes jau nepasiekėme šventosiose Indijos knygose minimos ciklinės stadijos, „kai visos kastos susimaišo, ir net tradicinė šeima išnyksta“? Pakanka apsidairyti aplink, kad įsitikintume, jog būtent tai šiandien ir vyksta, ir visur pastebėtume giliausio išsigimimo, Evangelijoje vadinamo „šlykščia pabaisa“, požymius.“ Akivaizdu, kad nuo to laiko Vakarų degradacija tik pagilėjo ir įgavo naują pagreitį. Ir visame šiame fone mitologai dar pliurpia apie kitus dvidešimt metų „pereinamojo laikotarpio“! Po dvidešimties metų Vakarai su jų karų ir išsigimimų eksportu gali nugarmėti į Tartarą, kartu su savimi nusitempdami ir didžiąją pasaulio dalį. Ne – kažkas čia ne taip su tuo „pereinamuoju laikotarpiu“. Ar tik „mokymosi visą gyvenimą“ ir „pereinamojo laikotarpio“ mitų sąjunga – tokia pat „natūrali“ kaip dviejų tos pačios lyties asmenų „santuoka“ – nėra dar vienas subtilus lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės naikinimo mentalinis įrankis? Šios sąjungos Lietuvos piliečiui siunčiama žinia yra tokia: „Varyk iš čia lauk į pažangias šalis, kuriose dviem vyrams vaikai atsiranda, papildyk tų į antgamtinę būties sferą pakylėtų šalių biomasę ir savo likusį gyvenimą praleisk nuolatinio mokymosi procese, savyje atrasdamas ir vartodamas iki šiol tau nepažįstamas tapatybes. O jei nori likti Lietuvoje – dirbk už 800 litų ir dar dvidešimt metų lauk, kol pasibaigs pereinamasis laikotarpis.“ Beje, kada jis iš tikrųjų pasibaigs?

Pirmiausia pasakytina, kad, deja, Lietuvoje nėra (ir vargu ar atsiras ateityje) bent viena iš trijų sąlygų, galinčių laiduoti į „brandžiųjų“ demokratijų panašią gerovę. Pirma, Lietuva neturi kolonijinės praeities ir tos praeities metu iš pavergtų šalių išnaudojimo sukauptų turtų. Antra, Lietuva neturi gamtinių išteklių, panašių į, pavyzdžiui, Norvegijos naftą, iki kurios atradimo ši šalis gyveno gana vargingai. Trečia, Lietuva neturėjo pakankamai ilgo taikaus gyvenimo laikotarpio, kokį turėjo, pavyzdžiui, Švedija ir Šveicarija. Dar galima pridėti tai, kad, kitaip nei Marshallo plano prikelta pokario Vakarų Vokietija, Lietuva nieko panašaus tikėtis negali. Todėl apeliuoti belieka tik į „stebuklą“, kurių, reikia pripažinti, pasitaiko. Tačiau tokie „stebuklai“ yra arba taisyklę patvirtinančios išimtys, arba gana trumpalaikiai istoriniai fenomenai. Airiai, apie kurių „stebuklą“ prieš keliolika metų Lietuvoje buvo taip madinga kalbėti, XIX a. viduryje masiškai mirė iš bado, abejingai stebint „civilizuotai“ Britanijai. Kodėl šiandien negirdėti kalbų apie „Airijos stebuklą“? Ispanija, Portugalija, Graikija, didžioji dalis Italijos iki XX a. aštuntojo dešimtmečio buvo gana neturtingos, ir dabar šių šalių patiriami sunkumai tik skatina prisiminti tą Pietų Europos neturto istoriją, kurios pabaigos iliuzija buvo gyventa XX a. paskutiniais dešimtmečiais ir pačioje XXI a. pradžioje. Taigi, jei ne „stebuklas“ – Lietuva niekada nepakils iki senųjų kolonijinių imperijų metropolijų „gyvenimo standartų“. Nebent Vakarus ištiktų tokia geopolitinė, socioekonominė arba klimato pokyčių sąlygota katastrofa, po kurios gyvenimo lygis „senosios demokratijos“ šalyse smarkiai nukristų. Išvada paprasta – niekaip nesibaigiančio „pereinamojo laikotarpio“ mitas yra didžiai žalingas, nes palaiko klaidingus lūkesčius. Vietoj mitologų skleidžiamos iliuzijos vaikymosi reikia keisti mąstymo įpročius. Štai čia ir galėtų praversti teisingai suprastas imperatyvas „mokytis visą gyvenimą“. Reikia kažkaip išmokti gyventi Lietuva vadinamoje žemėje stojiškai susitaikant su tiesa, kad jei neturi naftos ir dujų, niekada negyvensi taip gerai, kaip gyvena tie, kurie turi kelis šimtmečius trunkančias – net ne tiek demokratijos, kiek plėšikavimo plačiajame pasaulyje – tradicijas. Priešingu atveju kada nors iš tikrųjų sulauksime „pereinamojo laikotarpio“ pabaigos. Tik tai bus ir Lietuvos valstybės, ir lietuvių tautos pabaiga.