Baimės

RŪTA JAKUTYTĖ

Ateinu ir atsisėdu prie menkiausiai apšviesto staliuko su dviem kėdėmis. Turbūt tai mažiausias staliukas, koks tik gali būti, ir jam neužteko atskiros lempos, kokios grėsmingai žemai kabo virš kiekvieno stalo. Turbūt tam, kad lankytojai netyčia vis galva užkabintų gaubtą, o paskui baimingai žiūrėtų, kaip jis siūbuoja, arba staigiai lyg žuvį ežere sugriebtų rankomis, kad tas netyčia nenukristų žemėn.

Nors atsisėdu viena, padavėja šypsodamasi patiesia du meniu. Koks netaktas, jei netyčia žmogus ir taip atėjo čia nusigerti iš vienišumo. Pavartau vieną, pačiupinėju kitą, jie tikrai vienodi. Po penkiolikos minučių pasakau, kad užsisakysiu to paties, ko ir visad. Padavėja abejingai išklauso gal šimtąjį kartą sakomą užsakymą, nes manęs neatsimena. Kiek merginų šitam bare prašvaistė jaunystę. Čia gal kokia šešta darbuotoja, kurios kojos dar mitrios, o šypsena lengvai nusileidžia ant skruostų, pažvelgus net į bjauriausiai girtą klientą.

Mieste ką tik šėlo rugsėjo saulė, ji okupavo visus šaligatvius, įsismelkė į pastatus ir įšoko į prabangių parduotuvių vitrinas, kad galėtų savo atspindžiu terorizuoti saulės akiniais neapsiginklavusius turistus ir senutes. Ir mane. Knygos paieškos buvo bevaisės, nes biblioteka jau nebepriėmė, knygynai, be kavos su sirupu, beveik nieko ir negalėjo pasiūlyti, o sendaikčių knygynėlių specializacija – vintažinės knygos, kurios skirtos arba madingiems paaugliams, arba tarybinių laikų mylėtojams.

Prie katedros šiandien jau išmontavo sceną. Lyg siautulingo vakarykščio vakaro griozdišką vaiduoklį, būtiną įrankį, kad atlikėjus pastebėtų minios nieko apie muziką nesuprantančių žmonių. Ir suprantančių, žinoma. Einant pro šalį viliojo savo duris išžiojusios bažnyčios, bet jos neapgaus, nes tokiu metu paprastai būna prisispietę turistų, kurie padaro tris nuotraukas, o paskui pasijuokia iš savo saikingumo ir padaro dar tris šimtus. Modelis Mergelė Marija.

Prisimenu, einant į barą atsitiko keistas įvykis. Prie manęs pribėgo gan mažo ūgio lotynų amerikietis (spėju) su šiaudine skrybėle ir išskėtė lyg koks vanagas rankas sakydamas: „Gabrielle!“ Norėjo apkabinti ir jau buvo pačiupęs už vieno peties, bet kai pamatė, kaip smarkiai užsikosėjau, iškart apsiniaukė ir nuėjo kita šaligatvio puse toliau ieškoti Gabriellės. Turbūt toji nekosėjo.

Kažkodėl bandžiau sieti šį įvykį su savo išvažiavimu. Liko tiek nedaug laiko, ir būsiu prašalaitė, visai kaip tas apkabinimų ištroškęs keistuolis su skrybėle. Žingsniai netvirti, nes neaišku, į kurią kitą gatvę ves kelias, šypsena kvaila, nes neaišku, ką sako užkalbinę žmonės.

Liko viena diena viską prisiminti. Viena diena atsidžiaugti. Viena prisikvėpuoti atsargai šito oro. Atgaivinti mąstymą geriausiais prisiminimais ir užsikišti juos kur nors giliai, kaip aviečių lapus žiemai. Toj kavinėj mes piešėme ir gėrėme brangiausią latte savo gyvenime. Anoj kavinėj niekad nebuvome, tik pasiprašydavome į tualetą, kai visai prispirdavo reikalas. Ta knaipė pardavinėja patį pigiausią alų, o padavėja visada būna girta.

Rūta Jakutytė. Be pavadinimo. 2011

Anam bare visąlaik sėdi liūdnas apdujęs fizikas, kuris kiekvienai atėjusiai merginai paima už rankos. Toj gatvėj mes esam sėdėję ant kiekvieno šaligatvio nešvarumo ir šalę laukdami pirmo autobuso. Viskas sava, nors kartu dabar pradeda atrodyti, kad Vilniaus gatvės po truputį transformuojasi. Lyg koks sapnas, kad čia jau užsienis. Aplink kalba ispaniškai, vis praeina lenkų turistų grupės. O gal ir čia užsienis?

Apmąstymus nutraukia verksmingas peilio ir šakutės šokis aplink nieko apie pjaustymą nenorintį girdėti kepsnį. Prie gretimo stalo vaikas ropoja ant žemės lyg koks voras, o mama jį bando pakelti per liemenį, bet vaikas gan storas, o ji per silpna. Todėl atrodo, kad ji vairuoja vaiką pas mane. Bet ant mano stalo alus, todėl nebesišypsau vaikui ir nusisuku.

Užsisakiau antrą bokalą, o kai tik jį baigiau, iškart atnešė trečią, nors jo neprašiau. Bet atrodė, kad turbūt taip ir turi būti. Mes su kėde priešais tikrai nusigersime. Čia galėjo sėdėti kas nors iš draugų, tačiau visi turi savo darbus ir aibę smulkių buitinių reikalų, kurie suryja visą laiką. Žinau tai, nes tik vakar pati mečiau darbą. Ir visiškai išskriejau iš orbitos. Tarsi jau būčiau nebe čia, jokios naudos, tik labai daug sėdėjimo įvairiose vietose su laikraščiu, kava, nosine arba pieštuku rankoj.

Paskutinis autobusas turėtų atvažiuoti po keliasdešimt minučių, bet negalima garantuoti, kad kojos nuvairuos teisinga kryptimi. Atrodo, kad namai baisiai toli. Temsta, lyg padaugėja lempų, jos jaukiai mirga, o gal jau kiek dvejinasi akyse. Galva sunki, bet negalima leisti vėl prasėdėti bare iki ryto. Paskui būna taip savęs gaila. Aplinkui kompanijos gausėja, vis ateina naujų žmonių, mažus staliukus jie paverčia ištisomis klasėmis linksmų gėrėjų, kurie šaukia vienas kitam į ausį tuos pačius banalius dalykus, kuriuos visi bare šaukia kalbėdamiesi.

Palieku prie baro trisdešimt litų, linkteliu barmenui, plaunančiam taures, ir lėtai iškrypuoju pro stiklines duris. Prasibraunu pro rūkalių barikadą prie baro, paspartinu žingsnį ir vėjyje striukės skvernai išsiskleidžia lyg Betmeno. Stotelė tuščia, palaimingai atsisėdu džiaugdamasi, kad kelias įveiktas laiku. Dabar reikia tik tuščio autobuso specialiai šiam vakaro komplektui.

Ir visgi ne, nes autobusas atvyksta visai guvus ir net puspilnis. Kol kas stoviu, nes noriu geriau apžiūrėti savo kaimynus, kuriems dėl per didelio alkoholio kiekio pajuntu keistą simpatiją.

Ji sėdėjo prie užpakalinio lango, pačiam kampe, įkritusi į milžinišką tamsų lietpaltį, nubalintą įsisenėjusių dėmių. Platūs pečiai rodė, kad šis rūbas labiau pritiktų gerai besimaitinančiam vyriškiui. Mačiau, kaip keli žmonės persėdo toliau nuo jos, nes ji savo ūmiais kosulio priepuoliais paskleisdavo apie save mikrobų aureolę. Pirštai, ploni, balti, laikė kažkokią pageltusią kišeninio formato knygelę. Mane visada domina autobuse skaitantys žmonės, ir iš visų jėgų stengiuosi įžiūrėti, ką jie skaito. Dėl girtumo išdrįsau prisėsti prie jos. Mergina nesureagavo, tik kiek pasitaisė lietpaltį, ant kurio netyčia užsėdau, ir pasimuisčiusi paskleidė keistą kvapą, panašų į batų tepalo. Gal tai buvo kokie senoviški kvepalai, neaišku.

Autobusas girgždėjo taip, lyg paauglių porelė rodytų savo jausmus susenusioje kaimo lovoje ant aukšto. Džeržgimas konkuravo su merginos kosėjimu, ir pastebėjau, kaip netoliese sėdinti senučiukė užsidengia milžiniška tamsiai raudonų gerberų puokšte, kai tik vėl prasideda kosulio priepuolis, taip bandydama apsisaugoti nuo mikrobų. Atrodo, net sugavau jos baimingą žvilgsnį pro gėlių stiebus ir plačiai nusišypsojau girta šypsena. Kaip gera, kad alkoholis bent trumpam panaikina baimę. Tarsi koks trukdys pasitraukia iš kelio, lieki tik tu ir tai, kas vyksta.

Buvo gaila merginos, taip kankinamos kosulio. Pro užleistus nušiurusius plaukus pamačiau, kad jos veidas dar visai jaunas ir švelnus. Kai žvilgtelėjau į knygą, pamačiau, kad ji skaito italų kalba. Manęs tai nelabai nustebino, nes mergina jau iš pat pradžių atrodė kažkuo ypatinga. O gal tik taip atrodė. Labai knietėjo sužinoti, ar ji italė, ar ne, galbūt tik mokėsi kalbos skaitydama. Bet niekaip nesugebėjau suregzti normalaus sakinio, kad neatrodytų kaip kabinėjimasis. Žiūrėjau į ją ir mąsčiau, ar jai labai trukdo mano spoksojimas. Bet buvo neįmanoma atitraukti akių, nes žinojau, kad daugiau jos nepamatysiu, ir dėl to buvo truputį gaila.

Liko važiuoti vos kelios stotelės, o vis dar buvo neaišku, kas ji tokia, iš kur. Mergina lėtai užvertė knygą, apsidairė, ištraukė iš jos kažkokią kortelę ir atsistojo. Tada žvilgtelėjo į mane, tarsi atlaidžiai žiūrėtų į nieko nesuprantantį vaiką, nors buvo už mane jaunesnė, ir įdėjo tą kortelę į rankas. Neatkreipiau į tai dėmesio, kol naktis neprasižiojo ir neįtraukė merginos su milžinišku lietpalčiu į savo tamsų glėbį.

Grįžusi namo pašėriau žiurkes, kurios iš pradžių miegojo, įrėmusios galvas viena kitai į šoną, bet kai pamatė ėdalą, nėrė tiesiai prie jo, susiginčijo, kuriai teks didesnis gabalėlis, ir ėmė raičiotis ant pjuvenų. Atsisėdau su striuke virtuvėje ir užkaičiau vandenį. Virdulys palengva įsišvilpė, o aš laukiau padėjusi smakrą ant trupiniuoto stalo. Gėlės paseno, nuo vazos jau sklido tvaikas, bet nesinorėjo jų išmesti, nes tai buvo per daug mielas prisiminimas. Keista, kad gėlės sensta, visai kaip žmonės – raukšlėjasi, ruduoja, galiausiai susimeta į kuprą ir išleidžia kvapą, atsirėmusios į vazos briauną.

Ištraukiau iš kišenės kortelę, duotą merginos autobuse. Tai buvo mažytė nuotrauka su senamiesčio vaizdu, turbūt kažkurio Italijos miesto. Pagalvojau, kad jai turėjo būti gaila ją atiduoti, turbūt nešiojosi kaip namų prisiminimą. Gan banalokas ir serialą primenantis paaiškinimas. Gal ir visa ši situacija buvo banaloka, o kiek apsvaigusiai atrodė tokia ypatinga. Visai įmanoma, kad ji kokia ketvirto kurso studentė, kuri dažnai matydavo mane sėdinčią bibliotekoj, ir atidavė tą turistinę nuotraukėlę iš ką tik aplankyto Turino ar Triesto. Bet taip nesinorėjo galvoti.

Prapyliau vandenį per puodelio kraštus, bet bent jau nenusiplikiau. Jei kas dabar pamatytų mano šypseną, suprastų, man jau nebebaisu išvažiuoti.