Apie filosofus, nesimeldžiančius Dievui, hip-hopą ir drugelius

Debiutai

JURGIS VININGAS – poetas, filosofas, vienas intelektualiausių Lietuvos jaunimo mąstytojų. Šiuo metu Londono universitete filosofiją studijuojantis Jurgis jau spėjo gauti teigiamą įvertinimą, o jo poleminiai, apžvalginiai ir meno kritikai skirti tekstai sulaukia vis daugiau dėmesio.

– Esi vienas iš nedaugelio, tiksliau – vienintelis šiuo metu rašantis „Šiaurės Atėnų“ filosofijos puslapyje. Kaip randi jėgų reguliariai rašyti tikrai ne pačiomis lengviausiomis temomis, kad ir apie šiandieninės filosofijos kaitą Vakaruose?

– Žinau, kad yra daugiau jaunų žmonių, kurie galėtų rašyti šiame puslapy, ir žymiai geriau už mane. Tiesiog reikėtų pasistengti juos įkalbėti. Tebūnie šis mūsų pokalbis jiems tam tikras paraginimas.

Jurgis Viningas. Donato Paulausko nuotrauka

Skaitydamas knygas visada stengiuosi žymėtis užrašus, o „Šiaurės Atėnai“ yra gera paskata tuos užrašus sujungti į nuoseklius tekstus. Nesu parašęs teksto vienu kartu, nuo pradžios iki pabaigos, mano rašymo modus operandi yra teksto lipdymas iš atskirų „gabalų“, galbūt kartais vedantis į non sequitur teiginius, bet stengiuosi to nelaikyti problema.

Rašymas „Šiaurės Atėnams“ man visų pirma yra geras būdas pačiam sau analizuoti tekstus ir leistis į virtualią diskusiją su knygų autoriais. O pats rašymo procesas man kartu kelia ir frustraciją, ir pasitenkinimą.

– Kaip manai, kodėl išsilavinę ir autoritetingi žmonės gana nenoriai dalinasi savo mintimis su kultūrine spauda? Ar egzistuoja laikraščio ir autoriaus konfliktas?

– Na, gal kai kurie žmonės per daug užsisklendę akademiniame gyvenime. Arba, kas taip pat labai tikėtina, akademinių tekstų rašymas atmuša norą kurti laisvesnius tekstus. Cituojant Sayre’ą, „the politics of the university are so intense because the stakes are so low“ – akademiniai disputai tuo intensyvesni, kuo mažiau svarbios tuose disputuose aptariamos problemos. Kad ir kaip ten būtų, aš galvoju, kad „Šiaurės Atėnai“ galėtų būti atviri ir geriems akademiniams tekstams. Kaip manai? O laikraščio ir autoriaus bendravime asmeniškai nematau problemų, esi visai „putiovas” „Šiaurės kampo“ redaktorius.

– Kokias problemas įžvelgi šiandieninėse Lietuvos filosofų gretose? Ar dar yra iš ko mokytis, turiu galvoje, jei autoritetu sumanytum pasirinkti lietuvį?

– Gal norėsi mane nulinčiuoti, bet vis tiek manau, kad Šliogeris yra originaliausias Lietuvos filosofas. Deja, apie jį vis labiau norisi kalbėti būtuoju laiku. Šiaip autoritetų geriau neturėt. O mokytis tikrai yra iš ko, galiu paminėti Gintautą Mažeikį, Kasparą Pocių. Daugiausia problemų įžvelgiu Lietuvos politinės filosofijos padangtėje. Tokie teoretikai kaip Vytautas Radžvilas, pavyzdžiui, yra labai liūdna mįslė.

– Kad jau paminėjom Šliogerį, kokia tikimybė, kad ir tavo minėti Mažeikis su Pociumi savo gyvenimo rudenį pasiims į rankas fotoaparatą ar tartum Roland’as Barthes’as pasiners į vizualumo tankmes?

– Tikimybė tokia pati, kaip ir tikimybė, kad, pavyzdžiui, mūsų minėti filosofai sukurs hiphopo grupę. Man ši tikimybė atrodo žymiai smagesnė.

– Pastaruoju metu viešosiose interneto erdvėse aidėjo (o iš esmės aidi iki dabar) Lietuvos kairiųjų mąstytojų peštynės. Vienų nuomone, taip tiesiog keliami reitingai, ieškoma naudos sau, kitų nuomone, tai kairės silpnumo požymis. Ką šiuo klausimu galėtum pakomentuoti?

– Tu čia apie empatijos kritiką? Apie „Vasiliauskaitė contra Bielskis?“ Kairėje juntama stagnacija, ir net sunku pasakyti, ar tos „peštynės“ (kurios, kad ir kaip būtų, yra tikrai kultūringas disputas) yra susiskaldymas, ar nuomonių pliuralizmas. Ko trūksta, tai diskusijų globaliomis temomis, galbūt perdėm koncentruojamasi į lokalias problemas. Ιr apskritai galbūt kairė per daug uždara, per daug elitistinė?

OK. Galima kaltinti Vasiliauskaitę elitizmu. Tačiau ji gan eksplicitiškai pasakė, kad nėra nusistačiusi prieš eilinį žmogų kaip tokį. Problema ta, kad Lietuvoje „masės“ yra motyvuotos resentimento ir daugybė „eilinių žmonių“ tolstojiškam empatijos gynėjui, jei tik būtų galima, surengtų linčo teismą. Iš tiesų, kaip žmogus gali kalbėti apie empatiją kaip apie kairiąją vertybę, kai to žmogaus nuotrauka deginama lauže, t. y. kai žmogui rengiamas virtualus linčo teismas? Situacija gan kebli. Tarkime, didžiausias mases Lietuvoje mobilizavo fašistuojanti Garliava. Ir, kai gerai pagalvoji, tai nėra juokinga, ir empatijai vietos nelieka. Problema ta, kad tiek revoliucinės, tiek reakcionieriškos troškimo manifestacijos kyla iš to paties šaltinio. Deleuze’as kalbėjo apie tai, kad „socialinės libidinės investicijos“ gali būti tiek paranojinės, tiek šizofreniškos (reiktų skirti emancipuojantį šizofreninį procesą nuo šizofrenijos kaip klinikinės diagnozės), tiek reakcionieriškos, tiek, kita vertus, revoliucinės, o abejų šaltinis – troškimas. Lietuvoje mes regime paranoją. Čia troškimas trokšta savo paties priespaudos. Šią problemą pirmasis diagnozavo Spinoza, klausdamas, kaip žmonės gali kovoti už savo pavergimą, tarytum kovotų už laisvę. 1672 m. įtūžusi minia surengė linčo teismą Johanui de Wittui, vienam iškiliausių visų laikų Nyderlandų politinių veikėjų, Spinozos politiniam sąjungininkui, ir Johano broliui Corneliui. Ji nužudė tuos, kurie kovojo už laisvę, pakurstyta kalvinistų, siekusių griežtos religinės ir politinės heteronomijos.

Aišku, visai kas kita yra eilinių žmonių laikymas kvailais, ką daro Dawkinsas, kaip ir būdinga išsilavinusiam neoliberalui, aiškindamas dirbantiesiems, kad jie yra buki (jūs tikit vienaragiais?!). Gintaras Grajauskas kartą gerai pasakė, kad verčiau bendraus su nuoširdžiu beraščiu nei su edukuota beždžione. Sutinku. Pavyzdžiui tokiems „diplomuotiems žmonėms“ kaip Algirdas Degutis, galima pasakyti – ultimi barbarorum. Nežinau, ar atsakiau į tavo klausimą.

– Atsakei plačiai kaip tikras filosofas. O jeigu grįžtume prie tavęs, žengdami praeities takeliu. Kaip gimė idėja studijuoti dailę (tiesa, po metų kitų metei)? Ar tai buvo tėvo (Virginijaus Viningo – žymaus Lietuvos dailininko) įtaka?

– Nežinau. Norėčiau mūsų menines praktikas laikyti sutapimu. Nuo vaikystės mane supo meno knygos, tikriausiai pirmosios knygos mano gyvenime buvo klasikų tapybos reprodukcijų albumai. Botticelli tapyba, pavyzdžiui, yra dalis gražiausių mano vaikystės atsiminimų. Žinoma, tėvas mane išmokė piešti, o ir paauglystėje įskiepijo gerą skonį (supažindino su Bacono tapyba). Nuo vaikystės žinojau, kad studijuosiu tapybą, tačiau vėliau pasukau kitu keliu. O Dailės akademiją būčiau metęs bet kuriuo atveju, Tapybos katedra ten tiesiog per daug stagnatiška. Manau, kad dailė man davė nemažai gero. Pamenu, Auridas Gajauskas, kuris akademijoje dėstė šiuolaikinės filosofijos įvadą, kartą pasakė, kad meno kritikams patiems būtų verta pabandyti kurti meną, tai praverstų jiems rašant. Nesu meno kritikas, bet tapybos praktika išmokė gero skonio ir tikrai pravertė rašant, bent jau poeziją.

– O kokią dalį tavo gyvenime užima ji?

– Ji mano gyvenime labai svarbi, ji visad padeda išvengti nuobodulio. Pastaruoju metu mažai rašau, man patinka sena gera taisyklė – jei gali nerašyti, nerašyk.

– Metęs dailės studijas kartu su drauge persikraustei į Londoną; ten dirbat, studijuojat. Smalsu, kodėl pasirinkai studijas salyne. Taip pat: kurį Lietuvos universitetą išskirtum kaip pažangiausią? Jei tokio nėra, kokia tavo Lietuvos aukštojo mokslo vizija?

– Taip jau atsitiko, kad metus studijas akademijoje nebeliko alternatyvos. Nebegalėjau nusigriebt už krepšelio, o milijonų neturėjau. Tad jei norėjau tęsti studijas, beliko rinktis užsienį. Žinoma, studijoms Anglijoje pasirinkau ne patį geriausią metą, kaip tik tada, kai įstojau į universitetą, buvo įvykdyta aukštojo mokslo reforma, ir studijų kainos pakilo trigubai. Tai yra viena tų strategijų, kuriomis kuriamas naujasis subjektas kaip amžinai įsiskolinęs žmogus, apibūdintas Lazzarato. Pasipriešinimas tokioms strategijoms – Lietuvos studentų ir dėstytojų valioje, pasitikėjime veiksmo galia, tuo, ką Williamas Jamesas apibūdino terminu faith / confidence – tikėjimu virtualia, radikalia pokyčių galimybe.

Girdėjau nemažai gerų dalykų apie VDU, ir iš tavęs paties.

Lietuvos aukštojo mokslo įstaigos galėtų pasistengti išvengti konkurencijos, kuriamos rinkodaros principais, o ne mokslo kokybės pagrindu. Mano vizija būtų tokia – daugiau autonomijos universitetams, daugiau netradiciškų mokslo programų (ypač humanitarinių mokslų srityje) ir kad abiturientai, prieš darydami vieną esminių gyvenimo sprendimų, galėtų, nejusdami šeimos ir rinkos spaudimo, klausti savęs: „Kas man įdomu, kas įprasmintų mano gyvenimą ir padėtų realizuoti mano kūrybinį potencialą?“, o ne: „Ką darysiu baigęs?“

– Kaip tik „Delfi“ skaičiau Geteborgo universiteto Politikos mokslų fakulteto profesoriaus Bo Rothsteino interviu „Mokslininkas: jei netapsite antrąja Švedija, pasiteisinimų neturėsite“. Įmanu ar tušti žodžiai?

– Aišku, čia jau ne vien faith / confidence reikia, bet ir spyrio į užpakalį. Reikalingi socialiniai pokyčiai, radikalios socialinės reformos, ir Rothsteinas čia teisus. Bet visų pirma reikia pradėti nuo stiprios ideologijos kritikos, kuri mums leistų savyje nužudyti valstybę ir pabudinti citizen, Rousseau politinį subjektą, kuris supranta, kad jei bendroji valia prieštarauja jo kiemo taisyklėmis (reikia pabrėžti tai, kad net jei ir didžioji piliečių dalis yra fašistuojanti, šie piliečiai (kurie, taigi, neturi teisės taip vadintis) taip pat prieštarauja bendrajai valiai, nes bendroji valia neturėtų būti suvokiama kiekybiškai, bet veikiau kaip singuliari ir nedaloma), galbūt tų kiemo taisyklių bendrajai valiai nereikėtų primetinėti.

– Palinkėjimai, pažadai, prognozės?

– Linkiu kiekvienam savyje nužudyti valstybę.

Pažadu niekada nesimelsti Dievui.

Prognozuoju – išgirsime drugelio klyksmą!

– Amen

Kalbėjosi Marius Plečkaitis

satenai.lt