Undinė Radzevičiūtė: „Kai rašau, aš žinau, kas esu. O kai ne – ne.“

– Pirmąją Jūsų knygą „Strekaza“ (2003) dar būdama paauglė gavau su „Bookcrossing.com“ lipduku ant viršelio. Davė draugė, sakė – perskaityk, užsiregistruok ir duok kam nors kitam paskaityti. Su taip iš rankų į rankas keliaujančia knyga (kurios buvimo vietą galima pasižiūrėti interneto puslapyje) tąsyk susidūriau pirmą ir paskutinį kartą. O „Strekaza“ tapo kultinė, sulaukė gausybės atsiliepimų, buvo įvertinta skaitytojų ir kritikų ir šiemet, po dešimties metų, leidyklos „Baltos lankos“ perleista. Koks dabar Jūsų santykis su pirmąja knyga?

– „Strekaza“ aš mokėjau mintinai ir netgi taisydavau atskirus jos skyrius savo galvoje.

Bet tam, kad parašytum naują knygą, prieš tai buvusią turi užmiršti.

Yra toks pasakojimas, nežinau, tikras ar sugalvotas kaip tikras, kad kai kurie rusų literatūros klasikai stengėsi, jog pirmosios jų knygos būtų išimtos iš apyvartos. Jie nenorėjo, kad kas nors matytų jų jaunystės klaidas.

Jeigu kada nors tapsiu žinoma rašytoja, greičiausiai nebandysiu sunaikinti „Strekaza“.

Tegu mato.

– „Europos literatūros dienų“ festivalyje Šiauliuose 2010-aisiais teko Jus girdėti skaitant ištraukas iš romano „Frankburgas“ ir tada dar būsimos knygos „Baden Badeno nebus“. Šios ištraukos kartu su festivalio almanachu „Po Šiaurės dangumi“ buvo išverstos į italų kalbą. Naujausiame Jūsų romane „Žuvys ir drakonai“ italų vienuolis jėzuitas tėvas Kastiljonė bėga „į žemę, kurioje galima viską pradėti iš naujo. Teptuku sukurti Kinijoje naują pasaulį. Užmiršti Italijoje jį kamavusį… Keršto troškimą. Italijoje visus kamuoja keršto troškimas. Tokia ten žemė.“ Pernai pristatant almanachą lankėtės Pavijoje ir Bolonijoje. Kokia Jums pasirodė Italijos žemė?

– Yra daug šalių, kur gamta gražesnė už kultūrą, o Italija tai tokia šalis, kurioje kultūra gražesnė už gamtą.

– Romane „Žuvys ir drakonai“ vakarietiška Europos kultūra susitinka su Rytais. Galima sakyti, kad apie XVIII amžiaus Kiniją pasakojančioje pirmojoje romano linijoje Vakarai veržiasi į Rytus, o antrojoje, šiuolaikinėje, Rytai braunasi į Vakarus. Kuo jums svarbi Vakarų ir Rytų sandūra?

– Pati savaime – niekuo.

Bet europiečio susidūrimas su Rytų kultūromis dažniausiai praplečia jo asmeninio pasaulio ribas ir jis susiduria su visai kitais mąstymo modeliais.

O tai jau įdomu.

– „Ir kaip atsukti kinus į Dievą, jei jiems bet koks, net nusikalstamo sumanymo, grožis svarbiau už moralę?“ – rašoma Jūsų romane. Vienas knygos motyvų – ryšys ir priešprieša tarp etikos ir estetikos. Ką Jums tai reiškia?

– Šiuo atveju ir kalbame apie visai kitokį mąstymo modelį, kuriame nėra nė lašo krikščionybės.

Mano knygose sumanymo grožis visada svarbiau už moralę, o gyvenime aš stengiuosi ir tikiuosi tokioje situacijoje neatsidurti.

Kad nereiktų rinktis: arba – arba.

– Antroji romano linija pasakoja apie šiuolaikinę viename senamiesčio bute kartu gyvenančią trijų kartų moterų šeimą: erotinių romanų rašytoją Mamą Norą, jos dukteris Miki ir Šašą ir Senelę Amigoreną. Kaip atsirado šis pasakojimas?

– Tiesiog norėjau pasitikrinti, kiek turiu jėgų ir sugebėjimų rašyti dialogus.

Ir kokios tos jėgos.

Kaip jau kartą minėjau, kažkada bandydama perprasti dzen dialogą supratau, kad vakarietiškame dialoge pašnekovas įveikiamas argumentais, o dzen dialoge – reakcijos greičiu.

Šioje knygos dalyje mano tikslas buvo parašyti vakarietišką dialogą, paremtą dzen (arba čan, kadangi kalbame apie Kiniją) dialogo principais.

– Kaip atsirado toks knygos pavadinimas?

– Natūraliai. Knygos rašymo pabaigoje.

Žuvys ir drakonai šiuo atveju yra Vakarų krikščioniškosios ir kiniškosios imperatoriškosios kultūrų simboliai.

Vienoje radijo stotyje interviu metu laidos vedėjas manęs paklausė, ar leidykloje niekas nesipriešino tokiam paprastam pavadinimui.

Niekas.

– Prieš tai pasirodęs „Baden Badeno nebus“ – plonytis trumpų istorijų rinkinys. Ketvirtoji Jūsų knyga – visai kitokios apimties – keturių šimtų puslapių romanas. Esate pasakojusi, kad impulsą romanui davė rytietiško meno knygoje pamatyta reprodukcija ir aplink ją pradėjusios vyniotis istorijos. Kaip vyko „Žuvų ir drakonų“ rašymo procesas?

– Knygos rašymo procesas yra rašytojo paslaptis.

Man kartais pavyksta ką nors apie savo rašymą papasakoti, bet tai tik labai nedidelis tiesos fragmentas.

Iš tikrųjų mano knygose rašymas yra tik viena iš kokių šešių knygos kūrimo sudėtinių dalių.

Bet užima daugiausiai laiko.

Greičiausiai knygos „Žuvys ir drakonai“ kūrimo procesai primena sudėtingo inžinerinės architektūros objekto statybą. Čia jeigu kalbėsime apie rukotvornyje vešči, bet yra dar ir nerukotvornyje vešči.

Nebandykite versti į lietuvių kalbą, nes tik sugadinsite žodžius.

Tiesą sakant, knygos „Žuvys ir drakonai“ kūrybos procesas yra sudėtingesnis nei rezultatas.

– „Ši knyga yra ne tiek apie Kiniją, kaip mėgsta skelbti jau perskaičiusieji, kiek apie rašymą – kaip paralelinį gyvenimą, galintį perkelti į kitą laiką ir kitą erdvę“, – recenzijoje rašo Giedrė Kazlauskaitė. Viena romano herojų, Šaša, kartais taip įsijausdavo į gyvenimo Kinijoje kūrimą, kad net užmiršdavo, kuriam pasauliui priklauso iš tikrųjų. Kas Jums yra rašymas?

– Tai tarsi vidinio balanso atstatymas.

Kai rašau, aš žinau, kas esu. O kai ne – ne.

– Per romano pristatymą pasakojote, jog Jūsų šeima, atvykusi iš Kurliandijos (Kuršo dabartinės Latvijos teritorijos), kad susikalbėtų tarpusavyje, su giminėmis ir kaimynais, vartojo penkias kalbas. Ilgą laiką galvojote, kad kalbėti trimis kalbomis, nuolat pereinant iš vienos į kitą, yra įprasta visiems. Ką Jūsų kūrybai davė daugiakultūrinė aplinka?

– Daugiakultūrinė aplinka visada duoda daugiau laisvės, nes vienoje erdvėje susitinka skirtingų kultūrų gyvenimo modeliai.

Monokultūrinėje aplinkoje daug svarbesnės yra tradicijos. Jos apibrėžia, koks yra pasaulis ir kaip jame turėtų elgtis žmogus.

Daugiakultūrinėje aplinkoje žmogus turi daugiau laisvės pats nuspręsti, kokį save ir kokį pasaulį jis nori kurti.

Daugiakultūrinėje aplinkoje kūrėju būti lengviau.

Be to, daugiakultūrinė aplinka visada išplečia geografines asmens ribas.

Žinoma, kartais tas daugiakultūriškumas ir komplikuoja situaciją.

Pavyzdžiui: aš mąstau, užsirašinėju ir netgi sau ką nors įrodinėju ne tik lietuviškai. Be to, visada duodu skaityti pirmą, o kartais ir antrą draftą savo geriausiam draugui, kuris nėra lietuvis. Tie knygos aptarimai virsta į kelias valandas trunkančius teismo procesus ne lietuvių kalba, kuriuose prokuroras visada laimi prieš advokatą. (Mano geriausias draugas yra baigęs teisę, o aš – ne.) Po to bandau išversti tai, ką per tas batalijas supratau arba sugalvojau, į lietuvių kalbą. Ir kankinuosi.

– Sakėte, kad vakariečiai bando dialoguose įveikti vienas kitą argumentais, o rytiečių dialoguose svarbiausia reakcijos greitis. Kartais iš tiesų atrodo, kad Jūsų knygų herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais.

– Jeigu tai – kapojimasis kardais, tai – tai kapojimasis kardais nenorint nieko nužudyti.

Ir netgi sužeisti.

O tik sukelti žiūrovui vizualinį malonumą ir pauzę prieš kitą rytietiškojo skyriaus dalį.

– Jūsų knygose į akis krenta teksto išdėliojimas, fragmentavimas, skirtingų šriftų parinkimas. Ar tai kūrinio sumanymo dalis? Ar rašydama galvojate apie tokius dalykus?

– Taip. Tai kūrinio sumanymo dalis.

Man svarbu, kaip tekstas atrodo, ir netinkamas šriftas, netinkamas tarpas ar netinkamai perbraižyta piktograma sukelia fizinį skausmą.

– Ir pabaigoje apie juoką. Jūsų kūryboje galima aptikti angliško, prancūziško, žydiško ir kitokio humoro. Galima sakyti, turite daugiatautį humoro jausmą. Gana populiaru manyti, kad tai, kas juokinga, yra nerimta, nesvarbu. Kokią reikšmę Jūsų kūryboje ir gyvenime užima humoras?

– Žinau, kad humoras yra vienas mano pagrindinių ginklų, ir nežinau, ar man užteks jėgų jo atsisakyti.

Nors labai dažnai apie tai galvoju.

Kalbėjosi Ramunė Brundzaitė