Trumpoji proza

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

Nostalgija

Išsupsiu gomury kartumą iš sulaukėjusių meškauogių skvere: ten ilsisi neprijaukintos vasaros, sulyti bronzos liūtai, fontanas vidur aikštės – klampus ir senas auksas sunkiasi iš dugno, iš pakraščių cementas smilksta gvazdikėlių aitrumu. Mes rudenėjame, visi lig vieno, kaip žmonės prie rūdijančių turėklų prieplaukoj, berniūkščiai lamdo suliniuotą popierių ir gema lotosų pulkai neramiame ir tyvuliuojančiame, ir atmainingame ežere. Seklumose prasišviečia gurvuoliai dumblo, apsamanoję akmenys, skeletai klevo lapų, sulipusių į piltuvus ir apleistų lyg duženos laivai. Ir nuojauta atsliūkina, tarsi ir mus kažkas apleido, tegul tik minutėlei įsauly prilietęs oranžinis dilgėlinuko sparnas ar sekcijos kažkuriam stalčiuke įsipainiojęs voratinkliuos dar iš pernykštės vasaros pražuvęs sapnas. Jis primena įkaitusį ir švytintį siūlelį žiburio, kuris liepsnoja vakaro tamsybėse, svirpliams krebždenant tarp sienojų, vėjo pūsčiojamas spindėjimas išdega svajonių koklius ir iškepa sapnų duonos, o kai iškrinta pirmieji šalti lietūs, pasilieka žvakigalis, juosvas angliukas, kuriuo tegalima nusibraižyti padangėje penklinę ir uždainuoti: „O aš vis dar tikiu laiko dvasia…“

Dvi moterys naktį

Ant kalno, sutirštėjusiame blankume be žvaigždžių, stūkso geltonas namas, o dangaus skliautas debesuotas ir pievos paūkavusios nuo žiedynų skėčių. Aplink sekmadieninės staltiesės baltuma ir gurgždesys lyg žengiant per rupų, grikšintį, ledo luobu aptrauktą sniegą. Tik šaltinis gyvas, kvėpuoja, samsto nuganytą pievutę; atšlaitėmis nuteka šešėliai ir pylimu apjuosia užmiegančius namo širdyje. Budėjimas pirkioj vidur laukų, mieguistas, plaukantis, dvi moterys, likusios vienos nakčiai, kuždasi tarpusavy ir verias kertės tamsoje, tik šiugždantys smilgų guotai siūruoja ligi horizonto. Girdėti grambuolių bilsenimas į langą, atkaklus, tarytum imtų apgultim tvirtovę iš stiklinių plytų, o senutis sargas, šuo, protingo žvilgsnio, visas kaltūnuotas, susimetė į kuprą po medine lova – nė krust. Staigi liūtis tarp medžių sutreška, ir paukštis didelis, nežinomas nutupia uosyje it neryški, tamsi dėmė, o išvėdintam kambary iš lėto nugula medingų augalų, lelijų iš darželio kvapas. Visur švara, tylumas, keletas miruolių nuotraukų – tų moterų, gražių iki liūdnumo, kur pažiūrėjęs supranti: ilgai netruko jų gedėjimas…