Teisėjų gentis
NIDA TIMINSKAITĖ
Prieš daugelį amžių teisėjai išvyko į Marsą ir ten įsikūrė. Jiems ten visai neblogai sekėsi.
Ko jie sugrįžo į Žemę? Sunku pasakyti. Sąlygos gyventi Žemėje jiems nebuvo palankios. Tačiau galop jie prisitaikė. Medžiojo vietos gyventojus, dyrė jiems odą ir rašė ant jos didžiules įstatymų knygas. Mėsą susūdydavo ir sukimšdavo į dešras. Todėl žmonių padermė pradėjo nykti. Tie žmonės, kurie išgyveno, pasitraukė į tolimiausius Žemės pakraščius, kur jų teisėjai negalėdavo pasiekti. Tiesa, kartais pasitaikydavo, kad žmonės medžiodavo teisėjus, bet tai nutikdavo labai retai.
Išnykus žmonių populiacijai, teisėjai ėmė medžioti briedžius, bet briedžių oda nebuvo tokia patvari, ir ant jos surašytos įstatymų knygos greit susidėvėdavo, – ilgainiui jos išnyko, tad išnyko ir įstatymai, – todėl teisėjai jų nebepaisė, ir tarp pačių teisėjų prasidėjo didžiulė sumaištis, nes jie pamiršo visus įstatymus, o visi briedžiai jau seniausiai buvo sumedžioti. Tada teisėjai pasiuntė savo vyriausiąjį teisėją pas Zuikių dievą, kad šis patartų, ką jiems daryti, kad teisėjų gentis visiškai neišnyktų. Zuikių dievas (kuris pats buvo zuikis) patarė teisėjams medžioti zuikius ir taip išvengti didžiulės teisėjus užklupusios nelaimės. (Mat zuikiai greitai veisiasi ir yra beveik neišnaikinami.) Taigi teisėjai ėmė medžioti zuikius. Betgi jų kailiukas visai netinka įstatymų knygoms rašyti, – nebent tik zuikinėms kepurėms siūti, – o zuikiena visiškai netinka dešroms. Taigi, yra tikimybė, kad teisėjų gentis artimiausiu metu vėl emigruos į Marsą ir ten pasiliks ilgesniam laikotarpiui. Gal tuomet vėl sugrįš žmonės?
___
Durys
Tarnybinis romanas
Durys. Kodėl durys?
Paradinės durys. Priebučio durys. Užpakalinės durys. Tarnybinės durys. Sunumeruotos durys.
Durys ąžuolinės, pušinės, eglinės. Durys raižytos. Durys inkrustuotos raudonmedžiu ir juodmedžiu. Sienoje paslėptos durys.
Gintaru inkrustuotos durys.
Stiklinės durys.
Automatinės durys. Besisukančios durys. Durys vienvėrės ir dvivėrės.
Spintų, komodų ir spintelių durelės. Durys, išrašytos kabalistiniais ženklais.
Avarinės durys.
Šarvuotos durys. Užkaltos durys. Apterliotos durys. Durys su išpjauta širdele.
Bulvių rūsio durys. Palėpės durys.
Durys be rankenų.
Gal tos durys tik Papa Karlo klaida? Tuomet jos – tik sapnas? Bet sapnai būna pranašingi…
___
Dievo akmenys
Pasaka
Seniai seniai, kai Dievas sukūrė Žemę, tai septintąją dieną sėdėjo ant debesies ir ilsėjosi, žvelgdamas žemyn. O apačioje žmogeliai rentė sau trobas, rūmus ir bažnyčias. „Reiktų ir man kokią trobą pasistatyti, – pamąstė Dievas, – o tai danguje šalta ir visokie skersvėjai pučia, tai kas, kad arti Saulės“, – ir nusičiaudėjo – mat jį sloga užpuolė. O kai nusičiaudėjo, tai baisus griausmas kilo, žmogeliai Žemėje išsigandę kas kur išsislapstė.
Nusipynė Dievas krepšį ir prisigaudė danguje klajojančių žvaigždžių. Pilną krepšį prigaudė ir susirentė trobelę ant debesies. O tas debesis plunksninis buvo ir neatlaikė akmenų svorio – trobelė pradėjo byrėti ir visi akmenys pasipylė į Žemę, mat Dievas nieko nebuvo girdėjęs apie Niutono dėsnius. Buvo skaitęs Biblijoje apie Izaoką, nes apie Izaoką ten buvo parašyta, o apie Niutoną – nieko.
Tuomet Žemėje ir prasidėjo akmens amžius. Žmogeliai dirbinosi iš akmens kirvukus ir skaldė vieni kitiems galvas. Dar dirbinosi iečių smaigalius, smaigstė visokius mamutus ir vieni kitiems į paširdžius. Dievas, kai supykdavo, tai ilgai ir garsiai čiaudėdavo, bet ką tu tiems žmogeliams padarysi. Galiausiai žmogeliai ėmė tos Dievo slogos nebebijoti ir net įsigudrino akmenis svaidyti Dievui į langus. Bet svaidyk nesvaidęs – taigi Niutono dėsnis tai veikia…
___
Klimato at(ša)šilimas
Tapyti čiabuvius su auskarais nosyse ir bananus stambiu planu kur nors Haityje ir atsidurti Šiaurės ašigalyje. Na, Šiaurės ašigalyje tai dar nieko, sako, žymiai blogiau šiek tiek piečiau. Bet šiaip tai ten lietuviams įprastos gyvenamosios vietos. Nuo neatmenamų laikų. Visai nereikia, betgi būtina. Ir tokiu atveju veltui ieškosite vienatvės. Belieka pasistatyti jurtą vienoje ašigalio pusėje, nes kitoje (kaip visiems žinoma) gyvena Petras Kurmelis. Neblogai gyvena, nes turi septyniolikos šunų kinkinį, o aš, deja, – tik dvylikos. Kaip visiems žinoma, šuo ir kariamas pripranta, o čia – tik minus penkiasdešimt ir poliarinė naktis. Neporinėmis mėnesio dienomis arba naktimis (kaip jums labiau patinka) pas mane į svečius vaikšto latvis su rudais auliniais batais ir vešliais ūsais: uždavinėja kvailus klausimus, mėto nepadorias užuominas, o kadangi aš tyliu ir jį ignoruoju, kaip ir dera tikrai lietuvei kosmopolitei, – jis pučia sušalusį garą man į veidą ir išdarinėja kvailas grimasas. Porinėmis mėnesio dienomis (arba naktimis) jis lankosi pas Petrą Kurmelį – gadina jam kraują, nervus ir inkstus. Ir nepasisek tu man šitaip. Ne kur nors Antarktidoje, pas pingvinus, ar bent jau Aliaskoje, o čionai – Šiaurės ašigalyje.
Bet vieną gražią dieną prasidės visuotinis klimato atšilimas. Ištirps ledynai ir, pavirtę kriokliais, nuplaus pusę Sibiro. Kitą pusę suspės išgelbėti JAV gelbėjimo armija. Atsiradusiuose žemės lopinėliuose Petras Kurmelis pasodins bulvių. Aš pagaliau gausiu Antarktidos vizą ir skubiai išvyksiu. Išlydėdamas į sraigtasparnį Petras Kurmelis įduos man krepšelį bulvių iš pirmojo derliaus ir ilgai mosikuos balta nosine man įkandin…
Paskui Petras Kurmelis parsisiųs kukurūzų sėklų iš Centrinės jaunųjų gamtininkų stoties ir pasės juos kvadratiniu lizdiniu būdu. Apie tai jis rašys į spaudą ir man į Antarktidą ilgesinguose savo laiškuose… Kukurūzai užaugs dideli ir vešlūs. Juose suks lizdus ir perės pempės, gandrai ir balandžiai. Petras Kurmelis pasikvies į pagalbą skautų būrį – kukurūzų laukuose jie grybaus, uogaus, kūrens laužus, loš kortomis „Ožį“ ir „Durnių“ bei dainuos patriotines liaudies dainas. Petras Kurmelis susirgs džiova, kiaulių ir paukščių gripu vienu metu, bet stebuklingai pasveiks. Latvis su rudais auliniais batais ir vešliais ūsais taps skautų vadovu ir vakarais prieš miegą muziejinėje jurtoje jiems pasakos apie Šiaurės pašvaistę, Arkties ledynus, amžinąjį įšalą, poliarinę naktį ir išnykusias baltąsias meškas…
