Raidės e išnykimas, Houellebecqas poetas ir t.t.
LAIMANTAS JONUŠYS
TLS apie prancūzų literatūrą
Įžymaus prancūzų rašytojų Georges’o Pereco (1936–1982) garsiausia knyga, laikoma postmodernizmo klasika, yra „La Vie mode d’emploi“ („Gyvenimas. Naudojimo instrukcija“; 1978) – didelis kūrinys, kuriame sudėtingai pinasi įvairios istorijos. Jau anksčiau Perecas savitai pagarsėjo romanu „La disparition“ („Išnykimas“; 1969) – visas tekstas yra be raidės e. Šiaip jau atrodo, kad toks užmojis panašus į daugelį paikų Guinnesso rekordų, kurių vienintelė prasmė yra ta, kad tai sunku padaryti (pvz., suryti 350 g ledų per pusę minutės). Antra vertus, toks rašybos suvaržymo eksperimentas savaip įdomus, juolab kad romano pasakojimas anaiptol nėra beprasmiškas. Sunku įsivaizduoti, kaip tai įmanoma, o juk prancūziškai ir kalbomis, į kurias romanas išverstas, tai dar sunkiau, nes reikia išvengti kai kurių artikelių. Į anglų, vokiečių ir švedų kalbas knyga išversta taip pat be e, o į ispanų kalbą – be a. Kažin ar kas gebėtų be e raidės gerai išversti į lietuvių kalbą. Kol kas turime tik Pereco „Daiktus“, 1992 m. išleistus rinkinyje „Trys prancūzų apysakos“, ir, beje, nedidelis vertimas ką tik pasirodė „Š. A.“ (VIII.30).
Perecas kartą sapnavo košmarą – jo romane „La disparition“ knibždėte knibžda raidžių e. Tai yra vienas iš 124 sapnų, sudarančių knygą „La boutique obscure“ („Tamsi krautuvėlė“; angliškame vertime paliktas prancūziškas pavadinimas), tik šiemet pasirodžiusią angliškai ir pristatomą „Times Literary Supplement“ (TLS, VIII.9). Kaipgi čia neprisiminsi visai neseniai („Š. A.“, VIII.23) publikuotų Kęstučio Navako sapnų. Prancūzų rašytojo sapnai kitokie negu Navako (visi mes sapnuojam šiek tiek kitaip), jų aprašymai labai nevienodo ilgio, be to, knygoje jie visi turi pavadinimus.
TLS recenzijoje klausiama: „Kodėl kas nors, išskyrus atkakliausius gerbėjus, turėtų domėtis rašytojo sapnais?“ – ir daroma išvada, kad šiuos pasakojimus „galima skaityti dėl jų stiliaus, matant juos svarbiame Pereco literatūrinės raidos etape, po ankstyvųjų kūrinių „Daiktai“ ir „La disparition“ sėkmės“. Štai kaip apytikriai atrodo vienas sapnas (apytikriai – nes verčiau iš anglų k.):
Nr. 29
1970 m. lapkritis
Londonas
Esu svetimame mieste. Tai Londonas, atokus rajonas, toli nuo Vaterlo arba Viktorijos.
Su turistų grupe klaidžioju po vaistinę. Mes sutinkame kitą grupę, ji man turėtų būti žinoma. Ir iš tikrųjų visi lyg ir pažįstami – atrodo arba galėtų atrodyti kaip man pažįstami žmonės. Jaučiuosi sutrikęs. Tai vienam, tai kitam vangiai šypteliu.
Bent jau aišku, kad antrojoje grupėje yra vienas mano senas draugas – Žakas M. Jis užsiauginęs barzdą. Čia yra ir jo draugų, kurių pavardė Frydas. Antra vertus, Žako žmona Mariana yra mano grupėje.
Suvokiu, kad Žakas ir Mariana gyvena atskirai.
Kitą rytą atsitiktinai susitinku Marianą ir pasakau jai, kad čia yra Žakas. Ji eina jo link, paskui ūmai pasuka į šalį. Seku paskui ją.
Mes sutinkame grupę merginų. Viena iš jų, pamačiusi mane, traukiasi apimta siaubo.
TLS recenzijoje apibendrinama taip: „Skaitytojams, pripratusiems prie nuolatinių Pereco mįslių, „La boutique obscure“ yra gana gluminantis tekstas – jo rebusai nėra spręstini, ir galime tik spėlioti, kas glūdi už žodžių žaismo.“
Rugpjūčio 30 d. TLS skyrė nemažai dėmesio prancūzų literatūrai, tad dabar šis tas iš ten.
Michelis Houellebecqas [Uelbekas], kaip romanistas, lietuvių skaitytojui gerai pažįstamas, bet dažnas gal nė nežino, kad jis yra išleidęs ir kelias poezijos knygas. Apie naujausią, „Configuration du dernier rivage“, TLS rašoma: „Houellebecqo rūpesčiai bus pažįstami jo skaitytojams: prarasta meilė, išsiskyrimas, vienatvė ir, žinoma, seksas. Šios temos diegiamos pabrėžtinai šiuolaikinėje aplinkoje – dėl tokio metodo jis buvo įsimintinai pavadintas „Baudelaire des supermarchés“ („prekybos centrų Baudelaire’u“). Taigi, metafiziniai svarstymai atsiduria šalia žemiškos kasdienybės – oro uostų, reklamų ir Tour de France.“
Čia yra įprastinių autoriaus kūryboje „mizantropiškų aforizmų“, bet taip pat „romantiškos melancholijos, švelninamos poeto suvokimo, kad jis sensta. Šitaip randasi rezignacija, kontrastuojanti su daugelio jo ankstyvesnių eilėraščių desperacija.“ Straipsnis baigiamas šiais žodžiais: „Šis rinkinys primena mums Michelio Houellebecqo techninius įgūdžius ir nepastebėtą gebėjimą podraug sujaudinti ir išprovokuoti gaižią šypseną.“
Netrukus lietuviškai pasirodysiančiame Houellebecqo romane „Žemėlapis ir teritorija“ figūruoja kitas populiarus prancūzų rašytojas Frédéricas Beigbederis, apie kurį pasakotojas svarsto: „Jis tikrai atrodė kaip rusiško romano herojus, nors jo akys spindėjo veikiau nuo kokaino, o ne nuo religinės aistros.“ Kad Beigbederiui narkotikai nesvetimi, niekam ne paslaptis – 2008 m. už jų turėjimą jis dvi paras sėdėjo areštinėje. Šis epizodas aprašytas Beigbederio „Prancūziškame romane“, lietuviškai išleistame 2010 m., o angliškai tik šiemet. Pasak recenzijos autoriaus, ši knyga dar autobiografiškesnė už ankstesnes, joje pirmą kartą atsigręžta į vaikystę, paauglystę. Romanas įvertintas taip: „Kai vaizduojama prancūzų XX a. antros pusės vidurinė klasė, pasakojama gyvai. Kai aprašomas pusamžis hedonistas, galiausiai šiek tiek pajuntantis atsakomybę, tai toli gražu nenauja.“
Kartais spaudos recenzijos padeda užsikabinti už kokio nors iki tol man nežinoto rašytojo. Šį kartą tai yra Pascalis Garnier (1949–2010) – naujo vertimo į anglų k. recenzijos pradžioje jis pristatomas kaip „siurrealistinio noir [juodojo] trilerio meistras – Luisas Buñuelis susitinka su Georges’u Simenonu“. Kas gi nevertina Buñuelio, o į Simenoną aš irgi tikrai nespjaunu, tad jau įdomu. Pagūglinęs radau jo (trumpų) romanų palyginimus su Tarantino ir brolių Coenų filmais, o vienoje „Observer“ recenzijoje sakoma, kad „šis dažnai niūrus, dažnai juokingas ir niekada nenuspėjamas pasakojimas parašytas precizišku stiliumi; Garnier savo tekstą dažniau linkęs papuošti filosofiniais svarstymais, o ne aprašymais. Tačiau siurrealistinę jauseną jis derina su negailestingu sąmoju.“ Galgi ir lietuvių leidėjai užsikabins.
