Nesisvaiginančio proto kritika

PAULIUS KUKIS

Įdomių apmąstymų mums siūlo nuolat prieš akis viešojoje erdvėje matomi įspėjimai apie galimą ir neišvengiamą svaiginimosi pasekmių siaubą. Kai kam juokais, o kai kam ir ne juokais galvon gali lįsti tos garsiosios Charles’io Baudelaire’o eilutės: „Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis. Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės.“¹

XIX a. vidurio dendis kimba į atlapus šiuolaikinei sveikatinimo politikai. Atrodytų, nieko čia ypatingo. Nemažai laboratorinių ir statistinių tyrimų bei „nesėkmės istorijų“ rodo, kad įvairių rūšių svaiginimasis turi būti traktuojamas kaip besąlygiška ir absoliuti blogybė. Tačiau ar Baudelaire’o eilutes mes privalome suvokti vien kaip šio besąlygiško blogio romantizavimą? Ar nėra taip, kad jos mums gali būti tam tikras racionalus ir į antropologinę tiesą pretenduojantis teiginys?

Kažkokioje parodijų komedijoje būta vienos labai pamokomos ir tuo pat metu itin dialektiškos situacijos: nuo narkotikų priklausoma garsenybė išvyksta į reabilitacijos kliniką; grįžusi ji nebegali pakęsti jokių svaigalų ir taip pamilsta gyvenimą, kad jai diagnozuojama „priklausomybė nuo gyvenimo“. Tik pamanykite: ši priklausomybė nuvaro buvusį klinikos pacientą į kapus! Tarkime, kad ši nelaiminga persona atsisakė vyno, nusistatė poezijos dienos normą ir visiškai atsidavė dorybei. Dorybe ji laikė patį gyvenimą. Kokiam intereso laukui priklauso ši dorybė – etiniam, politiniam, teisiniam, moksliniam? Susidaro įspūdis, kad „priklausomybė nuo gyvenimo“ dabar persmelkia visas šias sritis. (Kitaip tariant, tai – ideologija.) Esame „apsvaigę nuo dorybės“, apsvaigę nuo noro gyventi ir gyventi ilgai bei sveikai. Visgi antropologinė tiesa slypėtų ne čia. Ji slypi pačioje svaiginimosi formoje, svaiginimosi dialektikoje. Sunku nustoti stebėtis besisvaiginančiais sveikata arba sveikatinimu. Vieniems sveikatinimas yra politinis sprendimas, o kitiems – viso gyvenimo pamokslų ir ideologinių kovų objektas. Tretiems – visa tai ir dar daugiau. Taigi, sveikata ir sveikatinimas pasiekia patologinį intensyvumą, o pastarasis tampa obsesine-kompulsine praktika. Iš čia kyla hipochondriška mūsų visuomenių nuotaika. Joks aukso vidurys (saikas) čia neišgelbės, nes tai, ką pavadinome pačia svaiginimosi forma, yra antropologinis faktas. Juk aukso vidurio laikymasis savaime yra kraštutinė pozicija būtent dėl to, kad reikalaujama nuo jos jokiu būdu nenukrypti (į kraštutinumus). Taip priešybės (kraštutinumai ir saikas) pereina viena į kitą ir parodo, kad nėra jokios pirminės, pagrindinės struktūros, kurios atžvilgiu būtų įmanoma laikytis neutralios pozicijos ir nešališkai spręsti. Kodėl tai neįmanoma? Dėl to, kad žmogus visuomet iš anksto jau svaiginasi. Saikas virsta hipochondrišku pasaulietiniu asketizmu, kurį nutraukia tik atpalaiduojantis nuokrypis nuo patologinio, rigidiško normos laikymosi ir t. t. Ši kompulsyvaus efekto forma Jacques’o Lacano psichoanalizėje vadinama mėgavimusi (jouissance), o Sigmundo Freudo psichoanalizėje – Todestrieb. Mėgavimasis yra kažkas priešingo malonumui, mėgavimasis visuomet eina prieš sąmonę ar sąmoningą valią (ir anksčiau jos). Mėgavimasis įkūnija intensyvią dinamiką, kuri palaiko pačią nuoseklaus savęs patyrimo galimybę. Būtent ši dinamika padaro, sulipdo „iš nežinia ko kažin kokį Tai“. Čia esama tos beprotybės, kuri yra kiekvieno proto pagrindas. Šis pagrindas – tai formalus sprendimas, kurį privalau visiškai automatiškai priimti tam, kad turėčiau galimybę jo kaina gauti vientisą „daiktą“, vadinamą „savimi“. (Tai vienas iš galimų pasąmonės apibrėžimų.) Tačiau ką man su savimi daryti? Jei gaunu save ir tokį problemišką savo gyvenimą, kaip man su šiomis „dovanomis“ elgtis?

Žmones gąsdina intensyvios mėgavimosi, svaiginimosi formos. (Spėtina, kad kaip tik dėl to kreivai žiūrima į asmenis, esančius už heteronormatyvaus seksualumo, – jie su mėgavimusi palaiko visiškai kitokį, daug glaudesnį ryšį už heteroseksualus².) Paversti tokia svaiginimosi forma patį gyvenimo procesą yra barbariška. Tikrasis humanizmas tikrai neglūdi sveikatintojų armijos intencijose. Gyvenimą šios intencijos paverčia hipochondriška plėvele. Jų peršama maksima yra tokia: „Blogiausias dalykas, kuris tau gali nutikti, yra gyvybės praradimas.“ Čia žmogus bemat ir „paraidžiui“ redukuojamas į gyvulį. Jam liepiama gyventi dėl paties gyvenimo. Kitaip tariant, pagrindiniu jo būties, buvimo šiame pasaulyje determinantu paverčiamas jo kaip biologinės būtybės egzistavimas. Jokių „idealių“ tikslų, jokių perteklinių malonumų, jokio mėgavimosi, „dėl kurio vertėtų rizikuoti savo gyvybe“, „eiti iki galo“. Kartais kasdienybėje ši fundamentali svaiginimosi forma ne itin tiksliai vadinama beprotiška aistra. Esama keleto svarbių jos savybių: ji apie save nenori nieko žinoti – juk ji yra mechanizmas, intensyvi dinamika manyje ir už manęs; be to, jai gyvenimas nerūpi, ji eina kur kas toliau, nei siekia gyvenimas, – būtent dėl to ji ir geba pražudyti. Bet ji yra tai, kas gyvenimą transcenduoja ir suteikia jam tikslą. Jos maksima yra tokia: „Geriau prarasti gyvybę nei priežastį gyventi.“ Tokiu būdu „daiktas“, kurį vadinu „savimi“, apibrėžiamas idealiai. Čia atmetamas gyvuliškas savo būties kaip vien biologinio organizmo egzistavimas. Pažvelkite į biologinį užkietėjusio alkoholiko ar narkomano kūną. Apie savo degradaciją jis nenori žinoti nieko. Toks degradavęs kūnas yra aplipęs virtualiomis mėgavimosi gleivėmis, kurios tarsi koks parazitas nė kiek nesirūpina tuo, kas būtina žinoti, jei norime gyventi ar tiesiog išgyventi. Taigi, šis intensyvumo perteklius veda į dezintegraciją ir mirtį. Na, o apie kiekvieno žmogaus asmeninį santykį su savosiomis mėgavimosi šaknimis mes tegalime pasakyti šit ką: kiekvienam žmogui būdingas santykis su svaiginimosi formų įsikūnijimais yra absoliučiai unikalus. Kaip antropologinis faktas būtina yra tik forma, o turinio visuotinumas ar asmeniškumas privalo būti laikomi santykiniais ir šiuo požiūriu unikaliais dydžiais. Tad iš akių nederėtų išleisti nei visuotinę reikšmę turinčių svaiginimosi įsikūnijimų, nei bandymų prasilaužti į asmeninės svaiginimosi patirties pažinimą. Tačiau pats kvailiausias ir klastingiausias priesakas čia yra mūsų jau minėta sveikatos ir gyvenimo maksima. Ji skirta sveikam, gyvam ir gražiam gyvuliui be sielos.

___

¹ Charles Baudelaire. 2002. Paryžiaus splinas. Vilnius: Baltos lankos, p. 91.
² Plg. Lee Edelman. 2004. No Future: Queer Theory and the Death Drive. Durham and London: Duke University Press, p. 1–33.