Mėlyno namo demiurgas

PAULINA DRĖGVAITĖ

Šiandien Lovysoje duris atvėrė daugybė senų namų. Begriūvančių, atstatytų, dekoruotų. Aš galiu užeiti ir pamatyti, kaip juose gyvena žmonės. Aš galiu nusiskinti obuolį sode ir pasisemti šulinio vandens. Aš galiu nulipti į vyno rūsį ir aprengti verkiančius kaukus. Aš galiu trumpam pajusti, kad tai man priklauso toks gražus gyvenimas ir balto šilko pagalvės. Mėlyna supamoji kėdė šalia lango su avikailiu. Kokia Paulina būčiau, jei šioje verandoje rytais gerčiau kavą.

Ant ežero kranto stovi dvaras. Senas, galbūt šešiolikto amžiaus – medis ir kolonos. Balti betrupantys langų dažai. Jis atsainiai nostalgiškas: įėjus svetainėn, nuo sienų žvelgia giliai užmigusių kunigaikščių fizionomijos, nebesistengiančios priblokšti prašmatnumu. Man ant pečių nukrinta dulkėtos istorijos šimtmečiai: užmarštis, mėlyno kraujo skiedimas vandeniu, vėjas, besisunkiantis pro dvaro langus. Ne, net ne vėjas – laikas.

Mindaugo Valiuko nuotrauka

Šiandien skaičiau latvių rašytojos Zentos Mauriņos esė apie Romą – jai nesvarbu Šv. Petro bazilikos meniniai viražai, tai veikiau jau žmogaus tuštybės apraiška. Amžinasis miestas, m? Juk amžinybė irgi yra prakeikimas. Net Stendhalis sako, kad „amžinai“ – tai galingas žodis. Tie kunigaikščiai – sustingę ant svetainės sienų, žvelgiantys į nieko nebesakantį giminės herbą, išsiskėtusį juodą erelį. Ir nebenaudojamas porcelianas nėra komplimentas Kinijos meistrystei, veikiau jau Krono manifestas.

Išeidama susibičiuliauju su jauniausiuoju grafaičiu: jam kokie penkeri metai, jis geria pieno kokteilį, ramiai spardydamas šimtametes namų duris. Susimojuojam.

Mūsų draugė Giula nusiveda į savo vaikystės namus, tokius geltonus geltonus, su juokingai pakrypusiu tvartu, Žiemos karo metu kaupusiu maisto atsargas. Kiemelyje siaučia antikvarinių daiktų mugė, siūlanti „Electric Light Orchestra“ plokšteles ir pypkes. Pabandę įeiti namo vidun, atsitrenkiam į atkaklią spyną. Gal ir geriau? Kai kurių prisiminimų geriau nebudinti iš gražaus užmaršties miego – kaip koks degantis namas, su kančiomis uždarytas, jį atidarius – ugnis išplis. Giula sako, kad kiemas anksčiau atrodė žymiai didesnis. Paguodai nusiperkam po antikvarinį puodelį. Vėliau restorane lašišos sriuba vėluoja, tad gauname vanilinių ledų su mėlynėmis.

Sėdėdama viešbučio bare, galvoju apie vaikystės miražą ir išėjusius. Slogu. Neseniai sapnavau ilgą kelionę per miškus Švedijoje, nuvedusią iki ryškiai mėlyno namelio. Įėjusi vidun – pastatas nebuvo užrakintas – nusiaviau batus ir kepurę palikau prieškambaryje. Tyliai slenku koridoriumi. Dešinėje – virtuvė. Užuodžiu stiprią kavą. Girdžiu žingsnius, sunkius žingsnius, kažkas lipa laiptais. Aš pažįstu šią eigastį, šitą ryžtingą, impozantišką povyzą, žinau, kokį tabaką nešiojasi kišenėje, suprantu, kad tai palaidota, bet dar kvėpuoja, ir man reikia iš čia bėgti, bet sustingau. Užverda vanduo, darosi durys – ir aš pavirstu zyle, sniegena, strazdu giesmininku, visais pasaulio paukščiais – kad tik išskrisčiau. Šešėliai lieka mėlyname name Švedijos miške. Aš nebenoriu ten grįžti.

Praeitis užrakinta. Sugrūsta į skrynią su didele spyna. Kiemai, žmonės, miestai, žodžiai – mažėja. Saulės laikrodis nakčia skundžiasi švyturiui, kad jo šešėlis išėjo atostogų.

Praeitis užrakinta, bet laikas čia. Man baisu. Dviračiu riedu medžių alėja – žalia vabzdžiai žvyras – ir štai, šis momentas jau praeitis, jo jau nebėra, galbūt jį tik susapnavau ir iš tiesų tebemiegu praėjusioje žiemoje, nors galbūt ne, tuo metu mane kamavo nemiga, tad turbūt tai dar ankstesnis sapnas, o gal skaitau Calderóną, gyvenimas – tai sapnas, taip –

Aš paimsiu štai šituos samanotus miškų akmenis, išrausiu iš žemės, vieną po kito, įsidėsiu burnon ir kramtysiu, kolei išbyrės visi mano dantys. Iš mano dantų išaugs naujas laikas, šventas šventas nuolatinis sekmadienis. Jo nematuosime laikrodžiais ar smėliu, jis byrės kaip cukrus ant braškių, o mes jas valgysime prie Letos, įtekančios į Baltiją, ir bus labai gera. Išėmusi akmenis, išbursiu jais mūsų likimą, tokį gražų gražų, o tu mane mylėsi, mylėsi savo bedantę Kasandrą. Laikas bus saldus ir draugiškas, ne toks, kaip šis, pelėsiu besismelkiantis į dvarų sienas, ilgesio lizdus susukęs venose. Aš vėl galėsiu rašyti. Pasistačiusi arką iš raudoniu liepsnojančių lapų, išplauksiu gelbėti išnykusių vienaragių – ne, ne, ne, šitame laike jie nebus išnykę, jie gyvens žalio stiklo saloje – o iš paskos seksi tu, haiku Homere, aprašysiantis visus mano žygius. Užmarštis bus įveikta. Mėtysim gintarus Leton, ši išplaus susikristalizavusį kasdienybės grožį –

O paskui gyvensime mėlyname name saloje su sodu ir verandoje lošime pokerį su Kalipso. Žaltys siūlys obuolį, bet aš sakysiu: atleisk, aš soti, bet gali prisidėti prie žaidimo. Ir keturiese mes, kokia įdomi kompanija, amžinai lošime kortomis, retkarčiais – dėl viso pikto – išsiburdami likimus. Kalipso vis keistai šnairuos į žaltį, kuriam, šimtmečius gyvenusiam po akmeniu, užaugo barzda. Ši amžinybė nebus prakeiksmas; ji nutrūks tada, kai baigsis žaidimas. Vos panorėję, galim pakilti nuo stalo ir išeiti į mūsų namo sodą, vaismedžių sodą, iš kurio obuolių tu kepsi pyragą mūsų svečiams. Bet mudu pavėluosime, nes Kalipso, pasibalnojusi žaltį, išplauks namo. Ir dar mūsų virtuvėje visada kvepės gera stipria kava.

Jeigu nusibos gyvenimas dviese, iš molio, prakaito ir ašarų sukursime savo vaikus, tokius chaotiškus ir ypatingus. Jie skraidys paukščiais ir pamažu ims kurti vandenynus. Tu braižysi žvaigždėlapius, o aš juoksiuos, geriau einam ieškoti gintarų, mylimasai. Juose rasim laiškus seniai prarastų mylimųjų, tų, kurie išėję, išėję ieškoti kitų salų ir vandenynų. Truputį paliūdėsime. Atskridę mūsų paukštvaikiai numes didžiulį riešuto kevalą, artėja tvanas, jums metas išplaukti, nebijokite, mes viską sukursime iš naujo.

Riešuto kevale praleidome tris amžinybes. Mudu pykomės. Aš rėkiau, tu tylėjai. Tu rėkei, aš tylėjau. Tu kaltinai mano įprotį ilgai miegoti dėl visos šitos užvirusios košės – negi aš nežinau, kad sėkmė yra dalinama rytais? Aš šaukiau, kad dėl visko kaltos tavo intrigos – kam reikėjo tų lažybų su žalčiu? Laime nejuokaujama! Tada šimtmečius tylėjome, nusisukę vienas nuo kito. Maitinau žuvis savo rankų pirštais. Jų man nebereikėjo.

Pagaliau nuslūgus vandeniui, atsidūrėme dykumoje. Ten sutikau karavaną kačių, kurios keliavo ieškoti praamžių salos. Papasakojau joms, kad tai tebuvo mitas, sukurtas jų protėvių. Jos truputį nusiminė, tad atidaviau joms savo plaukus. Girdėjau, kad, išmokusios kultivuoti savo gaurus ir juos truputį patankinusios, katės tapo itin populiarios ir ateities civilizacijos jas pavertė dievais. Manęs tai nestebina – jos vienintelės žinojo, kad bet kokia mitologija tėra laiko skaičiavimo būdas, prijaukinimas ir pavertimas cukraus dulkėmis. Katės buvo puikūs dievai.

Tačiau tu, tu tylėjai. Tavo tyla vis augo ir tu nenorėjai jos palaidoti dykumoje. Aš žengdavau pirmyn, po savęs palikdama gintarų taką, o tu tik stovėjai, pustomas smėlio, saulės kepinamas. Aš pasidaviau. Aš nebegalėjau. Aš nebeturėjau gintarų. Mudu sėdėjome smėlynuose, žvelgdami vienas į kitą, ir aš sužinojau, kad tai – pabaiga. Tu likai saloje, tu buvai vanduo, tu ilgiesi paukštvaikių, tu nori grįžti į pačią pradžią, į akmenis miške, tu nebyliai kaltini mane, kodėl turėjau juos išrauti – aš tik norėjau trumpam pabūti demiurgu – ir todėl tu visas savo raides atidavei pavadinti žvaigždynams ir tu gesti, tu nyksti, tu byri be savo žodynų –

Aš supratau. Aš pabučiavau tavo išsausėjusias lūpas ir jos pražydo lelija. Ir visas tu, mano mylimasai, tu kvėptelėjai ir iš tavo kvėptelėjimo atsirado šimtas kalbų, ir smėlis, smėlis pasitraukė, pavirtęs lelijų jūra, ir tu, tu pavirtai vandeniu ir aš džiaugiausi. Aš džiaugiausi.

Aš likau čia, tarp jūros ir smėlio, likau čia. Aš išmokau tylėti. Pamažu netekau regos, klausos ir uoslės. Mano kaulai vis išskrisdavo tapti koplytstulpiais. Šalia jų parimdavo pavargęs žmogus, vis tęsiantis kelionę po visus kontinentus. Aš norėjau jį apkabinti, bet tegalėjau tilindžiuoti kauleliais. Nežinau, ar tai buvo paguoda. Mane ramino ši nebūtis, neegzistavimas, ramybė. Truputis vėjo ir nesibaigianti saulė. Taip sėdėjau amžinybę, o gal pusdienį – kolei atskrido paukštvaikiai, pavirtę angelais. Jie pakėlė smiltį, kuria buvau likusi aš, ir paleido vandenin.

Benykdama, tirpdama tavo vandenyne, aš pamačiau ateinančias imperijas, metraščius, bokštus ir pilis, jie kilo ir leidosi, prošal praplaukė žaltys, apsivyniojęs salas ir pamažu jas ryjantis, Kalipso verkė kopose, ir aš verkiau, aš verkiau, aš verkiau iš palengvėjimo, aš nebenorėjau žaisti, nebereikėjo kurti, nenorėjau patrankų ir šūvių, nebenorėjau likimo pavojų ir buvau tokia dėkinga, ir šią akimirką aš pamačiau laiką ir jis man tarė: gana.

Mano mažytis demiurgas miega mėlyname name Švedijos miške.