Kultūrinis herojus – spiralė ir ėriukas

KOSTAS GAITANŽI

Meno teoretiko ir psichoanalitiko Ernsto Kriso nuomone, kiekvienas menininkas nesąmoningai atkartoja tam tikrus „kultūrinio herojaus“ mito naratyvus, šis atkartojimas yra realus ir negali būti paaiškintas vien menininkų oficialių biografijų sudarymo kanonais ir stereotipais.

Viena seniausių tradicijų yra menininko kaip tarpininko tarp transcendencijos ir šiapusybės idėja. Tiksliau, seniausia ją galima pavadinti kalbant apie poeziją – antikos mąstytojai būtent taip įsivaizdavo poeto padėtį – kaip mediumo arba orakulo. Šios mitologijos perkėlimas į vaizduojamųjų menų sritį yra vėlesnis fenomenas, susijęs pirmiausiai su romantikų judėjimu. Schopenhaueriui genijus (o tik genijus ir yra reikšmingas, kalbant apie meną) yra „pasaulio akis“, išėjusi už „valios pasaulio“ ribų į grynos kontempliacijos, beaistrio stebėjimo erdvę. (Tiesa, Schopenhauerio menų hierarchijoje pirmenybė yra atiduota muzikai, kurios atžvilgiu kiti menai, taip pat ir vaizduojamieji, užima kuklesnę poziciją.)

Tokia arba bent jau panaši pozicija tenkino kelias kartas meno teoretikų ir praktikų. Vykstant sparčiai sekuliarizacijai, menas iš dalies kompensavo visuomenės religinius poreikius – „mirus Dievui“, menas perima kai kurias dievybės funkcijas ir gali tapti garbinimo, tarnystės, pasiaukojimo objektu. Meninis diskursas nesąmoningai kopijuoja krikščioniškus ir ikikrikščioniškus mitus, transformuoja ir pritaiko juos sau. Atsiranda ne tik „meno pranašų“ (genijų), bet ir „meno kankinių“ institutai. Tiesiog archetipinis pastarojo atstovas yra van Goghas, kurio dramatiška biografija atsitiktinai arba neatsitiktinai kopijuoja tipišką religinio pranašo, šventojo, mistiko, kankinio biografiją. Kaip ir daugelis tokių personažų, van Goghas yra perėjęs pasirinkimo, iniciacijos, gundymo ir galiausiai kankinystės stadijas. Už tai, kad prisiliestų prie būties paslapčių ir savo kūryba atvertų jas žmonijai, van Goghas sumoka aukščiausią kainą – praranda protą, o galiausiai – ir gyvybę. Tai keičia ir paties jo meninio pranešimo vertę – juk pagal mito logiką ypatinga kaina sumokama tik už ypatingos vertės apreiškimą. Kainos ir vertės tapatinimas yra būdingas mitologinio mąstymo bruožas – šis primeta pasauliui teisingumo kategorijas, aukštesniosios jėgos žaidžia pagal taisykles, už pasiaukojimą apdovanodamos savo adeptus, – ir apdovanojimo mastas yra proporcingas adepto aukai. „Auka ant meno altoriaus“ yra daugiau negu tik metafora – kalbant apie romantizmo ir modernizmo mitologijas, šie žodžiai gali būti suprantami iš esmės paraidžiui. Tai suponuoja ir paniekinamą požiūrį į „lengvąjį“, „lengvabūdišką“ meną – juk jeigu nėra kankinystės, nėra ir vertės. (Apie šių mitų gyvybingumą byloja ir iki šiol sėkmingai funkcionuojantys mirusių populiariosios muzikos žvaigždžių kultai – nuo Elvio Presley ir Jimo Morrisono iki Kurto Cobaino. Tragiška ankstyva mirtis gerokai padidina jų kūrybos vertę gerbėjų akyse.)

Tačiau menininkui leidžiama gerokai daugiau negu paprastam mirtingajam – į bet kurią menininko ydą žiūrima atlaidžiau negu į, pavyzdžiui, banko klerko. Į elgesį, kuris būtų laikomas nepriimtinu tarp buržua, „menininko“ (tai yra žmogaus, tarnaujančio transcendencijos idealams) etiketė verčia žvelgti gerokai tolerantiškiau. Moderno laikų menininko statusas panėši į kiniko Diogeno statusą senovės Atėnuose, „jurodivo“ statusą Rytų krikščionybėje arba šamano statusą primityviose kultūrose – jis sukelia kartu ir atmetimo reakciją, ir prietaringą baimę bei pagarbą.

Menininkas taip pat nebaudžiamai pažeidinėja, atrodytų, nepažeidžiamas visuomeninio padorumo normas. Reikia pažymėti, kad mitologiniam mąstymui esminio skirtumo tarp visuomenės normos, tradicijos, įstatymo ir gamtos dėsnio nėra. Abiem atvejais pasikėsinimas į sakralią kosminę tvarką yra sunkiai įsivaizduojamas dalykas – ir tais retais atvejais, kai jis visgi įvyksta, nusipelno griežčiausios bausmės.

Keista, bet dažniausiai šio išrinktųjų luomo visuomenės normų pažeidimas lieka nebaudžiamas. Čia netgi mitologinis mąstymas daro išimtį, iki tam tikros ribos toleruodamas grupės keistuolių išsišokimus. Tais atvejais, kai keistuolis sulaukia bausmės, pačios visuomenės požiūris į tai būna nevienareikšmis – užtenka prisiminti Sokrato likimą ir tą nenuplaunamą gėdą, kurią užsitraukė Atėnai (daugiausia Sokrato garsiausio mokinio Platono pastangomis – toks subtilus intelektualų kerštas), pasmerkę jį myriop.

Šis išskirtinis statusas, galima sakyti, palaiko pats save – ekscentriškas „keistuolio“ elgesys profano akyse savaime yra sąsajų su transcendentinėmis jėgomis įrodymas. Menininkas yra ekscentriškas dėl savo tarnystės aukštesniosioms jėgoms, ir ši tarnystė leidžia jam elgtis

Robert Smithson. Spiralinis molas. 1970

ekscentriškai. Akivaizdžiai matomas „įrodymas ratu“, kuris yra ydingas formaliosios logikos požiūriu, bet visiškai priimtinas mito logikai.

Dvidešimto amžiaus situacija charakterizuojama ir požiūrio į meninę kūrybą ir menininko asmenį transformacija, kuri pirmiausiai reiškėsi futurizmo, rusų konstruktyvizmo judėjimuose – iš orakulo menininkas turėjo tapti socialiniu inžinieriumi.

Pats menininko kaip agento, aktyviai pertvarkančio socialinę terpę, įvaizdis yra ypač artimas bolševikiniam mąstymui. Josifas Stalinas, kalbėdamas SSRS rašytojų sąjungos susirinkime, apibūdino rašytoją kaip „žmonių sielų inžinierių“. Komunistinis (ir bendriau – kairysis) projektas suvokia meną kaip socialinės inžinerijos įrankį, o menininką – kaip įtakų darymo meistrą, emocinį manipuliatorių. Grynai estetinės problemos suvokiamos kaip mažai reikšmingos, palyginti su pagrindine meno funkcija. Tai yra svarbu ir kalbant apie šiuolaikinį meną, kuris (per situacionizmą ir poststruktūralistinę kritiką) yra smarkiai veikiamas kairiųjų teorijų.

Transformacijos iš dieviškosios transcendencijos mediumo į socialinės tikrovės kalvį nebūtų galima vadinti „demistifikacija“ arba „demitologizacija“. Menininkas – socialinis konstruktorius – taip pat atitiko kultūrinio herojaus provaizdį, atlikdamas būdingas šiam archetipui masių auklėjimo, socialinio Kosmoso sukūrimo iš nieko funkcijas.

Šiuolaikinis menininkas konstruktorius dažnai liečia skaudžias socialinės temas, tuo „įprasmindamas“ meninę praktiką per socialiai aktyvią poziciją, tačiau tas prisilietimas niekada nebūna nuoširdus, jis visada paženklintas tam tikru žurnalistiniu cinizmu, kad ir ką teigtų patys „socialiai aktyvūs“ autoriai. Ciniškas požiūris yra imanentiškas žurnalistikai – ji visada kuria mitus ir daro tai daugiau arba mažiau sąmoningai, t. y. nevertindama šių mitų konceptų pernelyg rimtai. Paralelės su socialistinio realizmo menu čia yra akivaizdžios – pastarasis lygiai taip pat augo iš propagandos ir ideologijos, taip pat siejosi su specifine žurnalistika, taip pat buvo pateisinamas kaip socialinės inžinerijos įrankis. Kaip ir socialistinis realizmas, ši šiuolaikinio meno atmaina pateisina save propaguodama tam tikras (pavyzdžiui, „politinio korektiškumo“ arba „multikultūralizmo“) ideologijas, kryptingai siekia transformuoti masinę sąmonę.

„Socialumo“ (t. y. integruotumo į socialinį kontekstą) siekis mene gali būti traktuojamas kaip tam tikras bandymas išsivaduoti iš mito valdžios. Mitui, kuris įsivaizduojamas kaip kažkas anapus laiko, priešpriešinamas nuolat besikeičiantis socialinis kontekstas. Meno kūrinys šiuo atveju yra reakcija į tam tikrą dabarties įvykį ar situaciją. Įteisinimas konstruojamas ne aplink „amžinas“ struktūras, bet aplink „aktualų“ socialinį veiksmą.

Pagal Aristotelio formulę, žmogus yra „politinis gyvūnas“. Šis teiginys yra iš esmės tapatus šiuolaikinės etologijos apibrėžimui – žmogus, kaip ir beveik bet kuris primatas, yra socialinė būtybė. Logiška išvada, kad menininkas yra neatskiriamas nuo sociumo, nuo visuomenės mitų, archetipų, nuomonių ir prietarų. Socialinė menininko prigimtis yra tiek pat svarbi, kiek ir jo biologinis kūniškumas.

Žvelgiant istoriškai, šių dviejų sferų atskirtis yra palyginti naujas reiškinys – archajiškos kultūros žmogui jos yra iš esmės tapačios. Socialinis „organizmas“ atkartoja fizinio kūno struktūras. Individo kaip autonomiško vieneto, daugiau arba mažiau sąmoningai sąveikaujančio su visuomene, suvokimas galėjo atsirasti tik kartu su suvokimu, kad žmonių sociumas yra kultūrinės steigties rezultatas, kad sociumo normos (papročiai, įstatymai) iš esmės skiriasi nuo gamtos dėsnių. Toks suvokimas pakeitė ir patį individo ir sociumo santykį – tradicinėje paradigmoje asmuo privalėjo taikytis prie socialinės tvarkos, o dabar asmuo įgavo socialinės tvarkos kūrėjo ir perkūrėjo funkcijas, atsirado principinė galimybė kvestionuoti paprotines normas. Šios antikinės mąstymo revoliucijos reikšmę sunku kaip reikiant įvertinti – ji padėjo pamatą pačiai europietiškajai „laisvųjų menų“ tradicijai.

Šiuolaikinio meno konvencijas, dėl kurių jis įteisinamas visuomenėje, galima įsivaizduoti kaip tam tikrą spontaniškai susiformavusių tabu sistemą. „Menininkas“ įsipareigoja vengti tam tikrų temų (pavyzdžiui, vaikų seksualumo arba nacizmo) arba traktuoti jas tik visuotinai priimtinu būdu. Menininkas įsipareigoja vengti tam tikrų išraiškos formų. Kaip pavyzdys – vargu ar šiais laikais yra įmanomas menas, ignoruojantis „ekologiškumo“ reikalavimus taip kaip ankstyvasis „žemės menas“.

Toks gamtosauginių tabu pažeidimas, kokį įvykdė „žemės meno“ atstovas Robertas Smithsonas, 1970 metais supylęs didžiulę struktūrą Didžiajame Druskos ežere Jutoje, jau po kelių dešimtmečių būtų sustabdytas pirmąją darbų dieną kaip „neteisėta intervencija“ į natūralią aplinką. Kitados buvęs antiekologiškas savo esme, „žemės menas“ jau nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio demonstruoja neįtikėtiną oportunizmą „žaliosios“ ideologijos atžvilgiu. Postmodernaus menininko „radikalumas“ yra gestas – paprastai stulbinanti forma slepia trivialų turinį. Šis turinys, kurio patosas yra priimtinas arba bent jau suprantamas eiliniam doram piliečiui, įteisina patį kūrinį, jo autorių ir patį „šiuolaikinio meno“ diskursą. Radikalumui beveik visada nustatyta aiški riba, už kurios išeiti yra beveik neįmanoma. Sunku įsivaizduoti, pavyzdžiui, Vienos akcionistų (kurie, mano nuomone, toli išėjo už modernybės ir postmodernybės konvencijų ribų) veiklą dabartinėje Europos Sąjungoje. Čia kalbama ne tik apie valdžios institucijų reakciją (tie patys Vienos akcionistai reguliariai turėjo problemų su policija), bet ir apie priimtinumą meno pasauliui – esu tikras, kad „nehumaniški“ ir „neetiški“ darbai būtų tiesiog boikotuojami. Vienos akcionistų veikla nebūtų įmanoma ne tik dėl konfliktų su įstatymu (šių problemų akcionistai sočiai turėjo ir savo klestėjimo laikotarpiu), bet labiau dėl ostrakizmo, kuris gresia tokiam menininkui iš savo tiesioginės „intelektualų“, „bohemos“ auditorijos.

Galima dar kartą prisiminti ir tą perdėm skausmingą reakciją, kurią sukėlė Evaldo Janso bandymas papjauti ėriuką ŠMC patalpose (kas Vakarų Europoje dar prieš trisdešimt metų būtų buvę suvokta kaip šiuolaikinio meno mainstream apraiška). Šiuo metu toks performansas vargu ar būtų įmanomas, ir pats bandymas jį įvykdyti yra puikus meno kaip visuomenės tyrinėjimo pavyzdys. Kodėl ėriuko mirtis (kasdienis įvykis skerdyklose) pasirodė tiek nepriimtinas publikai? Kodėl miestiečių publika, perkanti mėsą prekybos centruose, atsisakė matyti tai, kas yra bet kurio žmogaus, gyvenančio arčiau gamtos, kasdienybė? Kodėl ši visuomenė paniškai reaguoja į smurtą, netgi į smurtą prieš gyvūną? Kodėl gyvūno gyvybė tampa beveik lygiavertė žmogaus gyvybei?

Sukeltą skandalą būtų galima paaiškinti Lietuvos provincialumu, postsovietine specifika (izoliacijos nuo pasaulinio konteksto pasekmės)… tačiau skandalas kilo būtent dėl nesuderinamumo su šiuolaikinėmis vakarietiškos kilmės ideologijomis – „bioetika“, „gyvūnų teisėmis“, „ekologiškumu“ ir t. t., kurios neturi nieko bendro nei su lietuviškomis agrarinėmis tradicijomis, nei su sovietiniu palikimu. Tokios akcijos sėkmė Vakarų Europoje būtų dar mažiau tikėtina dėl anksčiau minėtų ideologijų tabu besąlygiško viešpatavimo viešajame diskurse, o ypač – „šiuolaikinio meno“ diskurse.

Trumpiau sakant, septintojo dešimtmečio išsivadavimo iš viešpataujančių iracionalių draudimų gniaužtų siekis pasibaigė minkštu postmoderniu narveliu, kai, nepaisant sugriautų hierarchijų, visuotinio reliatyvizmo ir „diskursų polifonijos“, reali saviraiškos laisvė pasirodė ne ką platesnė nei modernybės laikais, o vietoj sugriautų draudimų įtvirtinti nauji. Postmodernūs žaidimėliai leidžiamame plote atrodo vis neskoningesni ir beprasmiškesni – moderno laikais apribojimus buvo įprasta daugiau arba mažiau sėkmingai racionaliai pateisinti, nustatyti teisėtumo ribas apeliuojant į Filosofiją, Mokslinę Tradiciją, Religiją – trumpiau sakant, į Logo sferą, – o postmoderno laikais teisėtumo ribas nustato tabu, kurių racionali analizė išvis nepageidautina.