Gegutė
BENAS TARKERIS
Ištrauka iš romano „Suklastotos sielos“
– Kažkada, būdamas dar mažas berniukas, kai tėvai išsiskyrė, pažadėjau mamai nupirkti suknelę. Negalėjau tada apibūdinti jos ilgio, modelio, audinio faktūros, nes man tos detalės atrodė nesvarbios. Nevaikščiojau tada po suknelių parduotuves, nesidairiau į kitas moteris, apžiūrinėdamas jų apdarus. Tik žinojau viena – kad ji turi būti pati gražiausia, kažkokia ypatinga, kokias dėvi pačios laimingiausios moterys. Tada atrodė, kad turiu tą padaryti už jos vyrą, savo tėvą. Jaučiau atsakomybę, gėdą dėl jo ir norėjau grąžinti jai skolą. Metams bėgant, ta suknelė apsitraukė migla, išbluko, pradėjo patikti kitos moterys ir mama jau nebeatrodė pati gražiausia pasaulyje. Vien suknelės darėsi per maža. Prie jos būtinai turėjo derėti ir apavas, rankinė, papuošalas ir kiti moteriški priedai. Juos visus supirkti man vis pritrūkdavo laiko, nors tada galėjau sau leisti aprengti turbūt visas pasaulio moteris. Keitėsi ir mano supratimas apie skolos grąžinimą.
Dikas nusišypsojo, akys sublizgėjo, o raukšlės pasidarė gyvos, tarsi raibuliuotų nuo įmesto į ramią upę akmenuko.
– Po daugelio metų, po artimųjų netekties, po mano bankroto, kai netekau savo turtų, apsigyvenau čia. Valstybė manimi pasirūpino – skyrė būstą, pašalpą, nors ir juokingai menką, bet šis tas. Atsiribojau nuo visko, kas mane supo prieš tai. Skaičiavau kiekvieną pinigėlį, buvau net metęs rūkyti, o apie alkoholį neleisdavau sau net pagalvoti. Kaip matai, ištvėriau, nors pradžioje buvo žiauriai sunku. Gal praėjo metai, nepamenu gerai, bet vieną ankstų pavasario rytą, dar lovoje gulėdamas, aš išgirdau gegutę. Apsigraibiau staiga po pagalve ir užčiuopiau keletą smulkiųjų. Pasitikrinau nevalingai, nors žinojau, kad jie ten guli. Nusiraminęs klausiausi jos kukavimo. Jei pasakysiu, kad nebuvau girdėjęs gražesnės melodijos, palaikysi mane nukvakusiu seniu. Tebūnie. Man dabar nesvarbu.
Bandžiau išsižioti ir prieštarauti, bet jis drebančia ranka, lyg diriguotų orkestrui, man parodė pauzę.
– Taip gulėdamas ir jos klausydamas, aš netikėtai prisiminiau mamą ir suknelę.
Jis atsargiai pakilo iš kampo ir susikūprinęs, nespėjęs kaip reikiant ištiesint savo kaulų, priėjo prie spintos. Atsargiai atvėrė jos duris ir ištraukė kažką panašaus į moterišką drabužį, įvilktą į celofaninį maišą. Sustingusiais pirštais maišelį nutraukė nuo pakabo. Suknelė buvo labai paprasta, visiškai nepanaši į moters svajonę.
– Štai ji, – priglaudė suknelę prie savęs, lyg matuotųsi.
Jis visas spindėjo, šypsojosi praverta burna, iš kurios švietė kiek pageltę dantys. Taip palaikė keletą sekundžių, o paskui rūpestingai grąžino ją į vietą.
Aš sėdėjau tarsi užhipnotizuotas. Jis palengva priėjo prie stalo ir atsisėdo ant kėdės.
– Kitą dieną aš susiruošiau į miestą, į moteriškų drabužių parduotuvę. Man reikėjo sužinoti, kiek jos kainuoja, nes nebuvau niekada gyvenime jų pirkęs. Nuo tada kiekvieną vakarą, prieš atsiguldamas, kišdavau pinigus, kuriuos pavykdavo sutaupyti, po pagalve. Gegutė kukavo beveik kiekvieną rytą, ir net lėktuvai, kildami ir leisdamiesi, man nebetrukdė jos klausytis.
Paskui stojo tyla.
– Įsipilk dar arbatos, – nutraukė tylą Dikas. – Tą dieną, kai pirkau ją, lijo smarkus lietus, bet man tai buvo nė motais. Aš turėjau sutaupęs jai ir nesiruošiau atsitraukti dėl oro užgaidų.
Visas varvantis ir peršlapęs, įžengiau į parduotuvę. Joje buvo ta pati pardavėja, kuriai prieš metus buvau pažadėjęs dar grįžti. Ji tikriausiai tada nepatikėjo manimi arba nesitikėjo, kad išgyvensiu taip ilgai, todėl mane pažinusi labai nustebo, bet visgi man nusišypsojo.
Mano nužiūrėtos suknelės jau nebebuvo, o visos kitos buvo gerokai brangesnės.
Jaučiausi sugniuždytas, man linko kojos, tikriausiai tada buvau sumažėjęs perpus. Drebančiu balsu jai prisipažinau, kad turiu tik tiek, kiek kainavo anoji.
Mano akyse pardavėja, matyt, įžvelgė priekaištą visam pasauliui, todėl labai lėtai ir net skiemenuodama paaiškino, kad tada buvo senos kolekcijos išpardavimas, o dabar parduotuvėje visai kita, nauja, kolekcija.
Kai ji paklausė, kam man suknelė, aš šiek tiek sutrikau. Negalėjau sakyti gi, kad mirusiai mamai, todėl staiga ir netikėtai sau pačiam pasakiau, jog ji reikalinga man.
Ji nusišypsojo ir pamanė, kad aš juokauju. Bet aš pats nuo savo melo užsivedžiau ir pradėjau kurti jai vis klampesnę istoriją.
Pasakojau, kaip visą gyvenimą svajojau būti moterim, o priverstas buvau vaidinti stiprų, savim pasitikintį vyrą.
Ji prasižiojusi mirksėjo akimis ir pajutau, kad pradeda tikėti. Tas jos tikėjimas mane dar labiau įtraukė.
Pasakiau, kad man liko visai nedaug gyventi, todėl man žūtbūt reikia tos suknelės. Kad prieš mirtį noriu ja apsivilkti ir būti palaidotas kaip moteris, taip ištaisydamas dievo kūrėjo klaidą.
Kuo toliau, tuo labiau tikriausiai jai darėsi gaila manęs, nes jauniems žmonėms mes atrodome beviltiškai seni. Ji gal bijojo, kad aš krisiu čia pat vietoje, todėl paskubomis nubėgo į tarnybines patalpas ir atnešė tą suknelę, kurią tau ir rodžiau. Ji buvo net pigesnė už mano pirmiau nužiūrėtąją.
Kai, įsijautęs į savąjį vaidinimą, paprašiau, kad leistų pasimatuoti, ji visiškai sutriko ir kažką protestuodama bandė man sakyti. Tada man pasidarė jos gaila ir tik dėl akių priėjau prie veidrodžio ir prisidėjau ją prie savęs.
Pabėriau jai ant prekystalio savo gegutės pinigėlius, taip priversdamas ją dar truputį pasinervinti, bet ji skaičiavo juos su viltingu palengvėjimu, kad manęs daugiau čia nebus.
Grįždamas namo, galvojau, o gal tikrai pasimatuoti, bet parėjęs pakabinau ją į spintą. Kitą dieną, atgavęs jėgas, norėdamas pasidžiaugti pirkiniu, ir vėl ją išsitraukiau. Prisidėjau prie savęs, panašiai kaip dariau parduotuvėje, prisiminiau, kaip vakar apgavau pardavėją. Gal pabandyti ir pasimatuoti? Neliktų apgaulės. Ne, nesąmonė. Aš gi vaidinau ir viską išgalvojau. Kalbėjausi mintyse su savim.
Bet kažkokia nenumaldoma jėga traukė mane įlįsti į ją. Nors priešinausi, ta trauka tik dar labiau didėjo. Ir aš neatsilaikiau, aš ją pasimatavau.
Tu dar klausaisi?
– Taip, Dikai, žinoma. Kas buvo po to?
– Po to aš ją vėl pakabinau į spintą. Bet kažkas manyje lyg pasikeitė, aš jau buvau ne toks, koks prieš tai, o be to, jaučiausi sumovęs visą reikalą ir išniekinęs mamos prisiminimą. Jaučiausi kaip pirmą kartą padaręs kažką nedoro. Kiekvieną dieną aš ilgai galvodavau apie tai, vis vydamas mintis ir norą ją dar kartą pasimatuoti. Mane lyg apsėdo nelabasis. Graužiau save, meldžiausi, prašiau atleidimo mamos ir dievo, bet nelabasis nesitraukė, nors tu ką. Kiekvieną kartą, praeidamas pro spintą, sudrebėdavau ir mušdavau savo ranką, siekiančią jos. Nebegalėjau net į spintą žiūrėti, o kai reikėdavo ką nors apsivilkti ir ją atidaryti, tada būdavo visai riesta. Buvau sugalvojęs net spintą išmesti, o drabužius laikyti kur nors kitur. Norėjau išmesti ar sudeginti ir ją – suknelę.
Bet vieną rytą nebegalėjau kovoti – išsekau. Priėjau ramus prie spintos, išsitraukiau suknelę, apsivilkau ir ilgai vaikščiojau su ja po namus. Kai reikėdavo išeiti į lauką, nusivilkdavau. Kai užeidavo menkiausias noras ją apsivilkti, aš taip ir padarydavau. Po truputį darėsi ramiau. Nieko neatsitiko. Niekas nemato, o ir kam aš rūpiu, po galais. Susitaikęs su savo nešvankiom mintim, aš nurimau. Sau pažadėjau kiekvieną dieną specialiai apie ją pagalvoti. Galvoti apie savo prigimtinį ištvirkimą, dovanotą mamos, ir savo velniškąją sielos pusę. Būdavo dienų, kad pamiršdavau apie tai. Tikriausiai savo velniui pasidariau nebeįdomus, nes kuo toliau, tuo rečiau tai prisimindavau.
– Kažkada, būdamas dar mažas berniukas, kai tėvai išsiskyrė, pažadėjau mamai nupirkti suknelę. Negalėjau tada apibūdinti jos ilgio, modelio, audinio faktūros, nes man tos detalės atrodė nesvarbios. Nevaikščiojau tada po suknelių parduotuves, nesidairiau į kitas moteris, apžiūrinėdamas jų apdarus. Tik žinojau viena – kad ji turi būti pati gražiausia, kažkokia ypatinga, kokias dėvi pačios laimingiausios moterys. Tada atrodė, kad turiu tą padaryti už jos vyrą, savo tėvą. Jaučiau atsakomybę, gėdą dėl jo ir norėjau grąžinti jai skolą. Metams bėgant, ta suknelė apsitraukė migla, išbluko, pradėjo patikti kitos moterys ir mama jau nebeatrodė pati gražiausia pasaulyje. Vien suknelės darėsi per maža. Prie jos būtinai turėjo derėti ir apavas, rankinė, papuošalas ir kiti moteriški priedai. Juos visus supirkti man vis pritrūkdavo laiko, nors tada galėjau sau leisti aprengti turbūt visas pasaulio moteris. Keitėsi ir mano supratimas apie skolos grąžinimą.
Dikas nusišypsojo, akys sublizgėjo, o raukšlės pasidarė gyvos, tarsi raibuliuotų nuo įmesto į ramią upę akmenuko.
– Po daugelio metų, po artimųjų netekties, po mano bankroto, kai netekau savo turtų, apsigyvenau čia. Valstybė manimi pasirūpino – skyrė būstą, pašalpą, nors ir juokingai menką, bet šis tas. Atsiribojau nuo visko, kas mane supo prieš tai. Skaičiavau kiekvieną pinigėlį, buvau net metęs rūkyti, o apie alkoholį neleisdavau sau net pagalvoti. Kaip matai, ištvėriau, nors pradžioje buvo žiauriai sunku. Gal praėjo metai, nepamenu gerai, bet vieną ankstų pavasario rytą, dar lovoje gulėdamas, aš išgirdau gegutę. Apsigraibiau staiga po pagalve ir užčiuopiau keletą smulkiųjų. Pasitikrinau nevalingai, nors žinojau, kad jie ten guli. Nusiraminęs klausiausi jos kukavimo. Jei pasakysiu, kad nebuvau girdėjęs gražesnės melodijos, palaikysi mane nukvakusiu seniu. Tebūnie. Man dabar nesvarbu.
Bandžiau išsižioti ir prieštarauti, bet jis drebančia ranka, lyg diriguotų orkestrui, man parodė pauzę.
– Taip gulėdamas ir jos klausydamas, aš netikėtai prisiminiau mamą ir suknelę.
Jis atsargiai pakilo iš kampo ir susikūprinęs, nespėjęs kaip reikiant ištiesint savo kaulų, priėjo prie spintos. Atsargiai atvėrė jos duris ir ištraukė kažką panašaus į moterišką drabužį, įvilktą į celofaninį maišą. Sustingusiais pirštais maišelį nutraukė nuo pakabo. Suknelė buvo labai paprasta, visiškai nepanaši į moters svajonę.
– Štai ji, – priglaudė suknelę prie savęs, lyg matuotųsi.
Jis visas spindėjo, šypsojosi praverta burna, iš kurios švietė kiek pageltę dantys. Taip palaikė keletą sekundžių, o paskui rūpestingai grąžino ją į vietą.
Aš sėdėjau tarsi užhipnotizuotas. Jis palengva priėjo prie stalo ir atsisėdo ant kėdės.
– Kitą dieną aš susiruošiau į miestą, į moteriškų drabužių parduotuvę. Man reikėjo sužinoti, kiek jos kainuoja, nes nebuvau niekada gyvenime jų pirkęs. Nuo tada kiekvieną vakarą, prieš atsiguldamas, kišdavau pinigus, kuriuos pavykdavo sutaupyti, po pagalve. Gegutė kukavo beveik kiekvieną rytą, ir net lėktuvai, kildami ir leisdamiesi, man nebetrukdė jos klausytis.
Paskui stojo tyla.
– Įsipilk dar arbatos, – nutraukė tylą Dikas. – Tą dieną, kai pirkau ją, lijo smarkus lietus, bet man tai buvo nė motais. Aš turėjau sutaupęs jai ir nesiruošiau atsitraukti dėl oro užgaidų.
Visas varvantis ir peršlapęs, įžengiau į parduotuvę. Joje buvo ta pati pardavėja, kuriai prieš metus buvau pažadėjęs dar grįžti. Ji tikriausiai tada nepatikėjo manimi arba nesitikėjo, kad išgyvensiu taip ilgai, todėl mane pažinusi labai nustebo, bet visgi man nusišypsojo.
Mano nužiūrėtos suknelės jau nebebuvo, o visos kitos buvo gerokai brangesnės.
Jaučiausi sugniuždytas, man linko kojos, tikriausiai tada buvau sumažėjęs perpus. Drebančiu balsu jai prisipažinau, kad turiu tik tiek, kiek kainavo anoji.
Mano akyse pardavėja, matyt, įžvelgė priekaištą visam pasauliui, todėl labai lėtai ir net skiemenuodama paaiškino, kad tada buvo senos kolekcijos išpardavimas, o dabar parduotuvėje visai kita, nauja, kolekcija.
Kai ji paklausė, kam man suknelė, aš šiek tiek sutrikau. Negalėjau sakyti gi, kad mirusiai mamai, todėl staiga ir netikėtai sau pačiam pasakiau, jog ji reikalinga man.
Ji nusišypsojo ir pamanė, kad aš juokauju. Bet aš pats nuo savo melo užsivedžiau ir pradėjau kurti jai vis klampesnę istoriją.
Pasakojau, kaip visą gyvenimą svajojau būti moterim, o priverstas buvau vaidinti stiprų, savim pasitikintį vyrą.
Ji prasižiojusi mirksėjo akimis ir pajutau, kad pradeda tikėti. Tas jos tikėjimas mane dar labiau įtraukė.
Pasakiau, kad man liko visai nedaug gyventi, todėl man žūtbūt reikia tos suknelės. Kad prieš mirtį noriu ja apsivilkti ir būti palaidotas kaip moteris, taip ištaisydamas dievo kūrėjo klaidą.
Kuo toliau, tuo labiau tikriausiai jai darėsi gaila manęs, nes jauniems žmonėms mes atrodome beviltiškai seni. Ji gal bijojo, kad aš krisiu čia pat vietoje, todėl paskubomis nubėgo į tarnybines patalpas ir atnešė tą suknelę, kurią tau ir rodžiau. Ji buvo net pigesnė už mano pirmiau nužiūrėtąją.
Kai, įsijautęs į savąjį vaidinimą, paprašiau, kad leistų pasimatuoti, ji visiškai sutriko ir kažką protestuodama bandė man sakyti. Tada man pasidarė jos gaila ir tik dėl akių priėjau prie veidrodžio ir prisidėjau ją prie savęs.
Pabėriau jai ant prekystalio savo gegutės pinigėlius, taip priversdamas ją dar truputį pasinervinti, bet ji skaičiavo juos su viltingu palengvėjimu, kad manęs daugiau čia nebus.
Grįždamas namo, galvojau, o gal tikrai pasimatuoti, bet parėjęs pakabinau ją į spintą. Kitą dieną, atgavęs jėgas, norėdamas pasidžiaugti pirkiniu, ir vėl ją išsitraukiau. Prisidėjau prie savęs, panašiai kaip dariau parduotuvėje, prisiminiau, kaip vakar apgavau pardavėją. Gal pabandyti ir pasimatuoti? Neliktų apgaulės. Ne, nesąmonė. Aš gi vaidinau ir viską išgalvojau. Kalbėjausi mintyse su savim.
Bet kažkokia nenumaldoma jėga traukė mane įlįsti į ją. Nors priešinausi, ta trauka tik dar labiau didėjo. Ir aš neatsilaikiau, aš ją pasimatavau.
Tu dar klausaisi?
– Taip, Dikai, žinoma. Kas buvo po to?
– Po to aš ją vėl pakabinau į spintą. Bet kažkas manyje lyg pasikeitė, aš jau buvau ne toks, koks prieš tai, o be to, jaučiausi sumovęs visą reikalą ir išniekinęs mamos prisiminimą. Jaučiausi kaip pirmą kartą padaręs kažką nedoro. Kiekvieną dieną aš ilgai galvodavau apie tai, vis vydamas mintis ir norą ją dar kartą pasimatuoti. Mane lyg apsėdo nelabasis. Graužiau save, meldžiausi, prašiau atleidimo mamos ir dievo, bet nelabasis nesitraukė, nors tu ką. Kiekvieną kartą, praeidamas pro spintą, sudrebėdavau ir mušdavau savo ranką, siekiančią jos. Nebegalėjau net į spintą žiūrėti, o kai reikėdavo ką nors apsivilkti ir ją atidaryti, tada būdavo visai riesta. Buvau sugalvojęs net spintą išmesti, o drabužius laikyti kur nors kitur. Norėjau išmesti ar sudeginti ir ją – suknelę.
Bet vieną rytą nebegalėjau kovoti – išsekau. Priėjau ramus prie spintos, išsitraukiau suknelę, apsivilkau ir ilgai vaikščiojau su ja po namus. Kai reikėdavo išeiti į lauką, nusivilkdavau. Kai užeidavo menkiausias noras ją apsivilkti, aš taip ir padarydavau. Po truputį darėsi ramiau. Nieko neatsitiko. Niekas nemato, o ir kam aš rūpiu, po galais. Susitaikęs su savo nešvankiom mintim, aš nurimau. Sau pažadėjau kiek-vieną dieną specialiai apie ją pagalvoti. Galvoti apie savo prigimtinį ištvirkimą, dovanotą mamos, ir savo velniškąją sielos pusę. Būdavo dienų, kad pamiršdavau apie tai. Tik-riausiai savo velniui pasidariau nebeįdomus, nes kuo toliau, tuo rečiau tai prisimindavau.
– BENAS TARKERIS –
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Ir ši, ir seniau pasirodžiusi Beno Tarkerio būsimo romano “Suklastotos sielos” ištrauka “Paminklas” stebina savo nenuspėjamumu. Būtent netikėtumas ir nenuspėjamumas.
“Gegutėje”, atodo, tikiesi kažko sentimentalaus, kas logiškai lyg ir galėtų sietis su mintimis apie savo motinai kažkada neįvykdytą pažadą nupirkti suknelę. Atsidūsti: laukia eilinis sentimentalus tekstas. Bet ne, siužetinė linija ima ir apsisuka 180 laipsnių kampu. O tada atveria visai kita žmogaus pusė, kurios jis pats savyje nebūtų radęs, jei ne ta suknelė… Susimąstai, o ką rasčiau savyje, kas tūno mano viduje?
Argi mes save pažįstame? Tikrai ne. Ir tai skatina mąstyti apie savo demonus…