Fransuaza, arba Kelias ledyno link

SERGEJ NOSOV

Girdėjote tokį? Nosovas. Ne, ne tas, kuris parašė „Nežiniuką“. Sergejus Nosovas. Gimė 1957 metais Sankt Peterburge, žinoma, tada šis dar buvo Leningradas. Prozininkas, dramaturgas, eseistas. Nominantas ir laureatas („Russkij Buker“, „Nacionalnyj bestseller“ ir t. t.). Kritikai Nosovo kūryboje įžvelgia sąsajų su Jorge Luisu Borgesu ir Andrejumi Platonovu, bet šį rudenį lietuvių kalba pasirodysiančio Nosovo romano „Fransuaza, arba Kelias ledyno link“ (leidėjas – UAB „Nordina“) herojus Admiralovas kažkuo neabejotinai artimas ne kam kitam, o Veničkai Jerofejevui. Tik keliauja jis jau ne maršrutu Maskva–Petuškai, o tiesiu taikymu į Tibetą. Kokiu būdu, t. y. gyvas ar miręs, Venička parkeliauja į sostinę, nežinome, lygiai taip pat neaišku, gyvas ar miręs Admiralovas atsiduria prie Gango ištakų, nes visai kaip yla Veničkai į gerklę jam į kaklą kelionės išvakarėse pataiko kulka, tiesa, ne visai tikra. Knygos redaktorė Janina Grigaitytė taip apibūdino savitą romano stilistiką: „Skaitai, lyg žiūrėtum filmą su subtitrais.“ Skaidrios, tarpais platonoviškai elipsėmis ar tautologijomis sugurgždančios replikos: „…kėpsodamas kabinete ant stalo Buda ar ne Buda būtinai budins gerus jausmus (jam ir jo klientams)“; „Man tiesiog nešovė į galvą apie tai pagalvoti. Aš ir negalvojau, nes nešovė į galvą galvoti apie tai.“

Sankt Peterburgo valstybinio universiteto Rusų literatūros istorijos katedros profesorius Borisas Averinas teigia, kad „pagrindine Nosovo kūrybos tema galima laikyti fatališką ir neįveikiamą šiuolaikinio žmogaus dezorientaciją, bergždžias tapatybės paieškas“. Šiaip ar taip, „Fransuaza, arba Kelias ledyno link“ turėtų sudominti ir išrankų skaitytoją.

Vertėja

– Girdėjai tokį? – ištarė pavardę.

– Ar čia tas pats, kuris parašė „Nežiniuką“?

– Ne, nepanašu.

Admiralovas skaitė:

Atpažinęs sunkius didžiojo inkvizitoriaus žingsnius, pasislėpiau už durų, vildamasis bent trumpam atidėti siaubingą smūgio lazda akimirką. Buvau baisiausiai nustebintas, kai vietoj lazdos savo kankintojo rankoje išvydau palyginti storą knygą. Nejau Ispanijos įstatymų sąvadas – pamaniau ir suklydau. „Arabeskos“, – spėjau perskaityti pavadinimą, – „Įvairūs N. Gogolio kūriniai“. Ar tik ne to Gogolio, kurs prieš kokius ketverius metus išgarsėjo apysakomis iš mažarusių gyvenimo? Kitų nepažįstu. Tuo tarpu didysis inkvizitorius atvertė man prieš nosį knygą ties puslapiu, atskirtu medžiagos skiautele; spaustuvės dažų kvapas palietė mano šnerves. „Tavo?“ – griežtai paklausė kankintojas, bet ne su tuo ypatingu griežtumu, kuriam įprastai antrina lazdos smūgis. „Spalio 3-ioji. Šiandien įvyko ypatingas nutikimas…“ Spėjau perskaityti tik pirmuosius užrašų žodžius, bet iškart pajutau, kaip manyje sukirbėjo kažkas slaptinga. „Popriščinai! Tai tu ir esi Gogolis?“ – išvertė akis į mane didysis inkvizitorius. Kaip sudėtingai jis klausia! Iš patirties žinodamas, kad niekada negalima skubėti su atsakymu, išmintingai tylėjau. „Ir kogi, brolau, rodai mane tokį menką? Argi aš mušu tave lazda ne tavo paties gerovei? Ir ar ne dėl tavo galvos gerovės liejame ant jos šaltą vandenį?“ Tylėjau toliau. Didysis inkvizitorius palingavo galvą ir, netaręs daugiau nė žodžio, pasišalino iš kambario. Pirmoji diena, kai manęs nesumušė ir neperliejo šaltu vandeniu. Žingsniuoju iš kampo į kampą po kambarį ir mąstau: tiesą jis sako ar ne? Gogolis aš ar visai ne Gogolis? Ar gali Ispanijos karalius kartu būti ir Gogolis? Gali. Manau, gali. Niekas negali uždrausti Ispanijos karaliui būti rašytoju. Rašytoju gali tapti bet kas. Ir Ispanijos karalius, ir Anglijos premjeras, ir mūsų valdovo patarėjas, ir barzdaskutys iš Gorochovojos gatvės, ir pribuvėja, ir virėja, jei moka iškepti kiaušinienę bent keturiais būdais, – ta tai jau be niekur nieko gali tapti rašytoja. O jeigu tavo amatas – viešai traukti dainas ar demonstruoti madingas drapanas, ar skelbti žinias šalies gyventojams, keista, jei tu dar ne rašytojas, – greičiau čiupk į rankas plunksną ir rašyk, rašyk, rašyk! Rašytoju gali tapti kiekvienas: ir mokslo vyras, ir burtininkas, ir darbininkas, ir dykūnas… Tai kuom gi aš ne rašytojas? Aš geras rašytojas. Ir turiu ką pasakyti. Ir pajutau, kad įgaunu kalbos dovaną jau vien nuo minties, kad aš – rašytojas.

Plunksnos broliai! O kas jūsų galvose? Adatų pagalvėlės? Beisbolo lazdos? Spalvoti akmenėliai? Pilni oro flakoniukai? Nagų dildės? Benzininiai pjūklai?

Iš kokių mūsų raštijos paminklų, iš kokių knygų spręs apie mus ir mūsų epochą, apie tai, kad Žemėje gyveno žmogus, ateiviai iš kitų planetų, apsigyvenę mūsų Žemėje? Ir ar išvis gyveno, o gal negyveno? O jeigu taip, tai ar turėjo širdį, ar buvo panašus į slieką? Ar buvo jo širdyje, jei jis tokią turėjo, vietos meilei, gailestingumui, gerumui? Ar turėjo jis galvą? Ar galvoje būta smegenų? Ir ar jis tomis smegenimis mąstė, o jeigu taip, kodėl tuomet įvyko tai, kas įvyko?..

Ar žinojo jis, kuo bloga skiriasi nuo gera, juoda nuo balta?.. Imkime kad ir mus, broliai rašytojai! Ar kitų planetų gyventojai, apsigyvenę mūsų Žemėje, supras iš mūsų knygų, kad mes patys vokėme, kuo bloga skiriasi nuo gera, juoda nuo balta, pikta nuo laba?.. Ar skyrėme pragarą nuo rojaus?.. Tą, kuris kitą muša lazda ir laisto lediniu vandeniu, – nuo to kito, kurį muša lazda ir ant kurio plikai skustos galvos lieja ledinį vandenį?.. Ar turtą skyrėme nuo skurdo, liniją nuo taško, plokštumą nuo gelmės, kvailybę nuo proto, protą nuo beprotybės?.. Ar jie tatai supras iš mūsų knygų?

Ir ar nepuls jie šaukti, kaip pats neseniai šaukiau: „Tfu, velnias! Koks šlamštas!.. Man žmogų paduok!.. Aš noriu matyti žmogų… O vietoj to – šitokios kvailystės… Verskime kitą puslapį, gal bus geriau…“

O gal jie nuspręs, kad Žemėj nebuvo jokių žmonių, o būta tik proto žaismės – atseit mūsų planeta buvo apgyventa vien menamų dalykų, ir tiek. O menamybių paskirtis buvusi viena: duoti mums darbo, inspiruoti mus kurti, smaginti mūsų grakščią vaizduotę…

Ar apsigyvensiantys mūsų Žemėje ateiviai atras mūsų knygose bent vieną naudingą pamoką? Ar jie panorės būti nepanašūs į mus? Ar taip ir nueis niekais visa mūsų raštija?

Štai kas neduoda man ramybės, kai žingsniuoju iš kampo į kampą, pirmyn atgal, aš, Ispanijos karalius, Nikolajus Gogolis, pseudonimu Ferdinandas. Šiandien pirmą kartą išvengiau bausmės.

Ar tau nebaisu, broli rašytojau? Ar nesibijai tos nuostabos, su kuria Pats Svarbiausias ir Paskutinis Skaitytojas griežtai paklaus:

– Čia tu?

Admiralovas nušveitė laikraštį ant grindų. Kas per nesąmonės? Kuo čia dėti ateiviai? Ir kam visa tai skelbti psichoterapiniame leidinyje? Gal rašytojas – kokio nors psichoterapijos centro garbės klientas? Tikrai, pamišėlio užrašai – lyg ir į temą. Admiralovas ėmė mąstyti apie Gogolį. Prisiminė, kaip didįjį klasiką prievarta gydė iškart septyniomis dešimtimis dėlių (buvo kažkur skaitęs). Vargšas Gogolis – migo Admiralovas. Kur tai matyta – septyniasdešimt dėlių!

Kažin kodėl buvo tikras, kad sūnus ateis ne vienas: nerasi geresnės progos prisistatyti ir susipažinti už Naujuosius metus. Taip ir pasakė kviesdamas: „Gali ne vienas, supratai?“ Fedia išpūtė į ragelį: „Na taip, žinoma.“ O ką reiškia tas „na taip, žinoma“? „Na taip, žinoma“ – „vienas“ ar „ne vienas“? Turbūt vis dėlto „ne vienas“, antraip sūnus būtinai būtų radęs dingstį, kad nereikėtų sutikti Naujųjų metų su tikru tėvu. Jeigu taip greitai sutiko, vadinasi, kažkas bus. Veikiausiai „ne vienas“. Štai kaip samprotavo Admiralovas.

Vis dėlto pasirodė, kad „vienas“.

Dina atidarė duris, bet užeiti Fiodoras neskubėjo: kepurė snieguota, paltas snieguotas, batai snieguoti, – trepsėjo kojomis, purtėsi. Admiralovas per Dinos petį žvilgt – gal dar kas laiptų aikštelėje bestovįs.

Ir iš kur ištraukė, kad dar kas nors bus? Pasikliovė intuicija?

Pajuto nusivylimą. Jis net Diną įtikino, kad bus „ne vienas“. „Ne vienas“ atvejui jie net paruošė „jai“ neutralią naujametę dovaną. Vis dėlto jis morališkai pasirengė būsimai pažinčiai ir net nusiteikė būti maksimaliai tolerantiškas hipotetinėms sūnaus draugės savybėms. Jei tokia iš viso yra.

Jeigu yra, tai šitaip ilgai slėpti ją nuo tėvo jau stačiai nepadoru. Kita vertus, tai kaip čia dabar? Nepaliko gi jis jos vienos Naujųjų išvakarėse? Ar paliko? Ne, turbūt neturi.

– Vis ta pati, – peržengęs slenkstį, Fedia linktelėjo galvą į sintetinę eglutę. – Ekologiška?

„Ta pati“ reiškė, kad jis ją puikiai prisimena, o klausimas „ekologiška?“ – aliuzija į neseną Rusijos Federacijos vyriausiojo sanitarijos gydytojo raginimą nepirkti žaliųjų eglučių, neva sukeliančių alergiją, ir atitinkamai pirkti dirbtines, nieko nesukeliančias. Aukšto pareigūno pareiškimas dėl eglučių akimirksniu tapo visos liaudies humoristinių bandymų objektu. Galimas daiktas, klausdamas, ar „ekologiška“, Fedia su slepiamu sarkazmu užsiminė, kad Dina ir jo tikrasis tėvas (taip manė Admiralovas) seka valdančiosios partijos generaline linija.

Dina, kitaip nei vyras, neįžvelgė tokių gilių poteksčių, tik tarė:

– Apsikirpai!

Ir buvo absoliučiai teisi. Fedia, išvydęs po egle maišelius ir paketus, na, žinoma, su dovanomis, padėjo ten pat dvi knygas. „Senis Šaltis“, – nusišypsojo Admiralovas.

O kadaise klausdavo tiesmukai. Dabar – ne. Admiralovas jau seniai prarado tai, kas vadinama „ryšiu su sūnumi“, jei šiuos santykius suprastume kaip ką nors nuoširdaus, jautraus, širdingo. Dina aiškino: „Todėl, kad darai spaudimą“, bet Admiralovui neatrodė, kad gebėtų jį kam nors daryti. Nuo to laiko, kai Fiodoras paveldėjo močiutės vieno kambario butą, Admiralovui ėmė atrodyti, kad jis neberanda vadinamojo tinkamo tono bendrauti su sūnumi. Anksčiau jie pykosi dėl menkiausių smulkmenų, bet tai buvo bent šis tas žmogiško, natūralaus, o dabar sūnus su tėvu demonstratyviai korektiškas – lyg nuolat pabrėžtinai rodytų, kad nusileidžia ir pripažįsta Admiralovo teisę turėti tėviškų jausmų ir išgyvenimų, bet ne daugiau (kita vertus, ir ne mažiau). Tai kelia baisų nerimą Admiralovui (tai, kas ne daugiau). Bet kelia nerimą tiktai tada, kai jis galvoja apie sūnų. O mąsto apie jį ne visada. Lygiai kaip ir sūnus, reik manyt, ne visad galvoja apie tėvą.

Prie stalo sūnus užsirūkė.

– O aš mečiau.

– Sveikinu.

– Dar ne visai, bet jau beveik.

– Mesk visai.

– Ačiū už patarimą, – ima nervintis Admiralovas (nors ko čia nervintis?).

– Einu į virtuvę, – sako Fedia.

– Sėdėk, – stabdo Admiralovas.

Dina visko priruošė (visko po truputį). Admiralovas (jis mano, kad padarė tai pats) irgi iškepė orkaitėje kiaulienos kepsnį. Išlydint senuosius metus, Admiralovas sumanė tostą, pasakė kelis žodžius, ir po jų visi pasinėrė į apmąstymus. Pokalbis kažkaip nesimezgė. Fedia gyrė mišrainę, bet formaliai. Į klausimus apie save, net ir visai nekaltus, atsakydavo išsisukinėdamas. Admiralovas paklausė sūnaus, ar prasidėjo sesija.

– Visiems skirtingai, – atsakė Fedia.

– O tau?

– Ar man? Ne. Man dar ne visai.

– „Ne visai“ tai kaip – neišlaikei įskaitų? – kamantinėja Admiralovas.

– O ką ten laikyt? – atšauna Fedia.

– Iš kur man žinot, ką ten laikyt? – niršta Admiralovas.

– Tu manęs klausi? – nustemba Fedia.

– O tai ko? – nebesitvardo Admiralovas.

– Aš gi nežinau, iš kur, – baigia Fedia.

Admiralovas nutyla.

– Dina, tu tai, aišku, žinai, kad Kutuzovas nebuvo vienakis?

– Tikrai?

– Istorinis faktas. – Fedia krauna į savo lėkštę silkę pataluose. – Na, o kad Ivanas Rūstusis niekada nežudė savo sūnaus, jūs, be abejo, žinote?

– Tikrai? – apstulbsta Dina. – Tu žinojai, Andrejau?

– Nesąmonės, – nebetveria Admiralovas.

– O Repino paveikslas? – teiraujasi Dina.

– Tai kad ir yra tik Repinas ir dar šiokia tokia beletristika – grynos fantazijos ir nė vieno įrodymo.

Bendrą kalbą trijulė rado tik kartą – kai ekrane pasirodė prezidentas: komentavo jo kaklaraištį, kostiumą, veido išraišką, – tai Admiralovui pasirodė labai sava, artima, padvelkė tradicija, priminė vaikystę. Tą akimirką ir kažkaip sinchroniškai pralinksmėjo, ir išties buvo gera, kai mušant kurantams susidaužė, o sūnus ištarė „valio“ (kadaise šaukdavo, kai buvo mažas).

Ėmė keistis dovanomis – traukti iš po eglės. Fiodoras gavo megztinį. Savo ruožtu padovanojo tėvui ir Dinai po knygą: Dinai – režisieriaus Antonionio interviu rinktinę, o tėvui (kaip tik šito tėvas ir baiminosi) – režisieriaus Pazolinio tekstų rinkinį. Dina tarė: „Ačiū. Skaitysiu.“ O tėvas burbtelėjo: „Mersi.“

Jis nemėgo Pazolinio.

Veikiau ne: jis buvo jam abejingas. Ir prastokai išmanė.

Bet keistas sūnaus pamišimas dėl Pazolinio ir jo kūrybos kartą privertė Admiralovą galutinai nustatyti savo santykį su šiuo dalyku: ne, nemėgo. Nemėgo ir nemėgsta.

Dar nebuvo nė pusės pirmos, o sūnus jau susiruošė „pas savus“. Admiralovas jautėsi užgautas, kad jam neleidžiama nieko žinoti apie Fiodoro „savus“. O gal ir gerai, kad nežino. Šie jam tikrai nepatiktų.

Išėjo.

Ir ko buvo atėjęs? Tarėsi esąs Raudonkepuraitė? Bet Admiralovas – ne močiutė. Jam nereikia pyragėlių. Per anksti, sūneli, per anksti.

– Ir ką manai? Ar čia ženklas, žinia? Kaip dabar man reaguoti? Jis puikiai žino, kad nepritariu jo keistybėms, kad nemėgstu, nemėgstu, nemėgstu Pazolinio, ir še tai tau – tyčia dovanoja man tą Pazolinį, kurio negaliu pakęsti, – verčiau būtų padovanojęs šliures, verčiau nieko nebūtų dovanojęs! Būtų pasakęs kokią šlykštybę – ir tai būtų žmoniškiau!

Jis ir pats nustebo dėl savo išsišokimo, o Dina – tuo labiau.

– Nesuprantu. Išsilavinęs žmogus. Rašai eilėraščius vaikams. Kodėl tau nepatinka Pazolinis?

– Vienas apie tiltus, kitas apie miltus! – suriko Admiralovas.

– Bet paklausyk. Jis dovanojo tau, kas įdomu jam pačiam. Tikisi, kad tau patiks, kad tarp jūsų atsiras kas nors bendra…

– Nieko panašaus! Jis šito nenorėjo! Jis norėjo man parodyti deramą vietą. Nežinau, ko jis norėjo, bet tik ne to, kad tarp mūsų atsirastų kas nors bendra! Nejaugi manai, kad jis tikisi, jog kada nors su juo aptarinėsime „Šimtą Sodomos dienų“, ar kaip ten tas vadinasi?

– Antonionio filmus su juo aptarinėjau, ir ne kartą.

– Tu tiesiog taikaisi prie jo. Be to, lengvai pasiduodi įtaigai. Jei jis tau pasakytų: „Skaityk astronomiją“ – skaitytum astronomiją!

– Netiesa. Pirma, aš nepasiduodu įtaigai. Antra, viską žiūrėjau susidomėjusi, viską, ką jis man pasiūlė! Su malonumu perskaitysiu tą knygą.

– Vaje, tik nereikia! – susiraukė Admiralovas. – Tu pusę metų skaitai paprasčiausią detektyvą.

Nereikėjo raukytis, padarė klaidą, verčiau būtų pasakęs paprastai – nesiraukydamas, Dina nebūtų nė pastebėjusi. O dabar:

– Aš? Pusę metų? Ir iš ko girdžiu? O pats? Tu net bulvių nesugebi parnešti.

Admiralovas pajuto, kad kliudė atvirą nervą.

– Tau tai tikriausiai naujiena, kad aš nuo aušros iki išnaktų ariu, kad net vakarais sudarinėju audito išvadas ir tempiuos namo buhalterinę atskaitomybę? Kad, galima sakyti, neturiu poilsio dienų? Maža to, dar spėju ir pietus išvirti, kad neliktum alkanas!..

Admiralovas pabūgo, kad dabar ji nebesiliaus, jis beveik meiliai paklausė:

– Dinele, apie ką tu čia?

Jos balsas virptelėjo:

– Kodėl… kodėl aš negalėčiau su juo aptarinėti Antonionio?

– Gali! Tu – kiek tinkama. Bet vienas dalykas tu, kitas – aš.

– O kuo tu geresnis?

– Aš ne geresnis!

– Kuo prastesnis?

– Aš ne prastesnis! Aš tiesiog tėvas! – tvirtai pareiškė Admiralovas. – Aš gi nekaltas, kad mano skonis kitoks, kitokia nuomonė! Aš negaliu, neturiu teisės girti to, kas man nepatinka! Be to, Antonionis – taigi ne Pazolinis!

– Na, ir kuo Pazolinis prastesnis už Antonionį?

– Viskuo!

Jis būtų tą patį pasakęs ir apie Antonionį, jei būtų paklausę, kuo Antonionis prastesnis už Pazolinį. Viskuo! Jam jie visi netiko. Kuo – nė pats negalėjo paaiškinti. Tuo, kad, jo įsivaizdavimu, sūnui turėjo patikti kažkas kita. Viskas kažkaip bauginamai netipiška. Žvelgiant iš nūdienos pozicijų – pernelyg netipiška. Bet jeigu būtų tipiška, Admiralovui vis tiek nebūtų tikę, nes jis mažiausiai troško, kad jo sūnus būtų toks kaip visi.

Štai jo argumentai:

– Suprasčiau, jei mūsų tėvai dūsautų: „Antonionis!.. Antonionis!..“ Arba senukas Barchatovas aikčiotų: „Pazolinis!.. Pazolinis!..“ Gerbčiau jį. Net jeigu mes su tavim staiga susižavėtume: „Antonionis!.. Pazolinis!“, gerbčiau ir tai, nes mes šį bei tą jau matėme gyvenime ir turime savo vertybių skalę… Bet kai jauną žmogų veža pusšimčio metų senumo filmai ir kai šis nemato nieko kito, tai man, kaip tėvui, kelia didelį nerimą…

– Tu ir pats negirdi, ką sakai. Žiūrėjau „Nuotykį“ – labai geras filmas!

– Žiūrėjai, nes jis privertė žiūrėt! Nespalvotas šlamštas! Neįmanoma žiūrėti. Neprieštarauju, tegul žiūri, jeigu patinka, aš paprasčiausiai netikiu, kad šiais laikais tai gali kam nors patikti. Ir aš nesuprantu, kas jo galvoje!

Neseniai, įsijautęs į sūnaus aikčiojimą, jis irgi pasižiūrėjo „Nuotykį“ – 1960-ieji, Kanų festivalio specialusis prizas… Kažkur plaukia, ropščiasi į kažkokį kalną, kažko ieško, kažkur važiuoja, neranda, ir vėl kažkur važiuoja, neranda, ir vėl kažkur važiuoja, ir vis kalba, kalba, kalba, kalba, kalba, ir nieko nevyksta! Jis negalėjo prisiminti ne tik kuo viskas baigėsi, jis neprisiminė net ar baigė žiūrėti iki galo…

– Tu tiesiog užmigai! Mes kartu žiūrėjome! Nesuprantu, ko tu purkštauji prieš klasiką?

– Aš nepurkštauju prieš klasiką. Aš nenoriu pats savęs apgaudinėti! Ir nepakenčiu apsimetinėjimo! Čia tas pats, lyg tau tyčia padovanotų kilogramą ridikėlių! (Dina nemėgo ridikėlių.) Jis žinojo, ką ir kam dovanoja. Žinojo!

– Tu ko nors sieki? Ko tu iš jo nori? Pasakyk.

– Vyriškumo! – sušuko Admiralovas. – Natūralumo! Atviro žvilgsnio į pasaulį!

– Koooooo? – išgiedojo Dina, išvertusi akis.

– O dėl klasikos… Dėl klasikos, ar galiu aš turėti asmeninę nuomonę apie ją?.. Ypač apie tą… tą… kaip ten jį… na, nemėgstu, nemėgstu, na, to… pamiršau pavardę…

Dina nepasufleravo.

– Na, to, kurio filmuose Depardjė amžiais vaidina žydrus… – Jis pabandė nutaisyti Depardjė veidą.

– Guščinas išvadintų tave homofobu.

– O aš ir neįsižeisčiau, – pareiškė Admiralovas.

Vertė Irena Ramoškaitė