Aukso veršis: gėda ir nekaltumas

VIEŠPATS tarė Mozei: „Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė. Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliejo sau veršį ir jam aukoja, sakydami: „Izraeli, šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė. Todėl dabar palik mane vieną, kad mano įniršis ant jų įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą.“

Bet Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir sakė: „O VIEŠPATIE, kam gi dega tavo įniršis ant tautos, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia jėga ir galinga ranka? Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu jiems prisiekei pačiu savimi, sakydamas: „Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai.“ VIEŠPATS pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai.

Iš 32, 7–11. 13–14

Išgirdęs apie aukso veršį, pirmiausia šypteli. Žinoma, kalta literatūra ir filmai. Didžiojo kombinatoriaus portretas ir frazės nemiršta, lyg būtų atkakę iš gyvenimo šventųjų. Bet ne mažiau juokina ir pati idioma, esą nusakanti amžiną žmonių polinkį garbinti auksą, turtus, o ne tikrąsias (dvasines) vertybes. Izraelitai, vadovaujami Aarono nusiliedinę aukso veršį ir garbinę jį Sinajaus kalno papėdėje, lenkėsi ne auksui, o Dievui ar dievams. Jie net atsisako materialių vertybių, paaukoja savo auksinius papuošalus, kad būtų pagamintas veršio atvaizdas.

Kodėl pasirinktas būtent veršis, kaip jis atrodė ir ką galėjo reikšti, Biblija mums nepraneša. Ieškota sąsajų su kaimyninių kultų papročiais, įtarus izraelitus religinio sinkretizmo pagundomis. Kad Artimųjų Rytų kraštuose dievams būtų suteikiama gyvūno išvaizda, faktų nėra. Tiesa, veršis ar jautis laikytas vaisingumo, jėgos, valdžios, karvedystės simboliu, galvos apdangalai kitąsyk puošti ragais, bet tiesioginės užuominos apie tokią aukso veršio interpretaciją biblinis tekstas neduoda. Dar kita versija teigia, kad aukso veršio atvaizdas ir čia pat minimos Dievo dovanotos akmeninės Įstatymo plokštės išreiškiantys įtampą tarp dviejų religinių kultų Izraelio viduje. Įdomu, kad būta net mėginimų atrasti ir patį veršio atvaizdą ar bent jo liekanų, nors Išėjimo knyga praneša, kad įsiūčio apimtas Mozė jį sudaužęs, sudeginęs, sumaišęs su vandeniu ir sugirdęs miniai.

Šio epizodo prasmė skleidžiasi bendrame Išėjimo knygos kontekste. Čia dominuoja esminis, švenčiausias Senosios Sandoros tikėjimo įvykis – izraelitų vergų išvadavimas iš Egipto priespaudos. Auginama ir ugdoma nauja žmonių bendrija, kuri paveldės Pažado žemę. Tarp Dievo ir jo išrinktosios tautos sudaroma abipusės ištikimybės ir meilės sutartis. Per Mozę įteikiamos Įstatymo plokštės, būsimo gyvenimo pagrindas. Izraelitų laisvės žygį lydi ženklai ir stebuklai. Tai iškili istorija, dangiškos galybės proveržiai, Dievo pažadų išsipildymo metas, kurio atminimo bei atgarsių bus pilna Biblija ir apskritai visa žydų ir krikščionių religinė tradicija.

Kad ir kokia būtų aukso veršio kilmė ir ryšys su stabmeldystės praktikomis, tai yra akivaizdus apostazės, atsimetimo nuo Dievo faktas. Žmonės, sausomis kojomis perėję Raudonąją jūrą, maitinti dangaus mana dykumoje, regėję Sinajaus teofaniją, akimirksniu viską užmiršta ir griebiasi niekingo ir tuščio ritualo. Aukso veršis, palaikytas Dievo pakaitalu, didingoje ir dramatiškoje Išėjimo epopėjoje atrodo kaip protu nesuvokiama kvailybė, moralinė tautos griūtis, visų Dievo planų ir lūkesčių sužlugdymas. Dar keisčiau, kad šiam spektakliui vadovauja Mozės brolis Aaronas, vadinamas Dievo pranašu, jau paskirtas vyriausiuoju kunigu. Nors Mozei pavyksta perkalbėti įtūžusį Dievą ir numalšinti jo rūstybę, nelemta aukso veršio akcija vis dėlto kainuos tris tūkstančius gyvybių. Pats Mozė suburs iš levitų bausmės legioną ir lieps be gailesčio išžudyti tuos, kurie nusikalto apostaze. Prieš sudaužydamas ir paversdamas pelenais aukso veršį, jis paleis žemyn nuo kalno ir šventąsias Įstatymo plokštes. Tokia atomazga.

Krikščionys egzegetai nuo pat pradžių šį pasakojimą pasitelkdavo kaip argumentą, kad senasis Izraelis yra praradęs išrinktosios tautos statusą, kuris dabar perduodamas Kristaus Bažnyčiai. Jau Apaštalų darbų knygoje kankinys Steponas, kaltindamas savo oponentus, mini kietasprandę tautą ir daro aliuziją į aukso veršio garbinimą. Ankstyvųjų Bažnyčios tėvų raštuose gausu griežtų išvadų, kad aukso veršio epizodas liudijąs žydų kvailybę, netikėjimą, užsispyrimą, žudikiškus polinkius ir t. t. Tai esą neatšaukiamai sugriovė jų Sandorą su Dievu. Negana to, pasak Tertulijono, garbindami aukso veršį, žydai lemtingai palinkę į nuodėmę, kuri vėliau pasiekusi viršūnę jiems pasmerkiant Jėzų ir persekiojant jo mokinius. Šv. Augustinas žydams tekusią amžiną bausmę išdėstė alegoriškai, remdamasis sakramentų patirtimi: kaip krikščionys, išpažindami Kristų, tampa jo kūnu, taip esą ir žydai, kuriems Mozė sugirdė jų garbinto aukso veršio pelenus, yra tapę veršio – velnio – kūnu.

Velnią, komentuodami šį pasakojimą, mini ir žydų rabinai bei egzegetai. Polemizuodami su krikščionimis, jie kur kas ramiau ir nuosaikiau vertina tautos apostazę Sinajaus papėdėje. Keturiasdešimt dienų trukęs Mozės žygis į kalną ir susitikimas su Dievu išsekinęs ir palaužęs be savo vado likusią bendruomenę. Tuomet velnias pakišęs melagingą žinią, kad Mozė nebegyvas. Nevilties apimti izraelitai griebėsi šiaudo ir pasigamino aukso veršį, kad bent jis atstotų jų lyderį ir padėtų bendrauti su Dievu. Žodžiu, tai buvusi trumpalaikė velnio apgautų žmonių klaida, o ne piktavalis nusigręžimas nuo Dievo. Žydų egzegezė, švelnindama šį epizodą, taip pat pabrėžia, kad tik maža dalis žmonių (anie trys tūkstančiai nubaustųjų mirtimi iš pusės milijono minios) tikrai pasidavė velnio pinklėms. Aukštinamas Mozės kaip tautos užtarėjo ir gynėjo vaidmuo. Svarbiausia, kad Dievo gailestingumas pasirodęs didesnis ir galingesnis nei žmonių klaida. Apskritai aukso veršio garbinimas judaizmo tradicijoje yra vertinamas kaip visuotinio, Įstatymui nepavaldaus žmogaus polinkio į nuodėmę išraiška. Išeitis vienintelė – atgaila ir pasitikėjimas Dievo pažadu. Įdomu, kad vienas viduramžių rabinas, aiškindamas savo tautiečių lengvabūdiškumą, atkreipia dėmesį ir į kultūrines aplinkybes: esą tauta, praleidusi daug metų Egipto nelaisvėje, buvusi sugadinta tenykščių papročių ir gyvenimo būdo.

Kai aukso veršio istorija šį sekmadienį liturgijoje bus skaitoma podraug su evangeliniu pasakojimu apie sūnų palaidūną, ji gali įgyti papildomą laimingą pabaigą. Išdavęs ir paniekinęs savo tėvą, atsisakęs namų, jaunėlis vaikas, panašiai kaip anie aukso veršio gerbėjai, turėtų nugarmėti į pražūtį. Bet ten, kur lauktum verksmo ir dantų griežimo, įsiterpia niekaip nepaaiškinamas tėvo minkštumas ir švelnumas. Tegul tai ir šimtąsyk girdėta tema, bet ją įkvėptieji autoriai vargu ar bus nurašę nuo debesų. Greta mūsų nenumaldomo polinkio šokti ir dainuoti netikriems dievams nuolat kažin kaip atsiranda švelni, o gal ir rūsti galimybė išvysti, kas yra kas.

Priežasčių suprasti, užjausti, pateisinti suklydusį ar nusidėjusį žmogų ar bendruomenę yra daug, ir jos nebūtinai biblinės. Egipto nelaisvė, Kremliaus šešėlis, visa, kas šiandien meistriškai suvysto protą ir sąžinę. Pagaliau – Įstatymas. Kad ir pats švenčiausias, Dievo ranka įrėžtas, jis pasirodo ne tik bergždžias, bet ir tarnaująs nuodėmei. Mozė ne veltui drebia prarajon savo akmenines plokštes. Ir aukso veršį įkandin. Lieka palaidūnai sūnūs. Tėvas, vis rizikuojantis, kad pats bus palaikytas palaidūnu.

-tj-