Apie tai kaip Vilniaus knygų festivalyje ištirpau

Ulisavimai

JURGA TUMASONYTĖ

Brangus viešas mano dienorašti,
kreipiuosi į tave norėdama pasipasakoti, kas dėjosi savaitgalį ir kodėl grįžusi namo buvau tokia pavargusi, kad kritau į lovą ir miegojau trylika valandų.

Kaip žinai, praėjusį savaitgalį vyko Vilniaus knygų festivalis – jau antrasis. Kaip dora įvykusio renginio apžvalgininkė, turėčiau aprašyti atidarymo dieną, tačiau, brangus mano, tą dieną aš lankiausi tik savo pačios renginyje. Matai, su Edvinu Grin sugalvojome Rašytojų sąjungos salėje surengti pokalbių laidą „Kas nušovė nacionalinės premijos laureatą?“ ir visą pusdienį praleidome toje daug renginių sugėrusioje salėje, kurios lubos girgždėjo, o tualete šnarėjo miruolių vėlės.

Kadangi abu su Edvinu įlindę į šventadienio rūbus apsimetėme nomedomis ir nagijevais, renginį stebėjome iš kitos, ne žiūrovų, pusės. Taigi iš kitos pusės ir papasakosiu: kaip žinoma, Rašytojų sąjungos salėje vyksta daug renginių – pristatomos sąjungos narių ir ne narių knygos, rengiami skaitymo vakarai. Renginių globėjos ir rengėjos Janina Rutkauskienė ir Deimantė Kukulienė, kaip pastebėjau, labai mielos ir visa ko geriausio linkinčios rūmų moterys, yra atviros įvairioms iniciatyvoms. Taigi būtų smagu, kad mūsų renginys, vykęs devintą valandą vakaro, nebūtų tik išimtis. Rūmuose galėtų tilpti ne tik standartiniai skaitymai, bet ir įvairesni vieši literatūros pateikimo būdai, performansai. Keičiasi kartos, aha.

Taigi devintą pilnoje Rašytojų sąjungos salėje prasidėjo sugalvotas žaidimas – su Edvinu Grin atėję į „studiją“ pristatėme situaciją ir iškvietėme jos dalyvius: nacionalinės premijos laureato žmoną Audronę Urbonaitę, jo dukrą Miglę Anušauskaitę, jo geriausią draugą Andrių Jakučiūną, filmo apie nacionalinės premijos laureatą kūrėją Evaldą Jansą ir nacionalinės premijos laureato kūrybos vertėją Rimą Užgirį. Kaip ir tikroje laidoje – su reklaminėmis pauzėmis ir įkalčiais – pradėjome vynioti improvizacinį detektyvą. Pirmoje laidos dalyje viskas atrodė įdomu ir netikėta, o antroje dalyje jau ėmė ridentis į nežinią. Renginio kulminacijoje pasirodė ir Svastikutis – nacionalinės premijos laureato meilužis su rožiniu peruku ir tamsintais akiniais. Vienas laidos dalyvis pyktelėjo dėl iš piršto laužtų klausimų ir susirinkęs kameras ir trenkęs durimis pabėgo į lietingą rugsėjo naktį. Kitas, girtas ir agresyvus, supratęs, kad už pasirodymą laidoje negaus pinigų, iškurnėjo į barą. (Spėkite, kuris iš šių nutikimų buvo tikras.) Vėliau mačiusieji sakė, kad pirma dalis buvo įdomi, o apie antrą vis kukliai nutylėdavo. Grįžęs namo Edvinas Grin savo batų platforma sutraiškė du tarakonus ant sienos ir pajuokavo, kad po tokio įtempto vakaro būtų gerai prisigerti tablečių ir rytoj nebeatsikelti. Žinodami, kad rytoj laukia dar vienas improvizacinis mūsų renginys, užmigome sunkiomis, tarsi švino pripumpuotomis širdimis.

Ryte, kai mano kolega dar miegojo (jis prabusdavo kas dešimt minučių ir skubriai papasakojęs sapną-košmarą vėl užmigdavo), dėjau paskutinius taškus besiruošdama Aistės Kisarauskaitės knygos „39 salto mortale“ pristatymui. Taigi šeštadienį Knygų festivalyje dalyvavau nuo paties pirmo renginio. Kadangi Aistė norėjo neoficialaus, išmoningesnio knygos pristatymo, stengėmės tokie ir būti – Virginijus Kinčinaitis vėlavo, o aš pradėjau pasakoti apie tai, kaip sukurčiau anketą pažinčių svetainėje Aistės Kisarauskaitės moterų personažams. Pati Aistė, kai kalbėjome, piešė ir dovanojo piešinius žiūrovams. Prie renginio prisidėjęs Kinčinaitis apžvelgė Kisarauskaitės kūrybą rašančių vienos kartos Lietuvos dailininkų kontekste, pakalbinome ir piešiančią Aistę. Turint omenyje, kad renginys tą dieną buvo pirmasis, atėjo nemažai žmonių. Įpusėjus pristatymui, atkreipiau dėmesį, kad salėje vyksta komiksų paroda. Gaila tik, kad jos atidarymo nebuvo, todėl daug kas tikriausiai taip pat kaip ir aš pastebėdavo ją visai netyčia, tarsi neįpareigojančias dekoracijas.

Dieną dar buvau keliuose knygų pristatymuose, Rolando Kazlo skaitymuose. Einant į tuos renginius, prie durų pasitiko meno streiko likučiai. Kadangi nemačiau Redo Diržio ir Dariaus Pocevičiaus organizuoto pokalbio apie meno streiką, lietaus sulyti pieno ir chemikalų užrašai prie įėjimo priminė tiesiog kažką išsiliejusį.

Vakare „Bixuose“ prasidėjo ir vėl mūsų su Edvinu Grin organizuoti skaitymai „Dvylika tekstų filmais lakstančių“. Pakvietėme dvylika rašytojų ir davėme jiems filmų ištraukas – jas, nerepetavę ir nežinoję anksčiau, savo tekstais improvizuodami rašytojai turėjo įgarsinti*. Taigi vėl juos pastatėme į nepatogią padėtį, kai turi būti čia ir dabar, turėdamas omenyje, kad tik nuo tavęs priklauso, ar renginys pavyks. Tiek pirmuoju renginiu, tiek šiuo tą ir norėjome padaryti – pašalinti hierarchijas ir priminti dalyviams, kad ne tik tekstas, bet ir tai, kaip jį pateiki žiūrovams, kaip juo komunikuoji, yra svarbu. Vieniems įgarsinti ištraukas sekėsi sunkiau, kitiems lengviau, dar kiti vidury skaitymų sulaukė garsių publikos ovacijų. Vėliau su festivalio organizatore Vakare Smaleckaite aptarėme šiuos įvykius kaip mėginimą sutrikdyti inertiškumą, o rezultatai, priklausę nuo visų juose dalyvavusių (taip pat ir žiūrovų), buvo ne patys svarbiausi.

Eidama „Titaniko“, kuriame vyko Knygų festivalis, koridoriumi, išgirdau praeinančių damų pokalbio nuotrupas. „Man čia daug labiau negu Knygų mugėje patinka“, – sakė viena, nešina knygų prikrautu polietileniniu maišeliu. Kiemelyje visą laiką virė veiksmas: liaudis šnekučiavosi, gėrė kavą, valgė sumuštinius, rūkė, klausėsi koncertų ir šoko.

Kadangi prie knygų priėjau tik sekmadienį, po Mariaus Plečkaičio ir Vytauto Varaniaus knygų pristatymo, mačiau tik į dėžes kraunamąsias. Esminis Knygų festivalio skirtumas nuo Knygų mugės – tai neoficialus jaukumas, taip pat organizatorių suteikta galia eksperimentuoti, bent jau toks šis festivalis man buvo praeitais ir šiais metais. Naivu tikėtis, kad čia knygos bus dalinamos beveik nemokamai, o prie prekystalių sėdės tik nuo didžiųjų leidyklų nukentėjusių leidyklėlių atstovai – juk Lietuva tam per maža. Belieka tikėtis, kad ir kitais metais toks festivalis įvyks ir rudenį vėl bus knygoms ir literatūrai skirta šventė, kurioje galima kurti naują tradiciją.

___

* Būtų negražu nepaminėti, kad tekstus skaitė: Aistė Kisarauskaitė, Daiva Čepauskaitė, Ieva Gudmonaitė, Indrė Valantinaitė, Maksim Ivanov, Mantas Balakauskas, Marijus Gailius, Marius Plečkaitis, Milda Baronaitė, Paulius Andriuškevičius, Ramunė Brundzaitė, Tadas Zaronskis.

satenai.lt