Ananka
GINAS ŽIEMYS
Aš – Flavijus, Cezarijos sūnus, – žengiau Apijaus keliu. Pūtė dviejų nendrių stiprumo2 sirokas3. Žynė dar iš vakaro pranešė apie artėjantį nuo jūros lietų. Nutariau pasinaudoti proga ir truputį pasivaikščioti. Nuėjau iki pakrantės ir grįžau atgal. Vila jau buvo arti – už posūkio ir vaiskiai žalio, permatomo alyvmedžių guoto. Tuomet pamačiau senyvą moterį. Įsitvėrusi lazdos, ji slinko mano pusėn. Paskui, išsekus jėgoms, sustojo, atsirėmė į šalia stovintį akmenį. Ką ten atsirėmė, abiem rankom jį apglėbė ir padėjo galvą. Akmuo – aukštas: nei atsisėst, nei prigult. Tiktai taip stovėt įsitvėrus ir galvoti, kaip nepargriuvus. Kai jau ramiai buvau bepraeinąs, moteris atsisuko:
– Gerasis žmogau, gal pasakysi, kur čia amfiteatras?
Dabar neprisimenu, kaip ji kreipėsi. Greičiau, apsiėjo be „gerasis“. Bet dar kažkoks žodis buvo…
– Ar teatras?.. Seniai jo nebėr, anikula4! Sugriautas per vergų maištą… Dabar toje vietoje, tarp griuvėsių, žuvų turgus…
– Taip taip… žuvų turgus… – sumurmėjo ji. – Man sakė, kad atplukdė silkių be galvų, didelėse dėžėse…
Paskui atsiduso ir kalbėjo toliau:
– Todėl dabar ten einu… kartu ir pasivaikščiosiu…
Ir skausmingai šyptelėjo. Šypsniu nepastebimu. Tartum kažkoks šešėlis trumpą mirksnį būtų palietęs veidą. Kraupų, ryškiai raudoną, beveik violetinį, išmargintą juodomis dėmėmis, virš kurių kyšojo keli žilų plaukų kuokštai…
– Ar turgus?!. Aure ten! – atsigręžęs parodžiau tolumoje stūksančias kolonas…
– Nematau… – įbedusi žvilgsnį į vieną tašką, niauriai tarė ji. – Bet ko nors paklausiu…
– Ir turgus, ir Anatolio termos, už kurių glaudžiasi Antestoras, Apiariumas, Atabulas… – vardijau pastatų pavadinimus.
Ji rėmėsi juoda, plona lazdele, nevietinio darbo; gal parvežta iš Egipto, gal iš toliau.
– Jūs gyvenate viena? – paklausiau jos.
– Viena… Vyras miręs, vaikučiai taip pat išmirę…
„Po perkūnais“, – tariau sau, pasibaisėjęs tokiu gyvenimu.
Čiūžt čiūžt čiūžtelėjo sudilusios kurpės, taukšt taukšt sukaukšėjo lazdelė, gir brakšt gir brakšt subraškėjo seni kaulai, fijut fijut sušvilpė plaukų kuokštai vėjy…
„Dieve mano, slenka kaip vėžlys… Spės ir saulė nusileisti, kol ji nukerėplins iki turgaus, – pamaniau sau. – Sunku senutei vienai… Beveik akla, ir klausa ne ką geresnė… Ar ji įpirks silkę be galvos, iš didelės dėžės?“ Iškrapščiau iš kapšo du pinigėliu ir nusivijau. Netoli dar jos nukepėsčiuota…
– Čia jums, anikula, du pinigėliu silkei be galvos, iš didelės dėžės…
– Ačiū, gerasis žmogau… – tarė ji ir skausmingai šyptelėjo.
Grįžęs į vilą, užėjau į triklinijų5. Tarnaitė ant rankų užpylė vandens ir nušluostė lininiu rankšluosčiu. Ant stalo jau laukė pusryčiai: pelenuose kepti kiaušiniai, ką tik iš krosnies ištraukti, traškūs miežiniai paplotėliai, ožkos sūris, medaus puodynėlė, ryto rasa spindinčios geltonos vynuogės ir dvylikos metų brandos vynas.
„Tarkime, jog amfiteatrą vergai sugriovė prieš septyniasdešimt metų… Tai kiek dabar motutei metų? Šimtas ar daugiau?.. – mąsčiau mėgaudamasis gėrimu. – Vyro nėr, vaikai išmirę, baisiau nebegali būti. Greičiausia dar ir aguonos grūdo burnoj neturėjus… Nepasieks ji nei Atabulo, nei Apiariumo… Privalau jai padėti: nunešiu bent duonos kąsnį…“
– Amabile, įmesk į krepšį du ožkos sūriu, porą kepalėlių ragaišio ir prileisk alvę brangvynio… Aš išeinu!.. – riktelėjau vergei.
Pamačiau ją tuoj pat už posūkio. Įsitvėrusi lazdos, ji leidosi žemyn. Pagaliau, išsekus jėgoms, sustojo, atsirėmė į žemuogių medį6. Ką ten atsirėmė, abiem rankom jį apkabino ir padėjo galvą. Medis – aukštas: nei atsisėst, nei prigult. Tiktai taip stovėt įsitvėrus ir galvoti, kaip nepargriuvus. Kai priėjau arčiau, moteris atsisuko.
– Jūs turbūt dar nevalgiusi, anikula. Čia du ožkos sūriu, du miežiniu paplotėliu ir alvė brangvynio…
– Ačiū, gerasis žmogau… – tarė ji ir skausmingai šyptelėjo. Dabar neprisimenu, kaip ji kreipėsi. Greičiau, apsiėjo be „gerasis“. Bet dar kažkoks žodis buvo…
Čiūžt čiūžt čiūžtelėjo sudilusios kurpės, taukšt taukšt sukaukšėjo lazdelė, gir brakšt gir brakšt subraškėjo seni kaulai, fijut fijut sušvilpė plaukų kuokštai vėjy, cinkt cinkt suskambėjo auksiniai pinigėliai, kram kram sučeksėjo ožkos sūris, trekšt trekšt sutraškėjo švieži paplotėliai, kliukt kliukt sukliuksėjo gerklėje vynas…
Grįžau koja už kojos namo ir mąsčiau: „Nepasieks šiandien turgaus senutė. Kiek čia beliko iki saulės laidos. O tada ir turgų uždarys. Be to, ir ta silkė be galvos pašvinks… Kas, kad sūdyta… Et, gaila jos!.. Ką man daryt, ką daryt? Turiu ką nors sugalvot…“ Šlovė Jupiteriui! Išgirdo mano žingsnius asilaitis ir tą pačią akimirką linksmai tvartely subliovė. „Ak, Dievuli tu mano! – kaip mane pradžiugino jo malonus tenoras: – Ne tvartely tau, o ant Janikulo7 vieta dainuoti, brangusis…“
– Amabile, kinkyk Auksakojį į dvirãtį ir paduok botagą…
Pavijau tą moterį. Dar netoli jos nueita. Įkėliau į arbą su lazdele. Botagėlis pliaukšt pliaukšt, asilaičio kojos švyst švyst, kanopėlės taukšt taukšt, uodegėlė vykmuse vykmuse, vežimėlio ratai dardu dardu, išdykėlis vėjas fijut fijut…
Šit ir sugriuvę amfiteatro vartai, o už jų žuvų turgus, o jame silkės be galvų, didelėse dėžėse. Tuo tarpu keleivė atsistojo vežimaityje ir papūtė lazdelės galą, tartum ji būtų tuščiavidurė. Ir pamačiau, kaip kyla auksinių dulkių debesėlis ir krinta kaip beržo žiedadulkės kas kur: ant grindinio, ant asilaičio, ant vėjo plaikstomų garbanų, ant amfiteatro griuvėsių… Net nepastebėjau, kad jau aš, apsidaręs aukso šarvais, stoviu kovinio vežimo priekyje, kurį skraidina baltų žirgų ketvertas. Matau priekyje baltu smėliu pabarstytą areną ir vos tik į ją įlekiu, sugaudžia fanfaros, o tribūnos sprogsta nuo šimtų, ką ten šimtų – tūkstančių balsų. Jaunos ir žavios moterys, vainikuotos gėlėmis, vyrai, pasipuošę raudonomis ir baltomis togomis, visi atsistoja ir sveikina mane tartum imperatorių.
O, ne… Ne, ne! Tik trumpą mirksnį, per kurį spėja sudegti plaukas, buvau bepatikįs tuo… Tačiau kažkieno plaukų sruoga palietė sprandą, karieta krestelėjo, o iš jos lengvai iššoko jaunutė mergina. Nepaprasto grožio, penkiolikos šešiolikos vasarų… Tamsaus vario plaukai plaikstėsi iki juosmens, žibuoklių spalvos akys, lengvai įdegęs veidas, balti, beveik permatomi drabužiai, pro kurių iškirptę, lyg dvi gazelės, veržėsi nuostabios krūtys. O kad jos visiškai nepasimestų, jas iš apačios prilaikė plonytis raištelis.
– Ak, koks Dievo padarėlis… – sumurmėjau, negalėdamas atplėšti akių.
Ir taip stovėjau išsižiojęs, be amo. Įspūdis buvo sukrečiantis. Tačiau pamažu grįžau į tikrovę. Kas ji tokia ir iš kur toji juoda lazdelė? Mergina, net negrįžtelėjusi į mano pusę, spėriu žingsniu veržėsi prie tribūnų. Prie jos su lektika8 pribėgo pavėlavę keturi juodieji vergai iš Nubijos. Ji ranka juos atstūmė ir dar greičiau, beveik bėgte, lipo akmeniniais teatro laiptais į galeriją, kur stovėjo gėlių vainikais išpuoštas valdovės sostas. Dar griausmingiau aidėjo ovacijos, dar aukščiau skrido susižavėjimo šūksniai, o po jos kojomis siautėjo krintančių gėlių liūtis…
Tuo metu kažkas kumštelėjo į šoną ir, stvėręs už alkūnės, nusitempė su savimi:
– Greičiau, šeimininke, jeigu brangi gyvybė… Prabusk, dėl Dievo meilės…
Stambus juodaodis gladiatoriaus apranga praskleidė užuolaidą ir pro duris stumte įstūmė mane į kažkokią patalpą. Joje telkšojo kraujo balos, virš kurių dvoką skleidė į vieną stirtą sumesti lavonai. Vieni be rankos ar kojos, kiti be abiejų galūnių. Treti – be galvų… Jos gi, tvarkingai išdėliotos eilėmis, savo baisiais žvilgsniais dėbsojo nuo medinių lentynų. Buvo ir kitokių, kurie kabojo pasmeigti ant kablių, kad iš jų į žemiau pastatytus kubilaičius išbėgtų kraujas. Bet man tai nedarė jokio įspūdžio. Baltosios deivės apžavai buvo tokie dideli ir visagaliai, kad daugiau niekas nebeegzistavo. Aš veržiausi pro duris, kad vėl ją pamatyčiau.
– Jeigu manęs neklausysi, greitai ir tavo kūnas bus pamautas ant mieto, šeimininke! – niūriai tarė palydovas, bet aš jo negirdėjau.
Kartkartėmis į kambarį užeidavo vergai, nešini amforomis, samstė į kubilus subėgusį kraują ir nešiojo jį aukštiesiems svečiams – šitokiu būdu palaikydami jų gyvastį. Pasigirdo komanda, sužvangėjo ginklai ir kažkur tolumoje sutrepsėjo kaustyti karių batai. Palydovo veidas išblyško kaip kreida, jis pagriebė sunkų dviašmenį kirvį ir ryžosi paskutiniam žingsniui:
– Deivė… deivė… – ėmė kartoti jis ir iš visų jėgų stengėsi išlupti kvadratinę grindų plokštę: – Čia apačioje deivė…
Žodis „deivė“ man buvo suprantamas, nuteikė milžino atžvilgiu palankiai ir aš puoliau jam padėti. Anankos kariai ėjo per patalpas ir ieškojo dar gyvų aukų. Jie jau buvo čia pat. Pakėlę plokštę ir nusileidę į rūsį, grąžinome ją atgal, kad neliktų žymės, ir atsidūrėme tamsiame koridoriuje. Viršuje pasigirdo balsai, sukaukšėjo sunkūs batai… Negras delnu užspaudė burną:
– Ts-s-s, – kuštelėjo jis į ausį. – Ar prisimeni Meganadą, buvusį vergą, kuriam kažkada dovanojai laisvę?
Linktelėjau kelis kartus galvą.
– Ačiū Dievui, kad Anankos galia čia bejėgė ir tavo protas jau aiškus. Tačiau pavojus dar nesibaigė. Laikina tyla – apgaulinga… – kalbėjo mano gelbėtojas. – Netrukus sargybiniai grįš su koviniais šunimis, suras dangtį ir paleis mūsų pėdsakais.
Andžanų genties vadas ištraukė skiltuvą ir, įpūtęs ugnį, uždegė ant laiptų paliktą deglą.
– O dabar, jei gyvybė brangi, pirmyn! – paragino jis ir mes leidomės į kelią.
Sausas grindinys nežadėjo nieko gero. Žinojau tiktai viena – kad jis neveda prie jūros. Nepatiko ir tai, kad mes buvome visai neapsaugoti nuo persekiojimo.
– Surandame siauresnę landą ir pasidarome užtvarą, kad niekas mūsų neužpultų iš užnugario… – pasiūliau andžanui.
Toje vietoje, kur buvo iškritęs iš sienos akmuo, ėmėme judinti ir kitus. Kirviu naudojomės kaip svertu. Akmenis krovėme vienus ant kitų, kol jie pasiekė pečių aukštį.
Staiga vadas sustingo ir į kažką įsiklausė.
– Jie jau čia! – tarė jis. – Užimkime pozicijas… Aš čia, tu toliau, prie anos sienos, kad netrukdytume vienas kitam…
Jis iškėlė kirvį abiem rankom ir prisišliejo prie mūro. Aš tvirtai suspaudžiau durklą. Skalydami griausmingais balsais artėjo paleisti šunys. Didieji asirų molosai brovėsi per užtvaros viršų, taikydamiesi perkąsti mums gerkles. Smūgis… Vėl smūgis ir vėl… Jie krito vienas po kito, kaip krinta rudenį pastipusios musės. Kova buvo negailestinga ir alinanti. Tie juodieji velniai išplėšė petį, sulaužė šonkaulį, išvagojo iltimis koją. Tiktai Meganada stovėjo kaip stovėjęs, aptekęs pragaro išperų krauju.
Pagaliau ataka baigėsi. Įsivyravo tyla. Suskaitėme septynias dar nespėjusias ataušti šunų gaišenas. Atrodo, kad Anankos kariai tiek jų ir turėjo. Ar užteks šios pergalės? Kas laukia priekyje? Ar pavyks gyviems išsikapstyti iš požemio? Sukrovėme molosus ant akmenų krūvos. Težiūri jie iššiepę grėsmingas iltis ir laukia šeimininkų aname pasaulyje.
Iš žaizdų varvėjo kraujas, negalėjau laisvai atsikvėpti ir priminti pėdos. Slinkome vienas paskui kitą, kartkartėmis įsiklausydami, ar dar negirdėti persekiotojų. Ir laukėme, kada naujas antpuolis sutrikdys nejaukią tylą. Skausmas darėsi nepakenčiamas. Dabar mus galėjo išgelbėti tiktai saulėtekis. Nes, pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams, Anankos svečiai išsiskirsto, o amfiteatras vėl virsta griuvėsių krūva. Tačiau kas ten dabar viršuje? Šviesa ar tamsa? Gyvenimas ar mirtis?
Pagaliau koridorius baigėsi. Akmenį pakeitė vėjo ir vandens liūčių išgraužtas urvas. Nuo kalkakmenio lubų varvėjo vanduo, kuris sruveno žemyn ir, virtęs nedideliu kriokliu, iš maždaug trijų nendrių aukščio krito į žalsvą grotos vandenį. O už jos (ak, Jupiteri, būk pašlovintas!), kiek tik akis užmato, saulės spindulių nuauksinta, teliūskavo jūra!..
Supdamasi tolėliau nuo kranto, andžanų vado laukė dvi-stiebė feliuga9. Sėsdamas į valtį, jis ištiesė susuktą į juodą audinį nedidelį daiktą.
– Čia anamakas10… Tu žinai, ką su juo daryti… Aš savo užduotį atlikau, dabar tavo eilė… Būk atsargus!
Ir nusiyrė ton pusėn, kur kėlė bures laivas, kviečiantis grįžti jį mylimon tėvynėn!
Tįsdamas sužeistą koją, išėjau į Apijaus kelią. Prie sugriuvusio amfiteatro vartų stovėjo galvą nuleidęs asilas. „Ak, kad taip pasiskolinus man jį valandėlei kitai… Tik nematau šeimininko… Ištiesiu kojas ant pievelės ir lukterėsiu, kol jis atsiras…“ Mečiau paskutinį žvilgsnį į jūrą. Iškėlusi baltas bures ir rodydama vėjams kelią, ten skriejo feliuga, o ant jos denio stovėjo Meganada, skubantis į savo išsiilgtą tėvynę. „Lik sveikas, andžanų vade! Tesaugo tave dievai!“ – ir su tvindančiu akis grauduliu pasukau arbos link. Išgirdo asilaitis žingsnius, pakėlė galvą, pažiūrėjo į mano pusę ir kad subliaus, kad pasileis šuoliais ir jau šalia – savo šlapią iš susijaudinimo nosį kelia ir trina į mano skaudamą petį. „Ak, mano ištikimasis!“ – apkabinau jo kaklą: verkiu, džiaugiuos…
Prireikė metų, kol užsigydžiau žaizdas ir pakilau iš patalo. Buvo gaivus vasaros rytas. Nutariau pasinaudoti proga ir truputį pasivaikščioti. Leidausi gatve žemyn. Ėjau neskubėdamas ir traukiau saldų jūros kvapą. Ji šniokštė čia pat už posūkio, už vaiskiai žalio, permatomo alyvmedžių guoto.
Tuomet pamačiau senyvą moterį. Čiūžt čiūžt čiuožė sudilusios kurpės, taukšt taukšt kaukšėjo lazdelė, gir brakšt gir brakšt braškėjo seni kaulai, fijut fijut švilpė plaukų kuokštuose vėjas…
„Pagaliau išlindai iš urvo, ragana… O dabar laikykis, klastūne!“ – tariau sau. Kai jau buvau bepraeinąs pro šalį, moteris pakėlė galvą:
– Ak, teatras!.. Seniai jo nebėr, anikula! Sugriautas per vergų maištą… Dabar toje vietoje, tarp griuvėsių, žuvų turgus…
– Taip taip, žuvų turgus… – sumurmėjo ji, remdamasi juoda, plona lazdele, gal parvežta iš Egipto, o gal dar iš toliau… – Man sakė, kad atplukdė silkių be galvų, didelėse dėžėse…
Ir skausmingai šyptelėjo. Tartum kažkoks šešėlis trumpą mirksnį būtų palietęs dėmėtą veidą…
– Aure ten! – atsigręžęs parodžiau į stūksančias kolonas… – Ir turgus, ir Anatolio termos, už kurių glaudžiasi Antestoras, Apiariumas, Atabulas…
Aš vardijau vieną po kito pastatų pavadinimus ir atsargiai, kad ji nepajustų, keičiau stovėjimo vietą, tikėdamasis, kad dar bent kiek pasisukus į jos veidą pažvelgs saulė… O tada, kai šviesa ją apakino, sviedžiau anamaką… Ananka susvyravo ir paleido iš rankų lazdą, kurioje slypėjo jos gyvybė.
Nieko nelaukdamas ją pagriebiau ir perlaužiau per pusę. Ant žemės šleptelėjo juoda višta. Plastelėjo sparnais, sukudakavo. Pakreipė vieną akį į dangų ir pamatė krentantį vanagą. Tą pačią akimirką persimainė į piktai šnypščiančią gyvatę, vienu šuoliu peršoko gatvę ir nusirangė į alyvmedžių guotą.
– O dabar, kai išroviau tau dantis, kirsk! – riktelėjau jai pavymui.
Paskui, linksmai juokdamasis, pasukau vilos link. Prie vartų manęs laukė susirūpinusi, ištikimoji Amabilė, kurios plaukuose spindėjo toks pat skaistus, kaip ir ji pati, dar besiskleidžiąs, akacijos žiedas… Nespėjau peržengti slenksčio, kai ancila11 puolė į glėbį ir apsipylė džiaugsmo ašaromis: „O, šeimininke! O, šeimininke!“ Ji kartojo tūkstantį kartų tuos pačius žodžius, nebeįstengdama daugiau ką pasakyti. Bet kitų žodžių mums ir nereikėjo…
___
1 Neišvengiamybės deivė, arba Necesita, kurią romėnai laikė Mirties deive.
2 Toks vėjas, kai paleista iš rankų žąsino plunksna, kol nukrinta ant žemės, spėja nuskristi dviejų nendrių (2,67 m) atstumą, t. y. 5,34 m.
3 Stiprus, šiltas pietų vėjas, pučiantis iš Afrikos dykumų.
4 Senutė.
5 Valgomasis.
6 Arbutus (lot.).
7 Viena iš septynių Romos kalvų.
8 Neštuvai.
9 Nedidelis burlaivis.
10 Mistiniai nuodai, galintys sunaikinti Blogį.
11 Tarnaitė, vergė.
