Šilti pavasariai

EDGARAS SINKEVIČIUS

Tuo laiku buvo šilti pavasariai. Pamenu, kaip skuosdavome nuo mokyklos slegiami sunkių kuprinių, pilnų literatūros ir gamtos mokslo vadovėlių. Pasiekę upę, virsdavome į žolę giliai dūsaudami, ir mūsų alsavimas peraugdavo į griausmingą juoką, aidintį sraunios upės pakrantėje, priverčiantį paukščius baimingai pakelti sparnus ir skrieti apsižvalgyti, kas sudrumstė palaimingą paupio tylą. Tai buvo vieta, kurios paslaptis žinojom tik mudu. Upė visada putojo, be perstojo varydama savo tamsius vandenis kažkur tolumon. Čia augo senutėlis gluosnis, galingais pečiais nerangiai įsiterpęs tarp dviejų lieknų tuopų. Atsišakojęs nuo upės, tarytum nuo vados nuklydęs pusaklis kačiukas, čiurleno upelis. Aplink žaliavo krūmai, tankiai suaugę, susiviję taip, kad po jais buvo susidariusi nedidelė arka, kurioje mes sutūpdavome audros užklupti ir klausydavome, kaip lietus skambiai bučiuoja tekantį vandenį. Arba, nusimovę kojines, įbrisdavome į vėsią gelmę. Medinis tiltelis viršum upės vagos girgždėdavo nuo dardančių vežimų, klapsinčių pasagų ir minamas kojų.

Kartą, po smarkios pavasarinės audros, prie vandens aptikome pailgą akmenėlį. Jis priminė liauną pirštą. Pamenu, kaip pasakojai, kad tai Perkūnas besisvaidydamas žaibais Velniui jį nukirtęs. Ilgai dar kapstėmės po šlapią smėlį, ieškodami daugiau velnio pirštelių. Kitąsyk, kai upės vaga buvo smarkiai nusekusi, ant dugno aptikome žalio stiklo šukių. Vandens tėkmė pavertė jas glotniais, sodria žaluma spindinčiais akmenėliais. Kaip mes džiaugėmės! Tarytum smaragdų lobį suradę. Surinkome visus stiklo gabalėlius ir sudėjome juos į mano atsineštą skardinę dėžutę nuo ledinukų. Sėdėjome atsirėmę į gluosnį ir svajojome, kiek ledų porcijų galėtume įsigyti už šiuos „brangiuosius akmenis“. Tomis dienomis viskas rodėsi neregėtai paprasta.

Dabar grįžtu į mūsų paslaptingą gamtos prieglobstį vienas. Čia viskas pasikeitę. Nebėra senojo gluosnio – perpus jį perskėlė oranžinė žaibo ietis. Upelis, kitados čiurlenęs mums pavasarines melodijas, užako ir apaugo maurais. Aplink sužėlė dilgėlynai. Netgi senąjį tiltelį pakeitė pilka, sunki betoninė konstrukcija. Tik upė liko tokia pat – šniokščianti, skubanti, niekada nesustojanti. Pasirėmęs ant turėklo, klausausi lietaus, lengvai barbenančio į mano skėtį, stebiu juodą vandenį ir prisimenu visus tuos šiltus pavasarius.