SENADIN MUSABEGOVIĆ. Eilės

Senadinas Musabegovićius (g. 1970) – bosnių poetas ir eseistas, Sarajevo universiteto Filosofijos fakulteto profesorius. Trumpus pasakojimus, esė ir eilėraščius pradėjo spausdinti karo metu. 1995 metais buvo išleistas pirm asis jo poezijos rinkinys, po jo dar keli. Šiuo metu S. Musabegovićius laikomas vienu ryškiausių savo kartos poetų Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Eilėraščius verčiau iš rinkinių „Tėvynės brendimas“ („Odrastanje domovine“, 1999) ir „Kūno smūgiai“ („Udarci tijela“, 1995).

Vertėja

Krisleliai ant lūpų tavųjų

Žvejys ištraukia žuvį iš jūros.

Geležies kabliukui jos lūpas beplečiant,

dangaus žydrynėje ji mato

jūros gylį, iš jos akies kur liejas.

Tyli.

Suspaudi lūpas,

ir savyje,

kažkur tolumoj,

išlaisvini klyksmą,

kuriam išsiplečia dangus,

kuriam jūros gaivus mėlis dar gilesnis tampa,

kuriam akys tos žuvies meilingai žvelgia.

Tavo lūpų raudony

visos pasaulio paslaptys verias,

atveri lūpas, kad kažką dar sakytum,

ir žodžius tavuosius vėjas išblaško,

tas, kur ant lūpų,

baltų dantų tarpuos

jūros druską nešioja.

Susirangai po manimi

lyg žvėris savoj slėptuvėj.

Tavo baimė prie mano plaukuotos odos limpa.

Kad save pamirštum,

ranka perbrauki man per akis

ir galiukais

pirštų

mano juodom lėliukėm

uždengi visą pasaulį.

Kol po tavo pirštais

nykstu po truputį,

galiu tik

girdėti,

kaip

žuvis

viršum

trikampio

peleko

sudaužo

sugludusius žydrų

vilnių veidrodžius.

Nusuku savo veidą toliau nuo tavęs,

atsisuku

prieš saulės veidą.

Stovime vienas prieš kitą.

Geltonas jos žvilgsnis

į mane nukreiptas

besitaikant šauti.

Pataikau.

Trokštu.

Mane akis manoji

į save patraukia,

ir dugne savam

raudoną užuolaidą patraukia,

joje matau išlietą savo kūno spalvą,

kaip akin ji man subėga.

Prakaituotas smilius neramiai slydo šautuvo gaiduku.

Ant gretimo turgaus nukrito granata.

Tylos valandėlę skaičiavau aš langus,

ant kurių stiklų klijavosi žali gėlių lapai,

lyg pakartųjų veidai,

siūbuojantys virš manęs;

už nusilupusio geltono fasado

raudonos plytos klajojo

zigzagų linijose,

žmonės raukšlėtus kaklus slėpė po šlapių

paltų apykaklėm;

spalvota plunksna papūgos,

kuri isteriškai trankė galvą į narvelio grotas,

krito man ant antakio;

išblukę gyvųjų kūnai guldė į karutį

svyrančią mirusiojo galvą.

Sulaukęs kitos granatos,

pasislėpiau po turgaus prekystaliu,

iš stovinčios

ant jo vazos iškrito geltona pienės galvutė, greta mano veido.

Geltonis, nusmailintas it šūvis,

į mane įdėmiai žiūri.

Klausiau savęs,

kuris nugalės,

kuris iš mūsų

žvilgsnį išlaikys.

Troškau.

Besistodamas

jaučiau,

kaip

akis

ir

prieš mirtį

geltoniu mane stebi.

Moters plauko šešėlis ant veido

Visą naktį pykstamės.

Ir tik ryte

beklykiant paukščiams

mūsų mintys

ir vėl, dar kartą,

paliečia pasaulį.

Spiečius ratais suka,

pasimetę,

perneša nakties žvaigždžių judėjimą į miestą.

Sakai, kad kiekvienoj žvaigždėj

po vieną pražuvusį

dabar stebi mus.

Aštrus snapas trenkiasi į stiklą,

ir tam garse žydras dangus

tarp mūsų

suvibruoja.

Poljinoj rausiau apkasus.

Iššovė snaiperis.

Kritau ant žemės, nuo kurios matėsi Sarajevas.

Virš manęs praskrido paukščio šešėlis,

palietęs mane it moters plaukas.

Mano krūtinėj

po baltais marškiniais

išryškėjo mirties minkštumas.

Keliuosi ir galvoju:

- Paukščio šešėlis ant žemės krenta visad lyg ledinis kūnas, kuris mus lydi.

Dulkių kvėpavimas ant chirurgo _pirštinių

Kambaryje

tiktai raktų pakabutis duryse

lyg pasikoręs siūbuoja.

Priveržta

klouno galva

raudonom lūpom

sustingusiai iš mūsų besijuokia.

Ugnis, lyg įžiebdama lokomotyvą,

neša mus kažkur iš mūsų kūnų,

iš mūsų kaulų, kurie vienas prie kito

prakaituotos meilės apkabinimuose

limpa.

Ištari žodį „ugnis“.

Jame matau liepsną,

kuri tau uždega lūpas, dantis ir veidą liečia,

skruostus raudonais liežuviais laižo.

Kol artėji prie manęs,

tavo kūno kvapai užlieja kambarį

į visas pasaulio puses.

Nuo mano žvilgsnio oda tau pradeda

traškėti;

tavo juoko garsas

lupasi ant mano lūpų raudonų.

Tavo žvilgsnis,

beliečiantis mano plaukų galiukus,

tau iš akies iššoka;

pilna krūtis

išsilieja tavo kūne

lyg

sudužus dievo purpuro akis;

juoda anga tarp kojų man

šnabžda

vaikystės

lopšinę.

Išsiliedama prieš mane

pletiesi,

laikai mane glėby,

bučiuoji

ir

granata

krenta kažkur šalia mūsų.

Iš tylos

pasiekia mus bažnyčios varpo gausmas.

Jame matau mus lyg angelus,

kairiame bažnyčios kampe

surakintus bekūniškose spalvose,

lyg atvėrę akis

ant sudrėkusios sienos

mirties ilgai belauktume.

Sakau tau:

- Turime mylėtis,

nes mūsų laikas prabėga.

Dabar kažkur

žuvę kariai

sustingę guli savo apkasuos.

Pripildyti konservantų* .

Net kirminai jų negraužia.

Veidai jiems krenta nuo kūnų.

Kažkas jų palaikų atokvėpį paskelbs

nacionaline vertybe.

Ir tu atsakai:

- Turime mylėtis,

nes jau rytoj ant stalo lavoninėj

po chirurgo peiliu galėsime vienas kitam

šypsotis.

Čia, virš mūsų

Čia lūpom nuo kaktos tau plaukų sruogą patraukiu;

čia jaučiu, kaip sutvinksėjo mėlyna kaktos vena,

po sekundės

granatos ekspozicija apvers vaikišką batelį;

čia bučiniu tau ir vėl gludinau kūną;

čia klausiau tavo pulso tyloje;

čia, tarp lūpų, įsirėžė tavo gyvenimo atlasas

nei gumbuotos lazdos antgalis vienišo senolio delne;

čia mes įsispraudėm į savo pačių kampus, stebėdami

žvirblius,

kaip jie renkas drėgnose plunksnose;

čia esi, raudonam batuke, surinkai aštrių akmenukų

nuzulintus pirštus;

čia praeivis ištempė kaklą virš baltos apykaklės, kad

po šilko palaidine įžvelgtų šokį tavosios krūties;

čia po mano lūpomis paslydo obuolio skonis, dėl to obuolio

mus Dievas

išvarė iš manęs, iš tavęs

dabar į čia.

Burbulai

Žiūriu į vitrinoj nukryžiuotas rausvų lėlių kūnų eiles.

Paliečiu pirštu stiklą ir pereinu per jį.

Perkeliu traškančius kūnus, kurie krenta, vartosi,

vienas į kitą pereina.

Valytoja prieina prie vitrinos, patrina ją skuduru.

Vandens burbulėliai prilipina jos žydrą prijuostę

prie rausvos krūties spenelio.

Bejudant,

jos krūtis subėga

į pirštų atspaudų kreives.

Pro muilo burbulo sienelę,

prilipintas prie stiklo,

matau savo ranką, tirpstančią

moteriškam vestuvinio žiedo spindesy,

kuriuo ji brūkštelėjo

per spenelio viršų.

Sugrįžimas

Nematytų bruožų moteris peržengia gimtųjų namų slenkstį.

Ar dėl kvapo, iš jos plaukų sklindančio,

ar dėl pūgos, kuri tarytum juoda katė

duris nagais draskė,

ar dėl tolių, iš kurių ji atėjo,

aš slėpiaus tyliose jos krūtų kalvose

ir gludinau iš jų daiktų

atspindžius,

kurie apleistam kambary

tupėjo ant sienų.

Žvilgsniu kambario vidury pastačiau šeimos stalą,

ant kurio nebėra tėvo rankos, kuri žaistų šakute;

vietoj rankos gulėjo juodas šešėlis ir žiūrėjo, kaip laikas

į ją

lyg pradėjęs gesti lavonas suteka.

Nebebuvo obuolio, kurio kvapas slystų riešutmedžio

paviršium,

tas kvapas išblyško ore, kuris sukosi ant akėtų

šeimos stalo

lentų.

Nebebuvo ant rankovės tėvo nei lašo vyno, kuris kalbėtų

apie kovo veržlumą;

dar tik drėgmė gviešės girgždančių daiktų aplūžusių sielų.

Nebebuvo duonos trupinėlių, kurie liptų prie pirštų;

tik dulkės kvėpavo.

Užtenka vienintelio mirksnio, kad visą scenos vienatvę

suvokčiau.

Užtenka vienintelio mirksnio, kad prisiminčiau,

kaip motinos pieno skonis į pirmuosius pradžiamokslio žodžius

išaugo.

Užtenka vienintelio mirksnio, kad prisiminčiau žodį – obuolys:

mane kad užlietų jos odos gelsvumas,

kad jos sulčių burbuliukai, kurie

trykšta tarp dantų, iš manęs išvirstų,

kad mane geltonis, jos mėsoj išraižytas, į mano raukšles išsilietų.

Užtenka vienintelio mirksnio, kad žodžiai išsprūstų – manyje atbunda tėvas;

kad prisiminčiau, jog jo antakiai besiliečiantys – pyktis;

kad prisiminčiau esąs toks mažas, jog jo lūpos praryt mane

galėtų;

kad prisiminčiau, kaip jo juokas viską sušaldo.

Užtenka pajausti nuleistus vokus akių, kad

Prisiminčiau,

koks yra žodžių lietimas – mama dingo kartu su savo plaukų

kvapu,

kurį vėjas po kambarį išvaikė, ir kad persikelčiau

į akimirką, kai ji duris užtrenkia,

apakusiam vėjo gūsy ant šilko staltiesės,

kuri šlamėjo lyg moters oda

buvusio lagerio kalinio ausy,

kai jis peržengia gimtojo namo slenkstį

pirmąjį kartą.

Vertė Kristina Tamulevičiūtė

___

* Ironiška autoriaus aliuzija į tai, kad bosnių kariai (ir ne tik kariai) iki karo pabaigos mito tik konservais, kuriuos tiekė humanitarinės pagalbos organizacijos.

satenai.lt