Rašyti kitiems ir kitai sau

Debiutai

Klausti, kas yra poezija, – tas pats, kas svarstyti, ar yra Dievas. Diskusijai neužtektų visų Vilniaus vyninių atsargų, o atsakymas vis tiek slypėtų anapus bet kokio objektyvumo. Visgi prie taurės raudonojo kalbantis su poetėmis RAMUNE BRUNDZAITE ir DOVILE KUZMINSKAITE aiškėja viena – nei amžiaus, nei lyties poezija nepaiso. Bent tuo įsitikinusios šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamą „Pirmosios knygos“ konkursą laimėjusios poetės: Ramunės rinkinys vadinasi „Drugy, mano drauge“, Dovilės – „Namas su paukščio ženklu“.

– Kaip jaučiatės išleidusios pirmąsias knygas?

Ramunė: Laukiu, kada galėsiu ją pačiupinėti, patirti, koks tai jausmas. Kai sužinojau, kad laimėjau, buvo euforija, dabar – nekantrumas.

Dovilė: Kol neturi materialaus daikto, sunku suprasti, kad ką nors išleidai. Darbas iki tol, kol suredaguoji, ir paskui laukimas, kol išeis knyga, yra tarsi tuščias. Nuslūgsta laimėjimo įspūdis. Įsivaizduoju, bus labai keista. Man jau dabar keista matyti knygos viršelį.

R: Taip, nueini į knygyną ir štai – tavo knyga!

– Dovile, užsiminei apie laimėjimą. Jautiesi būtent laimėjusi?

D: Man konkursas – daugiau olimpiados principu ką nors darantys žmonės, kuriuos paskui įvertina ir žiūri, kas laimi. Žinoma, reikia kaip nors pavadinti, tuomet ir yra „laimėjimas“. Bendraudama su draugais sakau, jog išleis mano knygą, o ne „aš laimėjau“.

– Šios knygos – seno kūrybinio kelio pabaiga ar greičiau tramplynas į kažką nauja?

R: Manau, ir viena, ir kita. Labai džiugu, kad pagaliau pasirodys knyga. Galėsiu nuo savęs paleisti tekstus. Tai jau bus praėjęs etapas, bus galima galvoti apie ką nors naujo, kitokio.

D: Tie eilėraščiai rašyti beveik nuo paauglystės iki dabar. Pakankamai daug, ypač jaunam žmogui. Įvyksta didžiulis pokytis.

R: Taip, tai kokie aštuoneri metai tekstų.

D: Žmogaus daug kas pasikeičia – nereikia norėti, kad pokyčių nesimatytų poezijoje. Bus visokių tekstų rinkinyje.

– Literatūriniame pasaulyje esate anaiptol ne debiutantės. Kaip jums atrodo, kada įvyksta tikrasis debiutas – spaudoje publikavus pirmąjį savo kūrinį, perskaičius kūrybą viešame renginyje ar išleidus pirmąją knygą?

R: Reikšmingiausią ir didžiausią įspūdį man paliko, kai „Literatūra ir menas“ išspausdino pirmus kūrinius. Buvau septyniolikos. Tėtis dirbo statybose, ėjo su statybininko uniforma į kioską ir sakė: „Turit „Literatūrą ir meną“? Duokit man tris!“ O dabar ta knyga – daugiau simbolinis dalykas. Yra nemažai gerų jaunųjų autorių, kurie nėra išleidę knygos, bet yra puikūs poetai.

– Poetas be savo poezijos knygos – įmanomas toks variantas?

R: Manau, kad taip.

D: Nelygu kiek tam poetui reikalinga knyga. Galbūt jam jos visai nereikia. Galbūt jam geriau skaityti. Yra tokių poetų, kurių poezija išspausdinta prarastų vertę ir prasmę.

– Ko dažniau reikia, kad gimtų jūsų tekstai: tylos, susikaupimo ar nuolatinio judesio, buvimo tarp žmonių? Pabodęs klausimas menininkams, bet kas jus įkvepia kurti? Daugelis mėgsta sakyti – „viskas, kas mane supa“.

R: Minėjai ramybę ir judesį… Mano tekstas pasirašo, kai jau esu nutolusi nuo viso pasaulio. Kai esu tik aš ir tekstas. Bet kad jis pradėtų rastis, reikia įspūdžio, akstino.

D: Nemanau, kad eilėraštis atsiranda, kai jį rašai, užrašai. Jis formuojasi, auga tavyje dar prieš tai. Neatsisėdi su tušinuku ir nesakai sau: „Dabar rašysiu tekstą.“ Tam reikalingas išorinis gyvenimas. Todėl nežinau, kiek turi būti įdomus pats sau, stiprus savyje, kad galėtum kurti be jokio kontakto su išore.

– Kiek jaunam kūrėjui svarbus santykis su tradicija? Kokia jūsų pozicija jos atžvilgiu? Maištaujate, siekiate nutraukti saitus su ja, kurti „savąją kalbą“?

D: Aš lyg ir neturiu teisės kalbėti apie maištą prieš tradiciją, nes rašau silabotonika, rimuotai. Ir visa knyga bus tik rimuota.

– Bet juk vyksta savos kalbos ieškojimai?

D: Taip, bet nepavadinčiau to maištu. Kiekvienas individualiai pasirenka savo kalbą, savo formą. Kiek tai noras būti kitokiam, sunku pasakyt.

R: Yra tiek tradicijos tąsos, tiek maišto. Maišto prieš pačią kalbą. Bandymo pasakyti ja kitaip, kaip dar nebuvo pasakyta.

D: Tradicija visada tavyje, čia „nepasilaužysi“ – ji yra.

R: Gali nejausti, bet tik vėliau pamatyti…

D: Kažkas man kartą sakė, kad aš sąmoningai kopijuoju Marčėną, kai aš jo tuo metu dar neskaitydavau. Man buvo šokas.

– Dovile, vienas tavo eilėraštis vadinasi „Povenclovinis“, o tai rodo tam tikrą tradicijos tąsą ir kartu kas jau yra po jos.

D: Tai rodo tam tikrą ryšį. Tada skaičiau daug Tomo Venclovos – jis bene mėgstamiausias mano poetas. Nenoriu to laikyti tęstinumu, bet tai yra ryšys, kurį noriu nurodyti.

– Klasikinė eilėraščių forma irgi ateina iš tradicijos.

D: Pradėjau rašyti visišku verlibru. O klasikinės formos perėmimas – tai kokių dvejų metų rezultatas. Kas bus rytoj, kaip rašysiu – nežinau.

R: O man rimuoti nesiseka, tad ir nerimuoju. Nors, prisimenu, Moksleivių vasaros akademijoje (buvau vienuoliktokė) Kajokas aptarinėjo mūsų tekstus ir sakė: „Pirma reikia išmokti rimuoti, o tada gali ir verlibru.“ Mano rimas buvo gana primityvus. Ta forma man nelipo.

– Galite save vadinti miesto poetėmis? Pavyzdžiui, skaitydamas tavo, Ramune, eilėraščius, asociatyviai prieš save matau Vilniaus bokštus, Vilnius minimas ne viename tavo eilėraštyje. Kaip jums atrodo, opozicija kaimas–miestas vis dar egzistuoja?

R: Keistai tos opozicijos atrodo. Vilniuje gimiau, užaugau – man tai yra norma, natūralu. O kai reikia apibūdinti, apie ką tu rašai, kai reikia ką nors sugalvoti, sakai: „Meilė, mirtis, miestas.“ Jei rašyčiau apie gamtiškumą, kurio, sakykim, nesu patyrusi, tada būtų visai kitaip.

D: O kas yra opozicija tai „miestiškajai“ poezijai? „Kaimiškoji“ apie plūgą ir arklį?

R: Man gamta atsiskleidžia per miestą. Bijau ilgesniam laikui išvažiuoti į gamtą. Ten mane pradeda imti egzistencinis nerimas.

D: O man atvirkščiai – galiu sėdėti savaites kaime, man gerai. O visokių lentynėlių aš išvis nemėgstu.

– Ir visgi: dažnai galima išgirsti – „moteriška“ poezija, „vyriška“ poezija. Kaip žiūrite į tokius apibūdinimus, tikslinga kalbėti apie lytis vertinant kūrybą?

R: Taip ir maniau, kad šito paklausi!

D: Mano atveju yra įdomu tai, kad rašydama vartoju vyriškosios giminės dalyvius ar įvardžius. Net Aidas Marčėnas, redaguodamas mano knygą, sakė, kad įdomiai tai atrodo. Kartais sąmoningai privengiu giminę išduodančių kalbinių dalykų.

R: O man įdomu reflektuoti moterišką patirtį, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

D: Nesakau, jog rašau vyrišką poeziją, kad ir kas tai būtų… Moteriška – tai neva jausminga.

R: Jausminga, vadinasi, iškart silpna. Tai iškart asocijuojasi su patetika, kažkuo neigiamu.

– O ar sekate jaunųjų poetų (kolegų) kūrybą?

R: Tenka, kai dalyvauji įvairiuose festivaliuose, skaitymuose. Nori nenori išgirsti kitus.

D: Vieni kitus sekam beveik priverstiniu būdu.

– Kokias tendencijas jų kūryboje pastebite?

D: Sunku kalbėti, nes kiekvienas žmogus poeziją jaučia skirtingai. Sunku pasakyti absoliučiai.

R: Esu turėjusi interviu, kuriuose į tave žiūri kaip į atstovaujantį jaunajai kartai. O ta karta – toks dirbtinis dalykas. Man alergija nuo žodžių „jaunasis poetas“.

– Bet juos lengvai „prikabina“.

R: Vėlgi – tave kategorizuoja. Sumeti į krūvą vienos kartos autorius ir gauni didelę grupę viename katile…

– Ramune, nors esi priešiška žodžiui „jaunasis“, bet paklausiu – ar šiandien tarp jaunųjų rašytojų egzistuoja atskiros bendraminčių grupelės, kurias galbūt sieja panašus pasaulio, savęs, kūrybos matymas?

R: Taip, yra kūrėjų, kurie apskritai daugiau bendrauja, skaito panašius autorius, tuomet ir jų tekstai labiau „susišaukia“. O yra ir individualistų.

D: Yra grupės žmonių, kurie linkę socializuotis, būti kartu. Ir tų, kurie linkę stebėti. O ir tie jaunieji kūrėjai nėra kas nors išskirtinio. Elementari grupė žmonių, kurioje vyksta tas pats, kas vyktų jaunųjų statybininkų grupėje.

– Provokuoju toliau – yra literatūros festivaliai, kurie metai iš metų, rodos, suburia tuos pačius žmones. Kartais tai atrodo kaip atskiros stovyklos, kurios visai nesimaišo. Tuomet pradedu galvoti apie bendraminčių grupes, kurias kas nors sieja.

R: Jei prisimintume klausimą apie tradicijas ir maištą, galėtume sakyti, kad yra tų, kurie sąmoningai save laiko, įvardina labiau tradicijos tęsėjais, ir tų, kurie stengiasi kuo labiau eksperimentuoti forma.

– Hm… Dovile, užsiminei apie kūrėją kaip stebėtoją ir kūrėją kaip aktyvų dalyvį. Kaip jūs abi save įvardintumėte?

R: Aš dalyvauju. Kartais, atrodo, be reikalo, bet man įdomu būti su žmonėmis, rašyti apie renginius, kuriuose buvau, apie knygas, kurias perskaičiau.

D: O aš daugiau stebiu. Trumpai ir aiškiai.

– Kokia galėtų ar turėtų būti menininko pozicija visuomenei aktualiais klausimais? Poetas turi eiti į viešumą ar tik stebėti viską iš savo bokšto, iš toli?

R: Anksčiau maniau, kad autorius nuo visuomeninių klausimų turėtų laikytis atskirai. Bet dabar šiek tiek keičiu nuomonę. Tas pats slemas man – priimtinas reiškinys. O šiaip, jei tai tik nėra nusivulgarinimas ar, sakykim, atviras kokių nors politinių partijų palaikymas, tuomet tam tikra kūrėjo pozicija man atrodo reikalinga.

D: Galiausiai poetas yra visuomenės dalyvis, pilietis. Kodėl jis turėtų atlikti tik kokią antžmogišką savo misiją? Laisvė kiekvienam pasirinkti.

– O galimos kūryboje tam tikros manifestacijos?

D: Ką mes laikome manifestacija? Politinį pasisakymą?

– Kodėl gi ne – politiškai angažuota poezija, pavyzdžiui.

D: Sunkiai tai įsivaizduoju.

R: Įsivaizduoju, jei tai būtų pasisakymas apie pačią kalbą. Pavyzdžiui, kokie futuristai, keturvėjininkai. Jei tai viena iš tokių galimybių, tai kodėl gi ne.

– O rašydamos įsivaizduojate, kas jus skaitys, susimąstote apie idealų skaitytoją?

R: Aš, ko gero, neįsivaizduoju. Būna keista, kai kas nors pasako: „Skaičiau, save atradau.“ Kartais bandau perskaityti savo eilėraštį, lyg būčiau kitas konkretus žmogus. Bandau įsivaizduoti, kaip jis perskaitytų. O idealus skaitytojas man tas, kuris tikrai domisi, o jei ko nors nesupranta, bando surasti, interpretuoti savaip. Kuris pastebi tai, ko rašydama nepastebėjau pati.

D: Kiekvienas skaitytojas jau tam tikra prasme idealus, nes jis skaito, jam reikia, jis ieško. O įsivaizduoti, kam rašai… Na, tuomet jau būtų manifestacija, man rodos. Neieškau konkretaus adresato. Pats sau esi neva idealus skaitytojas.

R: Kartais rašau kitai sau. Kad susivokčiau pasaulyje.

Kalbėjosi Gediminas Kukta

satenai.lt